„Tuo metu, kai Rusijos propagandistai laisvai reiškia savo genocidinius prasimanymus apie ukrainiečius, o Rusijos pajėgos tyčia bombarduoja civilius taikinius, nes kariniu požiūriu pasirodo esančios gana nekompetentingos, svarbu prisiminti, kad yra ir padorių rusų, kurie aiškiai, atvirai ir nepaisydami pasekmių stojo į vieną pusę. Galbūt jų yra mažuma, kaip disidentų sovietmečiu, bet jų yra“, – savo tekste rašo Robertas van Vorenas.
Pasak jo, Andrejus Kovaliovas buvo ne tik geras draugas, bet ir vienas padoriausių rusų, kuriuos jam teko garbė pažinti.
Andrejus Kovaliovas buvo ne tik buvęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos diplomatas. Jis buvo Anatolijaus Kovaliovo, kuris vadovavo sovietų delegacijai derybose, po kurių 1975 m. buvo pasirašyti Helsinkio susitarimai, sūnus.
Po tėvo sparneliu jaunasis diplomatas Andrejus virto dar vienu „destruktyviu elementu“ sovietinėje sistemoje.
Būtent šis susitarimas, R.van Voreno teigimu, suteikė didžiulį postūmį žmogaus teisių judėjimui Vidurio ir Rytų Europoje: kaip pilietinių teisių gynimo organizacijos kūrėsi tokios organizacijos kaip „Chartija '77“ Čekoslovakijoje ir Helsinkio grupės Sovietų Sąjungoje, tarp jų ir Lietuvos Helsinkio grupė.
Šie susitarimai A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovo teigimu, paspartino SSRS žlugimą, ir šia prasme Kovaliovo vyresniojo vaidmuo buvo gana svarbus, nors apie jį mažai kas žino.
„Tačiau po tėvo sparneliu jaunasis diplomatas Andrejus virto dar vienu „destruktyviu elementu“ sovietinėje sistemoje. Dirbdamas Žmogaus teisių ir humanitarinių reikalų departamente, jis įsitraukė į bandymus nutraukti politinį piktnaudžiavimą psichiatrija, dėl kurio daugelis disidentų buvo siunčiami į psichiatrijos ligonines, kur buvo kankinami neuroleptikais.
Dirbdamas Žmogaus teisių ir humanitarinių reikalų departamente, jis įsitraukė į bandymus nutraukti politinį piktnaudžiavimą psichiatrija.
Andrejus atliko gana herojišką vaidmenį atskleisdamas piktnaudžiavimą ir padėdamas tiems, kurie priešinosi tokiam piktnaudžiavimui, pradedant JAV vyriausybe ir baigiant žmogaus teisių organizacijomis, tokiomis kaip ta, kuriai vadovavau aš.
Jis susidraugavo su daugeliu žmonių, kurie buvo laikomi sovietų valstybės priešais, ir šia prasme sekė tėvo pėdomis, tačiau dar atviriau stojo į vieną ar kitą pusę ir neišvengiamai rizikavo“, – savo tekste rašo R.van Vorenas.
Pasak jo, Andrejus buvo nepaprastas draugas.
„Man, kaip „nepagydomam antisovietčikui“, jis buvo intriguojanti figūra, nes niekada neįsivaizdavau, kad susidraugausiu su žmogumi, kuris, mano ankstyvuoju juodai baltu požiūriu, priklausė kitai pusei. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad kartais jis buvo dar radikalesnis ir antiputinistiškesnis, pažinęs sistemą iš vidaus ir supratęs, koks blogis atėjo į valdžią Rusijoje.
Putinui atėjus į valdžią jis paliko diplomatinę tarnybą ir paprašė politinio prieglobsčio Briuselyje, iš kur toliau stengėsi demaskuoti Rusijos režimą.
V.Putinui atėjus į valdžią, jis paliko diplomatinę tarnybą ir paprašė politinio prieglobsčio Briuselyje, iš kur toliau stengėsi demaskuoti Rusijos režimą ir įspėti žmones apie tai, kas, jo manymu, jų laukia ateityje“, – teigia R.van Vorenas.
Didžiąją savo karjeros ir gyvenimo dalį paskyręs tam, kad sektų tėvo pėdomis ir (po)sovietinę šalį nukreiptų vakarietiška kryptimi, anot R.van Voreno, prasidėjusį karą Ukrainoje A.Kovaliovas turėjo labai giliai pajusti asmeninę tragediją.
Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovo teigimu, „mirė labai doras rusas, ir jis nusipelnė, kad jį prisimintume“.
