Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė jo romanas „Nepakeliama būties lengvybė“, išleistas lygiai prieš 40 metų Prancūzijoje, kur M.Kundera gyveno emigravęs iš tuometinės Čekoslovakijos.
Jaunystė Čekoslovakijoje
Čekų kilmės prancūzų rašytojas Milanas Kundera gimė 1929 metais Brno mieste, Moravijos, kuri tuo metu priklausė Čekoslovakijai ir buvo demokratinė valstybė, sostinėje. Jis gimė pasiturinčioje, vidurinės klasės šeimoje, jo tėvas Liudvikas Kundera (1891–1971), žinomas pianistas ir muzikologas, buvo garsaus kompozitoriaus Leošo Janačeko mokinys. Milanas buvo vienturtis sūnus, augo mylinčioje ir išsilavinusioje šeimoje, gavo puikų muzikinį išsilavinimą, lydėjusį jį per gyvenimą. Visa jo kūryba liudija turtingą muzikinę kultūrą.
1947 metais, matydamas po karo atsiveriančias naujas galimybes ir pasidavęs laiko dvasiai, apimtas entuziazmo, jis įstojo į tuo metu galingą Čekoslovakijos komunistų partijos jaunimo organizaciją.
M.Kundera su džiaugsmu sutiko 1948 metais vasario mėnesį įvykusį „Prahos perversmą“, po kurio valdžioje įsitvirtino komunistai. „Komunizmas mane sužavėjo taip, kaip žavėjo Igoris Stravinskis, Pablas Picasso ir siurrealizmas“, – sakė jis 1984 metais.
1950 metais dėl tariamai nusikalstamų veiksmų (tariama išdavystė) jis buvo išmestas iš komunistų partijos. Vis tik 1952 metais jam pasisekė baigti studijas. Tuo metu, nors ir labai domėjosi kino menu, jaunasis Milanas pradėjo rašyti.
Aistra rašyti romanus
Nepaisant ankstyvo įsitraukimo į demokratinį judėjimą, jaunajam rašytojui kone dvidešimt metų nekilo rimtų problemų savoje šalyje, kur turėjo daugybę gerbėjų. 1956 metais jis ir vėl įstojo į komunistų partiją ir jai uoliai tarnavo iki 1970 metų, kai galutinai buvo išmestas dėl politinių pažiūrų.
Tai įvyko išleidus jo garsųjį romaną „Pokštas“ (1968), primenantį romaną apie drąsųjį kareivį Šveiką, sukurtą tautiečio Jaroslavo Hašeko (1921), bei meilės romaną „Juokingos meilės“, atskleidusį autoriaus humoro jausmą.
Jaunajam rašytojui kone dvidešimt metų nekilo rimtų problemų savoje šalyje, kur turėjo daugybę gerbėjų.
Šis kūrinys, juodosios meilės romanas, iliustruoja, koks buvo sudėtingas gyvenimas, kai žmogus, kad išgyventų, buvo priverstas laviruoti tarp komunistinio režimo suvaržymų ir laisvės troškimo. Autorius puikiai parodo, kad realybė visiškai neatitiko skelbiamų skambių komunizmo kanonų.
Šiuose kūriniuose jis kalba tokiomis temomis kaip identitetas, autentiškumas ir iliuzija arba kaip vienas ar kitas dalykas gali neatpažįstamai virsti savo priešingybe. Daugumos šių romanų istorijos vyksta stalinistinėje Čekoslovakijoje.
Praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje vis daugiau Čekoslovakijos disidentų viešai įvardijo ir smerkė komunistinio režimo nusikaltimus. Rašytojų sąjungos leidinys „Literárni noviny“ pareikalavo, kad valdžia nekontroliuotų literatūros leidybos.
1967 metų birželio mėnesį, vykstant ketvirtajam Rašytojų sąjungos suvažiavimui, keletas žinomų asmenybių, pasinaudoję proga, viešai sukritikavo totalitarinio režimo pamatus. Tačiau tai buvo veltui, nes po keleto mėnesių komunistų partija nusprendė nubausti reformų reikalaujančius ir už jas pasisakančius intelektualus, o leidyklų kontrolė buvo patikėta Kultūros ministerijai.
