Prieš muziejaus atidarymą kviečiame prisiminti vasario mėnesį publikuotą interviu su vienu iš muziejaus steigėjų V.Butkumi. Jis, 2010 metais sėkmingai pardavęs biotechnologijų bendrovę „Fermentas“, drauge su žmona Danguole Butkiene pasuko į naują sritį ir ėmė kolekcionuoti meno kūrinius.
Apie sprendimą investuoti į vizualiuosius menus, MO muziejaus koncepciją ir planus V.Butkus pasakoja 15min.
– Kiek vizualieji menai buvo svarbūs jūsų gyvenime dar iki tol, kol gimė mintis apie muziejaus įkūrimą?
– Vizualiaisiais menais susidomėjau jau būdamas brandžiame amžiuje, nors namie visad ar koks grafikos darbelis kabodavo ar akvarelė. Turėjau keletą draugų dailininkų, man buvo smalsu žiūrėti, kaip jie dirba, todėl šiek tiek sąlyčio turėjau, bet kad specialiai būčiau vaikščiojęs į parodas, sekęs, kas vyksta, ar žinojęs tapytojus bei jų darbus – to tikrai nebuvo.
Kai dirbau savo ankstesnėje darbovietėje, daug važinėjau po visą pasaulį. Po darbo, po derybų likdavau vienas ir eidavau į muziejus. O muziejai man atrodė iškilmingi – kaip bažnyčios, kaip šventovės. Taip pradėjau žiūrėti darbus ir juos bežiūrėdamas pastebėjau, kad jei į muziejų ateini dieną, svarbios parodos metu, žmonių aplink labai daug. Ir net vaikų, kurie klauso išsižioję, netrūkdavo. Grįžęs nueidavau į vieną kitą muziejų Lietuvoje, o čia viskas atrodė skurdokai.
Toks įspūdis ir liko – kad muziejai gali būti įdomūs, tačiau mums to įgyvendinti dar nelabai pavyksta. Kadangi turėjau savo profesiją, savo veiklą, kitomis sritimis domėtis tuo metu neturėjau daug laiko.
Kai susiklosčius palankioms aplinkybėms „Fermentas“ buvo parduotas JAV biotechnologijų milžinei „Thermo Fisher Scientific“, turėjau priimti nekonkurencijos sutartį. Buvau kaip konsultantas – jie į mane galėjo kreiptis, kai norėjo, bet dvejus metus negalėjau nei dirbti, nei steigti įmonių biotechnologijų srityje. Žinoma, už atlyginimą.
Per tuos dvejus metus supratau, kad į biotechnologijas negrįšiu, nes per tokį laiko tarpą traukinys nuvažiuoja labai greitai. Ieškojau sau naujo užsiėmimo. Pažintis su vizualiaisiais menais ir jų atstovais paskatino žengti žingsnį toliau ir pabandyti tvarkyti menų verslą, nes menas tam tikra prasme yra ir verslas. Net jei ir nepelningas (juokiasi).
– Ar tai, kad vizualiuosiuose menuose nebuvo lyderiaujančios, didesniu lankytojų srautu galinčios pasigirsti institucijos, jums tapo akstinu pasukti į naują sritį?
– Ilgą laiką bendravau su Užupio bendruomene, joje daug menininkų, dailininkų. Taip jau susiklostė, kad susidraugavus pradėjome rengti plenerus Grybų kaime. Vakarais prie laužo, prie vyno dailininkai varinėjo pletkus, o iš pletkų visad gali išspausti racionalų grūdą.
Supratau, jog nors Lietuvoje kultūra lyg ir yra mėgstama, pavyzdžiui, į gerą muzikos koncertą ar teatro spektaklį sunku bilietus gauti, dailė vis tik lieka antrame plane. Tuomet ir pagalvojau, jog šioje srityje, matyt, trūksta geros vadybos. Kaip paaiškėjo vėliau, ir pati bendruomenė yra labai susiskaldžiusi, nebendradarbiaujanti, joje trūksta lyderių.
