C.Abbado, kuris kelerius metus sirgo, toli gražu nepriminė tironiškų maestro stereotipo. Jis padarė šimtus įrašų, pradedant lyrišku italų repertuaru ir baigiant klasikine 20-ojo amžiaus muzika.
„Prieš pusvalandį sužinojau iš jo asmeninio gydytojo. Tai tokia skausminga akimirka. Negaliu kalbėti“, – su ašaromis akyse sakė Attilia Giuliani, kuri vadovauja asociacijai „Abbadiani“ ir kuri su C.Abbado susipažino 1988 metais.
C.Abbado, kuris pernai buvo paskirtas Italijos senatoriumi iki gyvos galvos ir kuris savo atlyginimą atiduodavo jaunų muzikantų stipendijoms, pastaruoju metu buvo priverstas atšaukti kelis pasirodymus.
1933 metų birželio 26 dieną Milane, muzikantų šeimoje gimęs C.Abbado savo studijas pradėjo gimtajame mieste, o baigė su Hansu Swarowsky Vienoje, nuo 1957 metų, kai prasidėjo ilga jo meilės Austrijai istorija.
C.Abbado buvo tvirtas europietis ir pasaulio pilietis.
Darbą „La Scala“ maestro pradėjo 1960 metais ir 1965-aisiais ten sulaukė daug pagyrų už Giacomo Manzoni (Džakomo Mandzonio) operą “Atomo mirtis“ (Atomtod). Iki 1986-ųjų jis dirbo šio garsiojo teatro muzikos direktoriumi.
C.Abbado buvo kairiųjų pažiūrų, koncertuodavo gamyklose ir mokyklose, bandydamas padaryti klasikinės muzikos pasaulį prieinamą visiems.
Nuo 1971 metų jis taip pat ėmė reguliariai dirbti Vienos filharmonijoje, o 1979-1988 metais dirigavo Londono simfoniniam orkestrui, kur buvo giriamas už savo mėgstamo kompozitoriaus Gustavo Mahlerio koncertus.
Jis taip pat buvo Vienos valstybinės operos muzikos direktorius, nuo 1986 iki 1991 metų, ir gavo prestižinį Austrijos sostinės generalinio muzikos direktoriaus titulą.
Berlyno filharmonijos vadovu jos nariai jį išrinko 1989 metų spalį, mirus Herbertui von Karajanui ( Herbertui fon Karajanui). C.Abbado užmezgė puikius santykius su orkestru, kuriame dirbo iki 2002-ųjų.
„Aš nesu jų bosas, mes dirbame kartu“, – sakydavo jis.
