Tačiau, sako sociologė, taip galime ir „pražiūrėti“ aplinkos vertes: „Kol neturi katės, visos katės vienodos – katės formos katės. Bet kai turi katę, pastebi visai kitus niuansus. Ir su architektūra yra kaip su ta kate. Kai tau pradeda apie erdvę pasakoti, kai pradedi ją pažinti, įgauni įrankius matyti ir vertinti.“
Pokalbyje su D.Čiupailaite-Višnevska kalbame apie kultūrines traumas, veikiančias mūsų santykį su miestu, pastarojo meto Vilniaus pokyčių tendencijas bei jas lydinčius konfliktus.
– Dalia, tariantis dėl šio interviu, klausiau, kur jums pačiai būtų malonu susitikti puodelio kavos. Paminėjote kelias vietas, šiandien vienoje jų ir susitinkam – Sapiegų parko kavinės terasoje. Kokius bruožus turi tos miesto erdvės, į kurias jums norisi sugrįžti?
– Labiausiai patinka tokios miesto erdvės, kurių raktažodis yra laisvė. Laisvė būti savimi ir rasti savus buvimo būdus. Tokios erdvės atviros interpretacijai, natūraliai susiklosčiusios, o ne specialiai surežisuotos, skirtos turizmui ar bandytos pritaikyti visuomenės poreikiams. Joms būdinga ir tam tikra architektūrinė, urbanistinė kokybė: tai neperkrautos erdvės, jų laisvumą kuria pati aplinka.
Esame Sapiegų parke – man tai viena nuostabiausių vietų Vilniuje. Čia jautiesi tarsi jaukioje svetainėje. Kartu parkas natūralus, nenučiustytas: takeliai tiesiog išminti, bet suoliukai sutvarkyti, parkas atviras skirtingoms veikloms. Vilniuje panaši vieta man yra didelis, žalias Vingio parkas, taip pat Katedros aikštė. Žiūrint senas nuotraukas, šiandienė Katedros aikštė kartais kritikuojama, nes anksčiau joje buvo daugiau žalumos. Tačiau man ši erdvė be galo žavi: patinka stebėti, kaip minimaliomis architektūrinėmis priemonėmis kuriasi pačios įvairiausios žmonių sąveikos.
Miestas man yra meilė.
Miestas man yra meilė. Jis turi kai ką romantiško, poetiško – kaip geldelė, kuri tave apgaubia. Vertinu miesto daugiasluoksniškumą. Vokiečių filosofas, sociologas, literatūros kritikas Walteris Benjaminas rašė, kad Neapolis – porėtas kaip akmuo. Man patinka ši mintis. Tai reiškia, kad vieša ir privati erdvė, socialinės gyvenimo scenos sluoksniuojasi. Gera būti mieste, kuris atrodo tarsi iš akmens išaugęs ir termitų išgraužtas, su ant namų sienų matomais istoriniais sluoksniais. Netvarkingumas arba organizuotas kompleksiškumas, kalbant Jane Jacobs žodžiais, rodo, kad mieste daugelio žmonių būta, kurta ir gyventa.
– Kiek mūsų suvokimą apie tai, kokio miesto norime, kuriose jo erdvėse save matome, lemia sociokultūrinė aplinka ir mūsų jau turėtos patirtys? Štai prieš kurį laiką supratau, kad nors anksčiau atrodė, jog labai norėsiu gyventi miesto centre, šiandien pradedu jausti norą sugrįžti į miegamąjį rajoną – tokį, kokiame užaugau ir kurio architektūrinis suplanavimas, kartu su visais jį lydinčiais socialiniais ritualais, kuria namų jausmą.
– Man tai labai įdomus klausimas, tačiau sociologijoje vienareikšmiško atsakymo nėra.
Žmogus iš vaikystės atsineša savo erdvines ir sociokultūrines patirtis, o santykis su jomis gali būti dvilypis. Jei sugertų patirčių asociacijos teigiamos, tuomet jos toliau keliauja į erdvių vertinimą, norime to daugiau. Arba priešingai.