Vėliau išaiškėjo dar daugiau. Pavyzdžiui, kad patys dailininkai gana varganai gyvena, nes jie neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, kuris buvo sovietmečiu. Muziejai gaudavo dotacijas iš valstybės, keliskart per metus dailininkams skelbdavo peržiūras, o nupirkti darbai tapdavo muziejaus nuosavybe. Tokiu būdu tarsi užfiksuojama, kad toks dailininkas dirbo tokiu metu, o menininkai gaudavo pajamų ir galėdavo išgarsėti. Sužlugus šiai sistemai nauja sistema nerasta iki šiol. Muziejai ir toliau negauna tikslinių dotacijų meno kūrinių įsigijimui ir visuose Lietuvos muziejuose, net pačiuose didžiausiuose, akivaizdi kūrinių, sukurtų po 1990 m., stoka.
Kadangi Lietuvoje pirkėjų nėra – valstybė nieko neperka, o kolekcionavimo laukas nėra didelis – po Nepriklausomybės atkūrimo patys dailininkai pradėjo važiuoti į užsienį. Ten jie susiranda galerijas, pasirašo sutartis. Taip darbai po truputį išsivaikšto iš Lietuvos. Pagalvojau, kad kaip nuteka protai, taip nuteka ir meno vertybės. Tai buvo vienas dalykas į kurį atkreipėme dėmesį.
Svarbu ir tai, kad peržiūros sovietmečiu taip pat buvo rengiamos ideologiniu pagrindu, todėl, akivaizdu, daug „neteisingų“ kūrinių viešai nebuvo rodomi ir muziejų nebuvo įsigyjami. Juos saugojo patys dailininkai, rengdavę pogrindines peržiūras. Formuojant kolekciją, norėjome atkurti teisybę, parodyti, kad buvo kuriami ne tik ideologiškai „teisingi“ kūriniai.
– Ar kuriant MO muziejaus koncepciją turėjote muziejus, į kuriuos lygiavotės?
– Pats muziejus atsirado kaip antrinis produktas. Darbus pradėjome kaupti dar nepardavus „Fermento“. Pradėjome pirkti kūrinius pagal savo finansines galimybes. Muziejaus klausimas iškilo pradėjus svarstyti, ką toliau daryti su tais darbais.
Pradėjome juos krauti namuose į rūsį, pamatėme, kad nebetelpa, o reikalas juda rimtai. Tuomet išsinuomojome patalpas, pastatėme stelažus, kurie taip pat greitai užsipildė. Ėmėme galvoti, kas toliau. Atsirado pojūtis, kad valdome didžiulius lobius. Pagalvodavome – neduok Dieve, tas namas sudegtų, Lietuvos kultūra prarastų didelę dalį savo aukso fondo.
Gavus „Fermento“ pinigus, kurių, taip jau išėjo, buvo nemažai, dalį atidėjome šeimos poreikiams, o likusius skyrėme tam, kuo norėjome užsiimti.
Pats MO muziejus yra hibridas. Apžiūrėjome daug muziejų ir išsirinkome tai, kas mums svarbiausia. Nėra vieno muziejaus, į kurį lygiavomės, tai buvo daugelio žmonių patarimų, mūsų pačių patirties ir supratimo kratinys. Važiavome į Helsinkį, į Taliną, daug padėjo Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė, papasakodama, ko trūksta jos vadovaujamoje galerijoje ir t.t. Žinoma, galbūt mus kiek ribojo ir finansinės galimybės. Jei galėtume, turėtume daugiau edukacinių erdvių, bet yra kaip yra.
Mums buvo labai svarbu, kad muziejus būtų patrauklus, todėl ir architekto vardas buvo ne paskutinėje vietoje. Pasirinkome žymų autorių – Danielį Libeskindą. Ką apie jį besakytų, jis yra pasaulinė žvaigždė, kūrusi įvairiausiuose pasaulio miestuose. Nėra žmogaus, kuris domėtųsi pasaulio architektūra, ir jo nežinotų. Atsiranda žmonių, kurie specialiai važiuoja apžiūrėti jo projektuotų pastatų – mes taip pat siekiame pritraukti meno mylėtojus iš užsienio ir jaučiame, kad tarptautinis susidomėjimas pamažu auga.
– Kokio dydžio kolekcija šiuo metu priklauso MO muziejui?
– Per aštuonerius metus nupirkome 4500 darbų.
Į dailininkų rankas nugulė didelė suma pinigų, apie 10 mln. litų. Kad kas nors ateitų ir nupirktų 10 kūrinių iš karto – to nėra buvę jų gyvenime. Kai kurie jų net atrado norą tapyti toliau, nusipirko dažų ir drobių. Kas butą susiremontavo, kas mašiną nusipirko.
– Ar kolekcija bus pildoma ir toliau?