Vis dėlto režimas sulaukdavo vis daugiau kritikos: netrukus partiją atvirai pradėjo kritikuoti ir pirmasis slovakų komunistų partijos sekretorius Aleksandras Dubčekas (išrinktas 1963 m) bei ekonomistas Ota Šikas. Šis judėjimas, kilęs iš komunistų partijos vidaus, išreiškė nepasitikėjimą centrine partijos vadovybe, ypač pirmuoju sekretoriumi Antoninu Novotny. Šis kreipėsi pagalbos į Sovietų Sąjungą, bet tuometė valdžia atsisakė įsikišti. 1968 metais sausio mėnesį Aleksandras Dubčekas buvo išrinktas Čekoslovakijos komunistų partijos sekretoriumi.
Tuomet Čekoslovakijoje prasidėjo Prahos pavasaris. Kundera aktyviai įsijungė į šį nuostabų demokratinį judėjimą (kaip ir jo draugas Pavelas Kohautas bei daugelis kitų). 1968 metų rugpjūtį vos keletą mėnesių trukusį Prahos pavasarį brutaliai numalšino Varšuvos sutarties valstybių kariuomenė, čekų kultūra imta tikslingai naikinti.
Įsigalėjus kultūros nakčiai, aktyviai demokratiniame judėjime dalyvavęs Kundera tapo žinomu rašytoju, bet buvo palaipsniui stumiamas į Prahos kultūrinio gyvenimo pakraščius. Galiausiai jis buvo atleistas iš darbo Kino akademijoje, o jo knygos išimtos iš knygynų ir bibliotekų lentynų.
Įsigalėjus kultūros nakčiai, aktyviai demokratiniame judėjime dalyvavęs Kundera tapo žinomu rašytoju, bet buvo palaipsniui stumiamas į Prahos kultūrinio gyvenimo pakraščius.
Nepaisant šios tikslingos marginalizacijos Kundera rašė – iš tiesų tai buvo vaisingas kūrybos periodas – kaip tik tuo metu jis parašė „Atsisveikinimo valsą“ (1969 m), „Gyvenimas yra kitur“ (1971 m). Tokia situacija būdinga daugumai iš liaudies kilusių demokratinių judėjimų – asmuo lyg ir priklauso režimo struktūrai, ir kartu yra sistemos oponentas. Pragmatizmas buvo pagrindinė to meto išgyvenimo taisyklė.
Tremtis Prancūzijoje
1975 metais sustiprėjus persekiojimams Čekoslovakijoje, paragintas prancūzų leidėjo Claude'o Gallimard'o su kuriuo buvo pažįstami, Kundera nusprendė išvykti į Prancūziją. Ten, padedant istorikui Pierre'ui Norai ir rašytojui Dominique'ui Fernandezui, gavo dėstytojo darbą Reno universitete, nors tuo metu ir pats, ir žmona Vera, vis dar mokėsi prancūzų kalbos.
Parašęs romaną „Pokštas“, uždraustą Prahoje ir išleistą Prancūzijoje Gallimard'o leidykloje 1968 metais, kuriam, paradoksalu, entuziastingą įvadą parašė komunistas rašytojas Louisas Aragonas, Kundera tapo žinomas Prancūzijoje. Tad kai sovietų tankai okupavo Čekoslovakiją taip užbaigdami Prahos pavasarį, prancūzai skaitė šį romaną lyg politinį kūrinį, jiems Kundera atrodė tartum čekų Sacharovas.
Nors tai ir nebuvo autoriaus intencija, jis visuomet pabrėždavo, kad tai pirmiausia yra meilės romanas. Kunderos manymu, svarbiausia būti rašytoju, romanų rašymas jam atrodė nepalyginamai svarbesnis nei politinė ar alegoriškai išreikšta socialinė kritika.
Pasak Kunderos, romanų rašymas yra menas, tai būdas pažinti visumą ir tikrasis mąstančio kūrėjo pašaukimas – apie tai jis rašė savo esė „Les Testaments trahis“ (Gallimard, 1993). Tai lyg „požiūris ar išmintis, tad negali būti jokio identifikavimosi su politika, religija, ideologija, morale, kolektyvu“.