Mūsų patirtis keičia ir socialinė aplinka, į kurią patenkame. Keliaujame, pamatome naujų erdvių – patyrus ką nors pozityvaus, gali išaugti noras būti tokiose erdvėse. Pastebime, kad žmonės, atėję į naujus socialinius sluoksnius, taip pat persiima ir to sluoksnio vertinimo kriterijais: kokia estetika čia dominuoja, kiek ir kokiais būdais svarbu pademonstruoti savo statusą? Tai gali veikti tiek kolorito pasirinkimus, tiek norą pasistatyti vadinamojo kolūkinio baroko namą su kolonom ir baliustradom arba investuoti lėšas, kad restauruotum seną pastatą.
Vis tik tai, kokiose erdvėse norime būti, stipriai veikia ir bendra kultūrinė patirtis bei viešai formuojami pasakojimai, kaip „gerai gyventi“. Tai kuria kultūrines normas – pvz., kai pradedame teikti pirmenybę pozicijai nauja ir tvarkinga. Toks pavyzdys man buvo Šiaurės miestelis Vilniuje su išlikusiais XIX a. karinio miestelio pastatais. Buvo galima juos įdomiai perinterpretuoti, tačiau jie buvo nugriauti, o vietoje jų pastatyta daugiabučių. Ir tai viešumoje buvo vertinama pozityviai. Lygiai taip pat Žvėryne veikusios gamyklos galėjo tapti loftais ar viešbučiais – paskirtis galėjo tapti komercinė, taip būtų išlaikyta įdomi urbanistinė erdvė. Tačiau jų vietoje taip pat atsirado daugiabučių rajonėlis, tik ne pilkų, kaip sovietmečiu, o persikinių. Šiandien ta persikinė, beje, jau irgi kritikuojama, stumiama iš mados.
Labai atsargiai formuluočiau, kad tokie vieši pasakojimai yra ir tam tikra posovietinė kultūrinė trauma. Kai anominėje, normų nebuvimo situacijoje nežinai, kas už ką atsakingas, o viskas, atrodo, pradeda byrėti ir niekas tuo nesirūpina, gali rastis senų dalykų atmetimas ir noras laikytis „naujo ir tvarkingo“ linijos. Manau, tai iki šiol stipriai lemia erdvių vertinimą.
Dar vienas sluoksnis yra medijų formuojamas pasakojimas: kur turėtum norėti pirkti būstą ir koks jis turėtų būti? Bendraudama su studentais matau, kaip tai gali būti paveiku. Ir kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad nekilnojamojo turto vystytojų ir rinkodaristų pasakojimai įsismelkia giliai, nors ir nėra universalūs. Jie atsiremia į žmonių jau turėtas vertybes.
Taip pat gali būti ir perrašančių pasakojimų. Pvz., tokio renginio kaip architektūros festivalio „Open House“ pasakojimai turi stiprią galią keisti, kaip matome ir vertiname aplinką.
Papasakosiu asmenišką istoriją. Būdama trečiakursė su „Erasmus“ programa išvykau studijuoti į Konstanco miestą Vokietijoje. Su draugais keliavome po Pietų Prancūziją, nuvykom į Sen Tropezą. Atsimenu, buvo keista ten matyti suskilinėjusias plyteles. Tuo metu turėjom įvaizdį, kad užsienis yra kaip Vilnius iš „Vilnius Go“ reklamos: spindintis, naujas, švarus. Tada galvojau: kodėl miestas su pasilaupiusiom sienom ir suskilinėjusiom plytelėm atrodo patrauklus turtingiems žmonėms? Vėliau autobuse pamačiau reklamą, kurioje spindinčios vokietės spindinčiais dantim stovi spindinčių dangoraižių fone. Ir čia atsivėrė kontrastas tarp įvaizdžio, to kuriamo pasakojimo, ir miesto gylio su savo sluoksniais, porėtumu, kažkur plyšyje išdygusia piene. Ta neapčiuopiama kokybe, kurios sociologinėmis lentelėmis taip lengvai nepateiksi.
