Gimęs 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone, M.Martinaitis mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje, Kauno politechnikume. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose. Nuo 1980 m. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas, Vilniaus universiteto docentas. 1989 m. išrinktas SSRS AT deputatu. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, 1992–1997 m. vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, nuo 2000 m. LRT tarybos narys.
1975 m. M.Martinaitis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1998 m. paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
Poeto kūryba skelbta nuo 1955 m. Pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ išėjo 1962 m. M. Martinaitis išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui.
Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose M.Martinaitis pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968–1970 lietuvių literatūros atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, M.Martinaitis padėjo meno autonomiškumo ir kultūrinio daugiasluoksniškumo pagrindus.
Poetas save suvokė kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jos žlugimą. M.Martinaitis – vienas iš nedaugelio vyresnės kartos rašytojų, kuriam pavyko atsinaujinti postsovietiniu laikotarpiu. Jo rinkinys „K. B. Įtariamas“ (2004) radikaliai skiriasi nuo agrariškos ankstesnės kūrybos – jame nelieka žemės, folkloro, archaikos metaforų.
Naujojoje poeto kūryboje apsigyvena visai kitoks personažas – vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis „mažasis žmogus“, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje.
Marcelijus Martinaitis. Eilėraštis iš rinkinio „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974)
Jeigu akis man išplėš –
niekam neleisk,
kad į tamsą jų –
melą įdėtų
ir akiduobių tamsoje
rodytų saulę.
Jeigu žodžius man atims –
tu klausyk:
kai tyliu,
ar žodžiai nieko negirdi?
Jeigu protą aptemdys –
manęs neužmušk,
leisk man
išeit
su pavargėliais.
Jeigu man širdį išims –
svetimos neįdėk:
ten,
kur ji buvo,
saują žemių įberk,
kad girdėčiau gyvybę.
Jeigu sulaužys mane –
man kuprą
iš mano kaulų teisybės
uždėk man
ir leisk, nors ant laiptų,
teisingai numirt.
M. Martinaičio palaikai bus pašarvoti sekmadienį Šventų Jonų bažnyčioje. Atsisveikinti su poetu bus galima sekmadienį nuo 10 iki 22 val. ir pirmadienį nuo 9 iki 14 val. Karstas iš bažnyčios bus išneštas pirmadienį 14 val. M. Martinaitis bus palaidotas Antakalnio kapinėse.