„Minioj žmonių pasitaiko tik keletas nepaliaujamai menui ištikimų asmenybių. Net vaikystėje, galimybių skurdo metais, jis lipdavo pro mokyklos langus, kad atsidarytų pianino klaviatūrą ir į ją bent pasižiūrėtų. Už tai gavęs pylos vaikas galėjo tik suklapsėti žydromis akimis ir nusišypsoti. Toks įsimylėjęs jis liko visą gyvenimą“, – socialiniame tinkle prisiminimu pasidalijo V.Voronovo anūkė Lėja Viktorija Voronovaitė.
„Prisimenu, savo smuiko kelionės pradžioje, valandų valandas praleistas senelio tapybos dirbtuvėse. Aliejiniais dažais permirkusioje atmosferoje man buvo atskleista daugybė muzikinių niuansų, kurių tada dar nepajėgiau pilnai suprasti, tačiau pirmąkart pajutau, kokia tikra laisvė yra reikšti save muzikoje. Tai buvo laikas, kai improvizuodavome, sėdėdavome prie kelių taktų ir ieškodavome, ką išties norime pasakyti. Bėgant metams, man besiskundžiant laisvų klasių stoka Čiurlionkėje, išgirdau istoriją, kaip jo geriausia „klasė“ Akademijoje buvo nepilnai įrengtas, plytelėmis išklotas tualetas su neritmiškai blyksinčia šviesa. Ten, įsikūręs savotišką šventovę, jis grodavo ištisas dienas ir naktis.
Retas atvejis, kai žmogus gyvenime išpildo viską, ką nori. Menininkas, kuris negailestingumo persmelktomis akimis žvelgia į pasaulį, kaip į vieną didelę galimybę būti kūrėju, nenuilstančiu tobulėti. Suburti ansambliai, festivaliai, sporto rungtynės, kovos menai, tapyba, animacija, skraidymas parasparniu ir buriavimas – jam niekada nebuvo tik šiaip pomėgiai, greit įsižiebiančios, bet tą pačią sekundę užgęstančios liepsnos. Puikus pavyzdys, kaip nereikia norų leisti žemyn prie galimybių, o maloniai kankinantis, dar porą valandų ar savaičių „groti“ tol, kol išeis“, – rašė L.V.Voronovaitė.
V.Voronovas kilęs iš Vitebsko, Baltarusijos. Į Lietuvą jis su mama Klaudija Glukova pateko kartu su kitais į Alytų pervežtais Vitebsko žydais. Iki tol V.Voronovo mama K.Glukova dirbo Marko Šagalo namuose Vitebske ir bičiuliavosi su M.Šagalo šeima.
V.Voronovo piešiniai pasižymėjo savitu stiliumi. Vengęs viešumos, jis nutapė daugiau nei šimtą paveikslų, kurie iškart atsidurdavo gerbėjų namuose. Vienoje privačioje kolekcijoje Druskininkuose yra virš 30 V.Voronovo darbų.
Kita V.Voronovo aistra buvo muzika. 1955 metais jis tapo Dainų šventės orkestrų laureatu, vėliau grojo „Trimite“, vadovavo Valstybinės filharmonijos estradiniam ansambliui „Nemuno žiburiai“. Jis taip pat buvo pirmojo lietuviško džiazo festivalio „Jaunystė 1968“ Elektrėnuose įkūrėjas.
Atsisveikinimas su V.Voronovu vyks Druskininkų laidojimo namuose „Okona“ gruodžio 2 d. 10 val. Laidotuvės – gruodžio 2 d. 14 val. Druskininkų naujosiose kapinėse, Ratnyčioje.