– Apie didelio ažiotažo „Vilnius Go“ reklamą ir noriu klausti. Kaip į ją būtų galima pažvelgti iš miesto sociologijos perspektyvos: kokį santykį su miestu ji kuria?
– Apskritai sociologai yra skeptiški miestų brandinimui, įvaizdžio formavimui. Į miestą jie žvelgia kaip į visumą, kur persidengia įvairios aplinkos ir sudėtinga istorija. O brandinimas miestą supaprastina iki siaurai apibrėžto produkto.
Visų pirma, galima kelti klausimą, ar miestas apskritai yra produktas. Ar jį reikia pardavinėti ir vartoti? Koks yra miesto vartojimo poveikis: kokias naudas ir nenaudas kuria turizmas? Tai viena tyrimų sričių turizmo ir miestų sociologijoje. Kai turizmas smarkiai išauga, vietinių gyvenimo sąlygos prastėja: dingsta paslaugos, kuriomis buvo naudojamasi kasdien, jos tampa orientuotos į turizmą, o autentiškos, laisvos, natūralios vietos turi būti „sutvarkomos“ ir pritaikomos turizmo veikloms. Kitas įdomus klausimas: kas matoma kaip „parduodama“ miesto dalis. Kokios patirtys, vaizdai, sluoksniai yra įtraukiami? Ir kas nusprendžia, ką mieste parduoti, o ką nuslėpti?
Žinoma, čia veikia skirtingi interesai. Aš, kaip miesto sociologė, žiūriu iš savos perspektyvos. Žiūrint iš ekonominės perspektyvos, reklama reikalinga, kad turėtume produktą, kuris padėtų pritraukti investicijas ar generuoti pajamas.
Kalbant apie pačią „Vilnius Go“ reklamą, įdomu, kad pirmoji jos dalis, pasakojanti, kokie mes nesame, yra labai detali, susieta su asmeninėmis istorijomis ir multisensorinėmis patirtimis. Ir ji įstringa į atmintį. O toji dalis, kuri turėtų iš tiesų reklamuoti miestą, yra negyva, plokščia. Ji neturi tekstūriškumo, antropologiškumo. Tai lėkimas per miestą iš viršaus žvelgiančia akimi.
Iš pirmosios klipo dalies atsiskleidžia nepilnavertiškumo jausmas. Klipe rodomi stereotipai, kurie šiandienos Vilniuje jau sunkiai randa savo precedentų, ir nebūtinai su Lietuva ir lietuvišku mentalitetu rezonuoja. Tarsi užsiklijuojame sau etiketes, o po to bandome jas nusiimti. O gal galime tų etikečių nesiklijuoti ir jautriai, antropologiškai pasižiūrėti į realiai esantį Vilnių, kuriame turime įdomių, unikalių dalykų?
Čia, tiesa, ir vėl brėžiama riba tarp gero ir teisingo, bei negero, neteisingo, nenorimo Vilniaus. Geras Vilnius yra susiaurintas: tai senamiestis ir stikliniai dangoraižiai. Ir jei keltume klausimą, kodėl į tą Vilnių keliauti, reklama tarsi sakoma: žiūrėkit, mes kaip jūs. Nors jau daugiau kaip trisdešimt metų po Nepriklausomybės atkūrimo, vis dar jaučiame kultūrinį foną, kuris lemia mūsų nepilnavertiškumo kompleksą – kultūrinę mažesnio brolio traumą, kai manome, jog tam, kad atrodytume vertingi, turime būti „kaip Vakaruose“.
– Kiek tos traumos rezultatai šiandien matyti miesto architektūriniame, urbanistiniame audinyje? Kokias tendencijas Vilniuje apskritai įžvelgiate per pastaruosius kelerius metus?
– Viena trauminė tendencija – masinis viešųjų erdvių pertvarkymas į tvarkingas, išvalytas, surežisuotas. Tačiau pasikeitė miesto architektė, ji subūrė komandą ir skiria daug dėmesio viešosioms erdvėms. Svarstymai vyksta visa laiką. Nebūtinai visos erdvės pavyksta sėkmingai, bet tai mokymosi procesas.
