Valentas į Vilnių atvyko iš Ignalinos krašto, Mielagėnų, 1977–1982 m. studijavo tuometiniame Valstybiniame dailės institute meno istoriją ir teoriją. Paskutiniais studijų metais buvo priimtas jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu į „LTSR Kultūros paminklų sąvado“ rengimo grupę ir dirbo joje iki 1990-ųjų (su 1982–1984 m. pertrauka, kai buvo pašauktas atlikti privalomą karinę tarnybą). Be to, 1986–1987, 1990 m. dėstė kaip valandininkas Meno istorijos ir teorijos katedroje visuotinę taikomosios-dekoratyvinės dailės istoriją. Nuo 1990 m. sausio perėjo dirbti į VDA metodinę laboratoriją inžinieriumi, buvo Mokslo ir kūrybos skyriaus kūrybinių darbų organizavimo grupės inžinieriumi, Kūrybos-informacijos centro moksliniu bendradarbiu.
1994 m. įkūrus VDA muziejų, V.Cibulskas dirbo jo vedėju (1994, 1996–1997 m.), vedėjo pavaduotoju, vyr. metodininku, daugiau nei dešimtį metų – vyr. fondų (rinkinių) saugotoju, galiausiai nuo 2011 m. – eksponatų prižiūrėtoju, parodų konsultantu. 2022 m. išėjęs užtarnauto poilsio, liko dirbti puse etato.
Nuo pat studijų metų V.Cibulskas užsirekomendavo kaip kruopštus ir atidus mūsų dailės paveldo tyrėjas. Jau savo diplominiam darbui pasirinkęs temą „Bidermejerio baldai Lietuvoje“, jis ir vėliau daugelį metų domėjosi taikomąja-dekoratyvine daile, paskelbė visą eilę vertingų publikacijų šia tema.
Taip pat domėjosi senąja grafika, LDK bajorijos meniniais interesais, tyrinėjo Lietuvos bažnyčių paveldą. Šalia pagrindinio darbo VDA muziejuje, keletą metų dirbo ir Dailėtyros institute vyr. asistentu-metodininku rengiant programą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros savitumas“.
V.Cibulskas parengė pirmąjį VDA leidyklos išleistą albumą, pristatantį VDA muziejaus rinkiniuose saugomą senąją grafiką, paskelbė straipsnių teminiuose rinkiniuose, dalyvavo konferencijose, o pastaraisiais metais daugiausia bendradarbiavo istorijos ir kultūros žurnale „Žiemgala“.