– Kuriant muziejų žinojome maksimalią sumą, kurią norime išleisti. Tikėjomės, kad išleisime truputį mažiau, dabar žiūrim, kad tik nebūtų daugiau, nes kainos turi tendenciją augti. Todėl dabar turime du iššūkius. Pirmasis, ar toliau bus pildoma kolekcija. Antrasis, pats muziejaus išlaikymas.
Mūsų šeima prisiėmė atsakomybę, tačiau aš, kaip ir mes visi, nesu amžinas. Reikia sukurti stabilią struktūrą, kuri prisiimtų įsipareigojimus tą objektą prižiūrėti ir išlaikyti.
Taip, muziejus yra dovana Lietuvai, bet jis yra kaip „mersedesas“. Pats automobilis yra, bet dar reikia žinoti, kur jį vairuoti ir kartais įpilti benzino.
– Kiek kainuos muziejaus išlaikymas?
– Mūsų paskaičiavimais, muziejaus išlaikymas, su mažiau nei dešimties žmonių personalu, kainuos bent 600 000 eurų per metus. Planuojama, kad 30–40 proc. biudžeto surinksim per muziejaus veiklą: už bilietus (nors svarbu paminėti, kad pasaulyje nėra nė vieno muziejaus, kuris išsilaikytų tik iš bilietų pardavimų), nuomos paslaugas, suvenyrų parduotuvėlę ir pan. Likusią dalį reiks susirinkti iš kitur.
Pasaulyje veikia du modeliai. Amerikietiškajame veikia muziejaus taryba, kurią sudaro meną mėgstantys turtingi žmonės arba žmonės, pažįstantys turtingus žmones. Jiems rengiamos įvairios programos, jiems pirmiesiems pristatomos parodos ir taikomos kitokios privilegijos, tačiau kartu jie prisiima atsakomybę suformuoti biudžeto trūkumą. Europoje muziejus dažniausiai remia valstybė.
Mūsų modelis turbūt bus mišrus. Jau po truputį pradedame formuoti muziejaus tarybą, kurios pagrindinė funkcija ir bus finansavimo ir muziejaus veiklos tęstinumo užtikrinimas. Administracijos, darbuotojų darbas bus garantuoti, kad muziejus bus įdomus, patrauklus ir nešantis visuomeninę naudą.
– Kaip MO ketina prisikviesti lankytojus?
– Muziejai visame pasaulyje susiduria su iššūkiu – disneilendizacija. Jei medžiagą pateikinėji labai rimtai, ją gali priimti tik 10–15 proc. lankytojų, kurie domisi menu, tačiau likusieji dažnai baiminasi, kad nieko nesupranta, arba apskritai kelia klausimą, kodėl tokie darbai kabo muziejuje, jei juos patys namie galėtų sukurti. Tokiems žmonėms reikia tarpininko, kuris galėtų patraukliai papasakoti apie kūrinius. Šiuo metu mūsų pagrindinis darbas, kurio nesimato, yra medžiagos apie turimus kūrinius paruošimas, kad muziejaus darbai negąsdintų nei vaikų, nei suaugusiųjų.
Menotyrininkai taip pat pataria per daug nenuvažiuoti populiarumo link, nepradėti naudoti disneilendiškų triukų, kad tai, kas paprasta, nebūtų prasta. Kad nebūtų nuobodu profesionalams, kurie formuoja nuomonę. Bandysime atrasti balansą. Kuo daugiau prisidės mecenatai ir visuomenė, lankydama muziejaus parodas ir įsiliedama į jo veiklą, tuo tai padaryti bus lengviau.
– Teko girdėti, kad MO muziejus neturės nuolatinės ekspozicijos.
– Dabartiniame formate nuolatinės ekspozicijos nebus, nes muziejus turi palyginti nedideles sales. Yra dvi salės, kurios skirtos parodoms: 1000 kv. m salė trečiame aukšte, 250 kv. m salė antrame aukšte. Taip pat bus 200 vietų kino ir konferencijų salė, kurioje bus galima rengti ekspozicijas, jei, pvz., gautumėm parodą, kuri yra didesnė, nei telpa pas mus.
Didžiojoje salėje parodos keisis kas pusmetį, dabar jau yra suplanuotos keturios parodos, 2 metams į priekį. Mažojoje salėje bus didžiosios salės parodas lydinčios parodos arba savarankiškos parodos.