Kita tendencija, mano galva, iš pradžių buvo susijusi su traumine patirtimi, bet ilgainiui buvo pasitelkta kaip rinkodaros strategija ir įtvirtinta kaip „teisingas“ gyvenimo būdas. Tai – naujų būsto projektų uždarumas. Analizuodama juos matau, kad uždarumas auga.
Kai galvojame apie miestiškas teritorijas, įsivaizduojame gatves su namais, kurių pirmuose aukštuose – parduotuvės, kavinės, viešos erdvės, skverai, žaidimų aikštelės ir pan. Vilniuje tokį miesto gyvenimą galime patirti Senamiestyje, Naujamiestyje, šiek tiek Antakalnyje, Žvėryne – arčiau centro esančiose teritorijose. Bet naujos kaimynijos, išskyrus Paupį, nėra taip statomos.
Beveik visi nauji būstai – o miestas didžiąją dalimi ir susidaro iš būstų, – yra statomi uždaromis gyvenvietėmis.
Beveik visi nauji būstai – o miestas didžiąją dalimi ir susidaro iš būstų, – yra statomi uždaromis gyvenvietėmis. Man tai atrodo kaip kolektyvinės traumos raiška urbanistinėje erdvėje. Būsiu nepopuliari, nes galbūt daug kam patinka taip gyventi – kokia tuomet trauma? Bet galime pasižiūrėti, ką tai kuria ilguoju periodu.
Posocialistiniu laikotarpiu normų neaiškumo situacija kūrė negatyvią patirtį. Šią nuotaiką pasigavo nekilnojamojo turto vystytojai, rinkodaros specialistai ir pradėjo reklamuoti: gyvensi tik bendraminčių bendruomenėje, viskuo bus pasirūpinta, nebus netvarkos. Viskas nauja, švaru, aptverta ir saugu.
Tai šiek tiek regimybė, nors galbūt tokiose bendruomenėse iš tiesų gali būti lengviau susitarti, jose yra patogių praktinių dalykų. Bet ilgalaikėje perspektyvoje, kai miestą statai tokiomis atskiromis, aptvertomis urbanistinėmis salomis, mieste ima mažėti viešosios erdvės. Viena vertus, vienos viešosios erdvės užstatomos, kad galėtų atsirasti naujas būstas. Kita vertus, toks statymas naujų viešųjų erdvių apskritai neskatina – šios urbanistinės salos aptvertos, praeiviai pro jas neina, ir jų viduje daug paslaugų atsirasti negali, nes jomis naudotųsi per mažas skaičius žmonių. Palei tokias salas einančios gatvės tampa ne socialinio gyvenimo erdve, o veikiau mašinų kanalais.
Bet žmonėms vis tiek reikia ir apsipirkti, ir patirti viešąjį gyvenimą, ir nueiti į kirpyklą. Kur tuomet visa tai atsiranda? Tai persikelia į prekybos centrus. Nes esant tokioms kaimynijų struktūroms, nėra kur rastis integruotai miesto patirčiai su kavinukėm, kur paskaitysi knygą, ar parkais ir žaidimų aikštelėmis, kur sutiksi kitus gyventojus.
Sociologijoje, tyrinėjant kaimynijos poveikius, daug dėmesio skiriama klausimui, kaip vaikai pažįsta savo aplinką, pradedant nuo savo namų, kiemo, ir plečiantis į kaimyniją: pvz., vaikams einant iki parduotuvės ar bibliotekos, mokyklos. Kaip keičiasi judėjimas erdvėje, aplinkos patyrimas, saugumo potyris? Jei vaikas gyvena būsto projekte, aptvertame tvora, už kurios – ne gatvė, o greitkelis, erdvės patyrimas nukertamas, jis tampa labai siauras.
Dabar savivaldybė pradėjo reikalauti, kad naujuose projektuose būtų kuriamas ryšys su erdve, kuriamos komercinės patalpos. Tai – pozityvesnė tendencija nei visiškai izoliuotų struktūrų statymas.