Kaip pastebėjo vienas literatūros kritikas, Kundera visuomet rėmėsi „pasauline literatūra“ ir nuolatos pabrėždavo „jos svarbą, nuo Servanteso iki Carloso Fuenteso, nuo Goethe's iki Denis Diderot, nuo Kafkos iki Roberto Musilio. Kunderos romano menas kalba apie istorinio žanro teritorijas, klausimus ir laikinumą, patiria nuolatinę įtampą, jam kelia pavojų ir vidinis išsekimas ir išorinės agresijos.“
Romanas, vienintelis literatūros žanras be retorinių taisyklių Kunderai atrodė lyg europinio meno kvintesencija. Europinis mąstymas, paženklintas humoru ir ironija, atranda savo pilnatvę romano žanre ir yra esminė to dalis. Kunderos romanų stilius, ypač pasižymintis ironija, išlaiko atstumą nuo realybės ir peržengia „įstatymo ribas“ bei cenzūrą.
Pasak Kunderos, autorius turi išnykti kūrinyje, todėl jis nuolatos atsisakydavo duoti interviu žurnalistams, kurie, jo manymu, visuomet yra apsėsti savo idėjų ir visiškai nesidomi kūriniais, kuriuos turėtų pristatyti.
Politinis situacijos vertinimas ir jam pačiam priskiriamas pabėgėlio „kankinio“ iš Rytų vaidmuo jį erzino, juo labiau kad Kundera atmetė bet kokią idėją, jog jo šalis galėtų būti priskiriama Rytams. 1979 metais iš Kunderos buvo atimta Čekoslovakijos pilietybė, o 1981 metais jam buvo suteikta Prancūzijos pilietybė, kuria jis labai didžiavosi.
1984 metais išleidus romaną „Nepakeliamas būties lengvumas“ rašytojas tapo gerai žinomas prancūzų publikai. Šis romanas, išverstas į penkiasdešimt kalbų, iš tiesų išgarsino Kunderą visame pasaulyje.
1984 metais išleidus romaną „Nepakeliamas būties lengvumas“, kuris, pasak ekspertų, yra geriausias Kunderos kūrinys, rašytojas tapo gerai žinomas prancūzų publikai. Šis romanas, išverstas į penkiasdešimt kalbų, iš tiesų išgarsino Kunderą visame pasaulyje.
1986 metais jis išleido esė „Romano menas“, kur kalba apie savo paties rašymo stilių, naudojamą medžiagą ir apskritai romano meną. Jis pripažįsta, kad jam didelę įtaką darė, kaip pats įvardijo, „didysis Vidurio Europos romanas“. Kadangi tuo metu dauguma jo skaitytojų buvo vakariečiai, nuo 1993 metų jis nusprendė neberašyti čekų kalba, kuria iki tol rašė.
1990 metais Čekoslovakijai atgavus laisvę jis galėjo grįžti į gimtinę, ir, panašu, ketino tai padaryti, kaip leidžia spėti priešpaskutinis Milano Kunderos romanas „Nežinomybė“ (2003). Šis romanas, be abejo, yra labiausiai autobiografinis, jame galima rasti daug rašytojo asmeninių gyvenimo faktų bei patirčių.
Tik praėjus dvidešimčiai metų po sovietinio režimo žlugimo Praha, per tą laiką atsiskyrusi nuo Slovakijos ir tapusi Čekijos Respublika, grąžino jam pilietybę. Tačiau Kundera nusprendė likti Prancūzijoje, savo antrojoje tėvynėje.
Rašytojas mirė 2023 metų liepos 11 dieną, Paryžiuje, būdamas devyniasdešimt ketverių.
Kundera ir Vidurio Europa
Nors pats ir pasirinko vakarietišką gyvenimą, Milano Kunderos dėmesio centre visuomet buvo Vidurio Europa, „aiškiai neapibrėžta, mažų tautų tarp Rusijos ir Vokietijos zona“, kuri yra „kultūriškai Vakaruose, o politiškai Rytuose“, su kuria jis jautėsi susijęs ir kuri jam buvo ypač brangi. Kundera aiškiai įvardija, ką, jo manymu, apima terminas „Vidurio Europa“: tai Vengrija, Lenkija, Čekoslovakija, gana dažnai prie šių valstybių jis prideda ir Austriją.
