„Lietuvos teatro ir kino bendruomenė neteko kūrybingos, aristrokratiškos, visą save menui ir jo tiesai aukojusios asmenybės. Stasiui Petronaičiui, kaip ir jo didžiajam mokytojui Juozui Miltiniui, kūryboje labiausiai rūpėjo universalūs dalykai, egzistenciniai klausimai, žmogaus intelektas ir metafizinė dimensija. Kolegų ir amžininkų širdyse Jis išliks kaip jautrios širdies bičiulis, nepaprastai kuklus ir aukštų moralinių vertybių žmogus“,– rašoma Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro pranešime.
S.Petronaitis gimė 1932 m. rugpjūčio 8 d. Plaučiškių kaime, Pakruojo rajone. 1950–1951 m. mokėsi Juozo Miltinio teatro studijoje. Nuo 1951 m. – Panevėžio dramos teatro, kuriame dirbo 22 metus ir scenoje sukūrė 50 įsimintinų vaidmenų, aktorius.
Amžiną atilsį poetė ir žurnalistė Elena Mezginaitė rašė: „Didelis artistas ne tas, kuris suvaidina daug, o tas, kurį pamatai kartą ir įsimeni visam gyvenimui. Kaip Petronaitį – Makbetą ar Petronaitį – Ivanovą. Šiuos tragiškus, drastiškus Viljamo Šekspyro ir Antono Čechovo herojus Stasys Petronaitis Panevėžio dramos teatre suvaidino neturėdamas nė trisdešimties metų. Daug atiduočiau dabar, kad galėčiau vėl pamatyti tuos spektaklius, kuriais prasidėjo Juozo Miltinio teatro „aukso amžius“. Ir šiandien anie jo vaidmenys daugeliui jaunesnių, labiau šlovės trokštančių aktorių – nepasiekiama viršūnė.“
8 deš. pradžioje Stasys Petronaitis paliko Panevėžio dramos teatrą ir pradėjo dirbti su garsiausiais to meto kino režisieriais ir aktoriais, kine sukūrė 40 vaidmenų, tarp jų – V.Žalakevičiaus, A.Grikevičiaus, A.Žebriūno, R.Vabalo, M.Giedrio, A.Puipos ir kitų garsiausių Lietuvos režisierių filmuose. Išleido atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ (Panevėžys, 1998 m.) ir „Mano aitvarai“ (Vilnius, 1999 m.). LTSR nusipelnęs artistas (1982). Nusipelnęs panevėžietis (2002). Teatrinės Padėkos premijos už viso gyvenimo kūrybą laureatas (2009).