Vis tik, be daugiau aptariamo tankinimo, mieste toliau vyksta ir drieka. Vilnius plečiasi gyvenamųjų namų gyvenvietėmis, kurios neturi skirtingų paskirčių. Tai nėra tvaru, nes visi važiuoja į miestą ir iš miesto.
– Pakankamai garsiai nuskambėjo Vilniaus gatvių humanizavimo projektas, praeitų savivaldos rinkimų metu tai net tapo vienu esminių debatų ir rinkiminių kampanijų klausimu. Kaip šį projektą vertinate jūs?
– Kad kontroversija egzistuoja, atskleidžia pats žodynas. Vieni sako „gatvių humanizavimas“, kiti – „gatvių siaurinimas“. Į šias sąvokas kiekvienas deda kitas vertybes ir prasmes, kuria kitus pasakojimus. Sociologiškai kontroversija reiškia, kad nesutariama ne tik dėl pagrindinio klausimo, bet kas išvis yra klausimas, kas yra ekspertai ir apie ką kalbama.
Orientuoti miestų infrastruktūrą į pėsčiuosius yra gera kryptis. Apie jos reikšmę kalbama pastaruosius 60 metų. Tai kuria tokias kolektyvines naudas kaip tvarumas, daugiau kaimynystės ryšių, vietos įstaigų, geresnis paslaugų naudojimas, saugumas ir kt.
Bet jeigu didžioji dalis miesto yra suorganizuota judėjimui mašina, susiaurinus kelias gatves sprendimo iš tiesų nepasiūlysime, tik sukursime naujų problemų. Toliau statomas miestas turi būti toks, kad galėtum jį gerai pasiekti pėsčiomis ar viešuoju transportu, kur arti būtų reikiamų paslaugų: bibliotekos, darželiai, mokyklos, klinikos, parduotuvės, kavinės, kirpyklos ir visa tai, ko reikia kasdienybėje.
Į miesto kokybės pokyčius reiktų žiūrėti kompleksiškai. Pavyzdžiui, nuo mano namų iki Rotušės važiuojant automobiliu yra 15 min., bet autobusas važiuoja dukart per valandą, vakare – kartą per valandą, nors gyvenu visiškai miestiškoje miesto dalyje, viename didžiausių miesto rajonų. Yra stotelė, nuo kurios viešasis transportas važiuoja dažniau, ji tik už 10 min. Bet iki jos turiu eiti be šaligatvio, per trijų gatvių susiliejimo sankryžą be perėjos ir lipti į duobėtą kalną.
Tai labai siejasi ir su privatumo reikšme, kuri mūsų visuomenėje vis dar labai išreikšta – daug labiau nei Vakaruose, į kuriuos bandome orientuotis.
Kitas aspektas – automobilis perkuria miesto formą, viešo ir privataus ryšį. Kaip reiškinys žmogui jis sukuria laisvės ir nepriklausomybės jausmą. Tai labai siejasi ir su privatumo reikšme, kuri mūsų visuomenėje vis dar labai išreikšta – daug labiau nei Vakaruose, į kuriuos bandome orientuotis. Tai kuria poreikį, kurio atsisakyti sunku, ir lemia, kad žmonės, vairuojantys automobilius, pradeda galvoti, jog visas miestas turi būti formuojamas pagal automobilių eismą. Automobilis, tarytum suteikiantis laisvę, tampa tam tikra prievarta, nes be jo jau nebegali būti mieste.
Kai kyla tokio pobūdžio konfliktai, užuot kaltinus vieni kitus ar klijavus etiketes, verta pabandyti suprasti, kur yra konflikto pagrindas. Tai galioja bet kokioms kontroversijoms – nuo Lukiškių aikštės iki bet kokių statybų. Ir atsiremia į sutarimą dėl bendro tikslo: kokio miesto mes norime?