Nors pats ir pasirinko vakarietišką gyvenimą, Milano Kunderos dėmesio centre visuomet buvo Vidurio Europa, „aiškiai neapibrėžta, mažų tautų tarp Rusijos ir Vokietijos zona“
Gyvendamas Bretanėje, po to persikėlęs į Paryžių, jis nuolatos rūpinosi, kaip geriau pristatyti šio „užgrobto Vakarų“ krašto kultūrinį palikimą, apie kurį mažai žinoma Vakarų Europoje. Jis aktyviai veikė, kad pristatytų tokius kultūros veikėjus, kaip kompozitorius Bela Bartokas, rašytojai Hermannas Brochas, Witoldas Gombrowiczius, Franzas Kafka arba Robertas Musilis, bei kitus Vakarų Europoje menkai žinomus kūrėjus. Jo manymų, šių asmenybių kūriniai yra svarbi europinės kultūros dalis, tad Vakarų inteligentija turi su jais susipažinti.
Kunderos manymu, šios „mažos tautos“, kurių likimas tragiškas ir nestabilus, buvo du kartus išduotos Vakarų. Pirmą kartą 1918 metais, kai Georges'as Clemenceaux ir Davidas Lloydas George’as susivienijo siekdami sunaikinti Austrijos–Vengrijos imperiją, kuri iki tol joms suteikė laikiną, bet patogų prieglobstį. Antrą kartą baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai Vakarai „surišę kojas ir rankas“ perdavė jas Sovietų Sąjungai. Nuo to laiko vienintelis šių šalių ginklas ginant jiems taip svarbų savo identitetą ir net egzistenciją, buvo kultūra, o konkrečiai – literatūra ir muzika.
Iš tiesų, nuo garsaus istoriko ir Moravijos politikos veikėjo František Palacky laikų buvo aišku, kad tik pasiekę tobulumą kūryboje, šių kraštų menininkai gali viltis tapti žinomi ir pasaulyje. Reikia pastebėti, kad tuo metu, kai šių šalių tautinis identitetas buvo ypač dideliam pavojuje, jų kūrybiškumas Vidurio Europos kraštuose buvo labai ryškus. Taip buvo ir sovietinės okupacijos laikotarpiu – Vengrijoje 1956 metais, Čekoslovakijoje 1968 metais, Lenkijoje 1956 ir 1968 metais ir panašiai.
Vidurio Europa ir Rusija – tragiška istorija
Kundera taip pat kalba apie Vidurio Europos ryšius su Rusija, kuria jis nepasitiki ir įvardija kaip „unifikuotą ir unifikuojančią, centralizuojančią“. Jo manymu, ši „įžūliai“ transformuoja „jos imperijos sudėtyje esančias tautas (ukrainiečius, baltarusius, armėnus, latvius, lietuvius) į rusų tautą“.
Mažoje erdvėje sukauptos įvairovės šaltinis ir globėja, Vidurio Europa tapo priklausoma nuo Imperijos, atstovaujančios visai kitokiai civilizacijai, kurios credo buvo: kuo mažiau įvairovės neišmatuojamoje erdvėje ir kuo daugiau erdvės. Jau 1888 metais, garsiame laiške Frankfurto Parlamentui Františekas Palacky rašė apie Rusiją: „Ši galybė, šiandien užvaldžiusi begalines erdves, augina savo galią daug labiau, nei galėtų bet kuri Vakarų Europos šalis.“
Faktas, kad nuo XIX amžiaus rusams instrumentalizavus slavizmo sąvoką, tai prisidėjo prie to, kad Vakarų gyventojai nelabai suvokė, kas iš tiesų vyksta. Tačiau, priešingai nei dažniausiai įsivaizduojama Vakaruose, kalbant apie tautų mentalitetą jų vartojama slavų kilmės kalba – nuo slovėnų iki lenkų, taip pat bulgarų ir slovakų – buvo ne tokia svarbi lyginant su religijos įtaka (Rytų ortodoksija – Vakarų krikščionybė) ar net istorija (Austrijos–Vengrijos imperija – Rusijos imperija).
