G.Vidalas, kuriam buvo 86 metai, užgeso savo namuose Holivud Hilse apie 18 val. 45 min. (trečiadienį 4 val. 45 min. Lietuvos) laiku nuo plaučių uždegimo komplikacijų, sakė sūnėnas Burras Steersas.
Pasak giminaičio, 25 romanus parašęs G.Vidalas gyveno vienas savo name ir jau kurį laiką sirgo.
G.Vidalas, kurio amžininkai buvo rašytojai Normanas Maileris ir Trumanas Capote, buvo vienas iš paskutiniųjų didžių rašytojų savo kartoje, kuriai taip pat priklausė daug kitų garsenybių.
Šiai kartai priklausantys plunksnos meistrai nuolat buvo matomi ir girdimi pokalbių laidose, apie juos nuolat rašydavo laikraščiai, o jų asmenybės atrodė tokios išskirtinės ir patrauklios, jog netgi neskaitę jų knygų žinojo apie šiuos žmones.
Tarp G.Vidalo kūrinių buvo šimtai esė, didžiausio populiarumo sulaukę romanai „Linkolnas“ (Lincoln) ir „Maira Brekenridž“; perversmą sukėlęs romanas „Ištvirkęs miestas“ (The City and the Pillar), tapęs vienu iš pirmųjų, atvirai vaizduojančių personažus gėjus; taip pat Tony apdovanojimui nominuota drama „Geriausias kandidatas“ (The Best Man), iš naujo pastatyta Brodvėjuje 2012 metais.
Iš pažiūros G.Vidalas atrodė šaltas ir ciniškas, tačiau jis melancholiškai ilgėdavosi į praeitį nugrimzdusių pasaulių, apgailestavo dėl spausdinto žodžio nuvertėjimo ir senojo amerikietiško požiūrio, kad bet kokios negerovės žmonių visuomenėje gali būti ištaisytos žmonių veiksmais.
G.Vidalas ne itin palankiai vertino literatūros ir politikos elitą, o šis jausmas buvo abipusis. Jis pelnė mažai svarbių literatūros apdovanojimų, išskyrus 2009 metais skirtą Nacionalinę knygų premiją (National Book Award). Jį iš pradžių buvo atsisakyta priimti į Amerikos meno ir literatūros akademiją, o vėliau jis pralaimėjo du konkursus užimti pareigas.
Paklaustas, kodėl nėra priimtas į Akademiją, rašytojas juokaudavo, kad jau priklauso „Diners Club“ – kredito kortelių bendrovei. Galiausiai jis buvo priimtas 1999 metais.
Tačiau G.Vidalu daugelis žavėjosi kaip nepriklausomu mąstytoju, tęsiančiu Marko Twaino tradiciją ir skelbiančiu savo įžvalgas apie literatūrą, kultūrą, politiką – kaip jis sakydavo, apie „paukštelius ir bitutes“. Jis narstydavo po kaulelį politikus – gyvus ir mirusius; šaipėsi iš religijos ir šventeiviškumo, buvo karų – pradedant Vietnamo, baigiant Irako – priešininkas.
G.Vidalui buvo būdingas senamadiškas garbingo elgesio suvokimas, tačiau taip pat šiuolaikiškas troškimas gyventi savo nuožiūra. Savo atsiminimų knygoje „Palimpsestas“ (Palimpsest) jis rašė, kad turėjo daugiau nei tūkstantį sekso nuotykių, tačiau pridūrė, jog tai niekis palyginti su kai kurių jo amžininkų, tokių kaip JAV prezidentas Johnas F.Kennedy ir dramaturgas Tennessee Williamsas, meilės žygiais.
G.Vidalas nevengė išgerti ir teigė, kad yra bent po vieną kartą išbandęs visus populiariausius narkotikus. Jis niekada nebuvo susituokęs, tačiau dešimtmečius gyveno vaizdingoje viloje Italijos mieste Raveloje kartu su savo gyvenimo draugu Howardu Austenu.
G.Vidalas sakydavo, kad jo sprendimas apsigyventi užsienyje pakenkė jo kaip rašytojo reputacijai Jungtinėse Valstijose.
Rašytojas buvo užmezgęs neįprastą ryšį su liūdnai pagarsėjusiu Oklahoma Sičio sprogdintoju Timothy McVeigh'ų. Jiedu pradėjo susirašinėti po to, kai žurnale „Vanity Fair“ 1998 metais pasirodė straipsnis apie JAV Teisių Bilio (Bill of Rigghts) suplėšymą. Ši rašytojo ir myriop nuteisto kalinio draugystė tapo įkvėpimu Edmundo White'o pjesei „Tere Hotas“ (Terre Haute).
„Jis labai inteligentiškas. Jis nėra beprotis“, – G.Vidalas sakė apie T.McVeigh'ą, duodamas interviu 2001 metais.
G.Vidalas taip pat glumino savo gerbėjus, sakydamas, kad JAV prezidento respublikono George'o W.Bushoadministracija tikriausiai iš anksto žinojo apie 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro atakas; kad T.McVeigh'as ne didesnis žudikas negu JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris ir kad JAV galiausiai taps Kinijos pastumdėle – geltonojo žmogaus našta.
Ironiška, jog dažnai JAV militarizmą kritikuodavęs G.Vidalas gimė JAV Karo akademijos, kurią buvo baigęs jo tėvas, miestelyje Vest Pointe Niujorko valstijoje.
G.Vidalas užaugo su politika glaudžiai susijusioje šeimoje. Jo senelis Thomas Pryoras Gore'as atstovavo Oklahomai JAV Senate. Jo tėvas Gene'as Vidalas trumpai dirbo prezidento Franklino Roosevelto administracijoje ir buvo vienas iš pirmųjų aviacijos ekspertų.
Garsi Amerikos aviatorė Amelia Earhart buvo jų šeimos draugė ir, kaip manoma, Gene'o Vidalo meilužė.
Savo pirmą knygą – romaną apie karą „Williwaw“ – G.Vidalas parašė atlikdamas karinę tarnybą. Ši knyga buvo išleista, kai rašytojui tebuvo 20 metų.
Jo trečioji knyga „Ištvirkęs miestas“, išleistas 1948 metais, pasakoja apie du meilužius vyrus, o gėjų santykių atviras pavaizdavimas tais laikais buvo milžiniškas akibrokštas. Šis romanas buvo dedikuotas „J.T.“ – Jimmie Trimble'ui, G.Vidalu klasės draugu internatinėje mokykloje, vėliau žuvusiu kare. G.Vidalas sakydavo, kad J.Trimble'as buvo didžioji jo gyvenimo meilė.
G.Vidalas taip pat parašė kelis populiarius ir provokuojančius istorinius romanus, tarp jų „Julianas“ (Julian), „Beras“ (Burr) ir „Linkolnas“.
Pastaraisiais metais G.Vidalas išleido romaną „Smitsono institutas“ (The Smithsonian Institution) ir milžiniško populiarumo sulaukusius JAV politiką kritikuojančius publicistikos kūrinius „Amžinas karas už amžiną taiką“ (Perpetual War For Perpetual Peace) bei „Karo sapnai: kraujas už naftą ir Čeinio-Bušo chunta“ (Dreaming War: Blood for Oil and the Cheney-Bush Junta).