– O ar įmanoma susitarti, kokiame mieste norime gyventi? Ar mieste, kuriame veikia skirtingi interesai ir pasaulėvaizdžiai, nuolatinis konfliktas vis dėlto yra neišvengiamas?
– Pasak sociologo Ralfo Dahrendorfo, konfliktas apskritai yra visuomenės pagrindas. Tik dėl to, kad konfliktas – neatitikimas tarp norimos ir esamos situacijos, – egzistuoja, mes ir galime judėti į priekį. Tai skatina keistis. Iš konflikto, žiūrint idealistiškai, gali rastis nauja kokybė, nauja perspektyva, atsiradusi, pavyzdžiui, iš skirtingų subkultūrų susidūrimo. Vengti konflikto irgi nėra gerai. Mūsų aptarti aptverti būstai kyla iš konflikto baimės, nenoro pažinti kaimyną, rasti būdą susikalbėti ir taip paaugti kaip žmogui.
Nors, aišku, konfliktai ne visada yra pozityvūs ar produktyvūs. Ir gali kilti dėl skirtingų priežasčių.
Jie gali kilti dėl skirtingų interesų. Pvz., nekilnojamojo turto vystytojai turi interesą tankinti miesto centrą, nes tai generuoja pajamas. Jų interesas vietos gyventojams gali reikšti langų užstatymą, o tai yra gyvenamosios kokybės praradimas. Ir čia konflikto neišvengsi. Gali būti konfliktų dėl skirtingų estetinių skonių ir kultūrinių gyvenimo kartu prielaidų. Tai taip pat atsiremia į tai, kas erdvėje leistina ir neleistina. Ar gali skeiteriai važinėti Kudirkos aikštėje? Ar gali mama krūtimi maitinti vaiką Bernardinų parke?
Šiuos konfliktus kažkaip galima bandyti aiškintis. Bet yra dar viena dimensija – tai bendras nepasitikėjimo ir nesaugumo fonas, vertinant viešąsias institucijas, ir jau užkoduojantis konfliktą. Kiekviena pastanga, net jeigu ji puiki, iš anksto nepasitikima, nes yra susiformavęs neišklausymo, neatsižvelgimo santykis. Kai savivaldybė savo veiksmais įrodys, jog yra verta pasitikėjimo, galbūt pradinis gynybiškumas sumažės ir tokie dideli konfliktai nekils.
Kalbant apie viešąsias erdves, normalu, kad miestas nori vystytis, kad viešosios erdvės reikalauja tvarkymo – ir tai gali atnešti naujos kokybės. Tačiau tam reikia išsaugoti esmines vietos savybes, o tai reiškia, kad visų pirma svarbu ištyrinėti, kas nusako tos vietos ypatingą reikšmę. Yra skirtingų metodų tai padaryti. Bet kad tai įgyvendintum, negali tiesiog atsisėsti prie savo darbo stalo ir priprojektuoti viešųjų erdvių. Turi sulėtėti procesai.
Kartu turėtų atsirasti komunikacija, kuri ne tik leistų išvengti konflikto ar jį suvaldyti, bet kurtų naują vertę miestiečiams: tai apima suprantamą projektų pristatymą, skaidrumą, įsiklausymą. Tai irgi reikštų lėtesnius, bet geriau atskleistus sprendimus. Jei to nepaisoma ir iš viršaus nuleidžiamas neargumentuotas sprendimas, kyla konfliktas. Patiems sprendimo kūrėjams sprendimas gal ir yra argumentuotas, bet tiems, kurių gyvenimus jis paveiks, sprendimas nėra pristatomas skaidriai.
Konfliktas reiškia, kad tam tikros erdvės gali būti sunaikintos. Vienas vertus, sunaikinamos praktikos, kurios toje erdvėje buvo ar galėjo būti vykdomos. Kitas vertus, gali būti pažeidžiamas priklausymo jausmas, vietos atmintis, o tai svarbu žmogaus tapatumui. Nuvalomos žmogui reikšmingos vietos, sietinos su atsiminimais. O tuomet, paprastai tariant, imi jautis svetimas savame mieste.