Kunderos manymu, po Antrojo pasaulinio karo komunistams užgrobus valdžią Vidurio Europoje, tragediją išgyveno ne tik okupuotos šalys (iškilo pavojus jų civilizacijos išlikimui), bet katastrofą išgyveno ir Vakarai, nes staiga neteko savo dalies (istorinės ir kultūrinės). Tiesa, patys vakariečiai tuo metu nelabai suvokė, kas iš tiesų įvyko.
Kai po 1945 metų Vidurio Europa dingo iš pasaulio dėmesio centro, Vakarų Europa, susikoncentravusi į ekonominį ir socialinį atkūrimą, domėjosi visai kitais dalykais ir tos netekties net nepastebėjo. Užvaldyta materialistinės mondializacijos, ji išvis nebesidomėjo kultūra.
Kunderos įžvalgų aktualumas
Štai jau daugiau nei trisdešimt metų, kai komunizmas dingo iš Europos žemėlapio. Per šį laikotarpį postkomunistinė Rusija buvo priversta pasitraukti iš Vidurio Europos, nes tiesiog neturėjo kitokio pasirinkimo. Ką šiuo laisvės laikotarpiu nuveikė „kita Europa“? Ar jai pasisekė pilnai atgauti savo, kaip europinio kultūrinio centro, vaidmenį?
Kunderos manymu, po Antrojo pasaulinio karo komunistams užgrobus valdžią Vidurio Europoje, tragediją išgyveno ne tik okupuotos šalys, bet katastrofą išgyveno ir Vakarai.
Panašu, kad komunistinio režimo laikotarpiu, klausimas, kas bus pasibaigus komunizmo epochai, nelabai domino ir Kunderos. Galima spėti, jog jam atrodė, kad režimas įsitvirtino ilgam.
Tenka pripažinti, nors tuo metu ir iškilo ne viena ryški asmenybė (pavyzdžiui, Bronislawas Geremekas, Vaclovas Havelas, Borisas Pahoras, Czesławas Miłoszas, Sandoras Marai ir pats Milanas Kundera), europinė literatūros scena neatgavo ikikarinio ryškumo. Ir net atgavus politinį saugumą, šis laikotarpis kultūros srityje nebuvo labai vaisingas.
Politinė evoliucija, kai po ilgų paieškos metų Vidurio Europos valstybės atgavo laisvę, perkeitė jų gyvenimą, bet laikui bėgant, daugiau ar mažiau, kai kurios jų pasidavė nacionalistinėms populistinėms idėjoms, o tai tikrai nėra palanku intelektualiai kūrybai. Gana dažnai neefektyvias liberalios demokratijos valdymo formas pakeičia nacionalistinės tendencijos. Tai matyti Viktoro Orbano vadovaujamoje Vengrijoje, taip pat Lenkijoje ir Slovakijoje.
Politinės tendencijos, pavyzdžiui, Lenkijoje sugriežtinus moralines normas, neišvengiamai paveikė ir kūrybą, nes tai varžo menininkų išraiškos formą. Panašu, kad šios trys valstybės nuo 1991 metų pasiduoda vis didesnei konsumerizmo įtakai. Literatūriniai leidiniai, kurie iki karo ir net šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo Vidurio Europos mąstymą išlaikančiais centrais, praranda savo reikšmę.
2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje gali pakeisti ne tik politinį, bet ir kultūrinį Vidurio Europos gyvenimą.
Tad vakariečiai, kurie tikėjosi, kad 1990 metais prasidėjęs rytinių kaimynų išsilaisvinimas atneš ir kultūrinį atsinaujinimą, liko nuvilti. Ir panašu, kad teks laukti ne tik kultūrino, bet ir demokratinio atsinaujinimo šių Kunderai ypač svarbių šalių.
2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje gali pakeisti ne tik politinį, bet ir kultūrinį Vidurio Europos gyvenimą. Reikia atminti, kad Vakarų Ukraina ilgą laiką buvo Lenkijos įtakoje, tad joje išlikusi Vidurio Europos kultūra.
Šiuo metu vyksta Ukrainos identiteto kūrimas, prie kurio Rusijos agresija stipriai prisideda. Šiame naujame kontekste Kunderos mąstymas vėl tampa aktualus ir leidžia viltis, kad Ukraina pažadins ne tik politinį, bet ir kultūrinį šio krašto gyvenimą.
Vertė Nomeda Hofertaitė
