Viena jų – menotyrininkė, parodų kuratorė Miglė Survilaitė, MO muziejuje dirbanti beveik dešimtį metų ir stebėjusi jo augimą į vieną reikšmingiausių Lietuvos kultūros ir meno reiškinių. Kuratorė dalinasi mintimis apie parodų kūrimo procesų sėkmes ir iššūkius, muziejaus vietą visuomenėje bei tai, ko lankytojai gali tikėtis ateityje.
– Migle, kaip prasidėjo tavo kaip kuratorės kelias? Kodėl pasirinkai tokią profesinę kryptį?
– Baigusi mokyklą nusprendžiau studijuoti psichologiją ir įstojau į Tulūzos universitetą Pietų Prancūzijoje. Supratusi, kad psichologija – ne man, susidomėjau dailėtyra Vilniaus dailės akademijoje. Apie dailėtyros studijas ir profesiją sužinojau iš menotyrininko, šokio istoriko ir kritiko dr. Helmuto Šabasevičiaus bei prancūzų instituto koridoriuose sutiktos meno istorikės, kuratorės Inesos Brašiškės. Jų įtraukiantys pasakojimai, žinios, įvairių kontekstų išmanymas pažadino norą artimiau susipažinti su vizualiaisiais menais, nes iki tol buvau daugiau pasinėrusi į teatrą ir muziką.
Dailėtyros studijų metu ir bakalauro, ir magistro darbuose mano tyrimų laukas aprėpė dešimtojo dešimtmečio meną Lietuvoje, o atliktų praktikų metu ir tapytojos, dailėtyrininkės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės dėka atradau muziejininkystę. Supratau, kad mane domina muziejus kaip institucija, kad jame matau didelę vertę ir prasmę. MO muziejuje – tuometiniame MMC – pradėjau dirbti 2014 metais. Kurį laiką kuravau būsimo muziejaus edukacijų programą, kūriau edukacijos strategiją. Mažoje komandoje planuodama ateities parodas palengva perėjau prie jų koordinavimo, o paskui – kuravimo. Tad viskas dėliojosi ir turbūt vis dar dėliojasi palengva.
– Tavo pirmoji MO muziejuje kuruota paroda, „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, tapo ir lankomiausia meno paroda Lietuvoje. Kas, tavo manymu, buvo šios parodos sėkmės raktas ir kodėl jokia kita meno paroda Lietuvoje vis dar nepakartojo jos sėkmės?
– Manau, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Kiekvienas šios parodos kuratorius (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Mantas Pelakauskas, Renata Valčik) parodą ir jos populiarumą vertintų skirtingai. Mano nuomone, viena vertus, gerai pataikėme su laiku – apie šią parodą pradėjome galvoti dar prieš muziejaus atidarymą, t. y. maždaug prieš trejus metus iki pačios parodos atidarymo. Tuo metu šis laikotarpis jau buvo tyrinėjamas ir artikuliuojamas moksliniame dailėtyros lauke, tačiau jis dar nebuvo toks aktualus popkultūroje.
Kol kartu su didele komanda kūrėme parodą ir ją atidarėme, dešimtojo dešimtmečio tema tapo labai populiari, atgijo drabužių mados, radosi vis daugiau literatūros, apmąstančios šį laikmetį. Turbūt užaugo ir subrendo dešimtajame dešimtmetyje gimusi karta, atsirado noras tą laiką reflektuoti. Nors siekėme išvengti nostalgijos ir pati paroda savaime tokia nebuvo, žiūrovų emocinė įkrova neišvengiamai buvo su tuo susijusi.
Kita vertus, spėju, kad prie parodos populiarumo prisidėjo ir tai, kad ji nebuvo grynojo meno paroda. Į parodos kūrimo procesą įtraukėme visuomenę, prašėme dalintis asmeniniais prisiminimais ir daiktais, kuriuos eksponavome scenografės Renatos Valčik kurtoje architektūroje, o originalius pasakojimus patalpinome audiogide. Paroda buvo visko gausi, buvo nelengva viską pamatyti ir aprėpti, bet svarbiausia, kad nebuvo aiškios ribos tarp meno kūrinių ir kasdienybės artefaktų. Tai stipriai surezonavo – lankytojai atpažino save, savo gyventą gyvenimą tuo metu.
Galiausiai sulaukėme minios lankytojų – virš 145 tūkstančių per 5 mėnesius, – kas mus ir džiugino, ir tapo išbandymu visai muziejaus infrastruktūrai: paroda fiziškai dėvėjosi ir reikėdavo ją paremontuoti po kiekvienos darbo dienos. Kadangi daug kur pasitelkėme to laikmečio techniką (televizorius, VHS grotuvus, kompiuterius su „Windows 98“, net programėlę MiRC), viskas gana dažnai nusprogdavo. Paroda taip pat buvo įtrauki, kviečianti lankytojus dalyvauti, palikti savo nuomonę, atsiminimus. Tai turbūt ir nulėmė jos didelį lankomumą.
Labai džiaugėmės įspūdingomis ir Lietuvoje retai matomomis lauke stovinčių žmonių eilėmis prie muziejaus, bet visgi didžiausiu komplimentu ir parodos sėkme manyčiau esant aktyvias žmonių diskusijas ir kritiką, kuri turbūt nebūtų galima be didelio lankytojų kiekio. Ši paroda buvo aptarinėjama kaip niekada. Skyrėsi nuomonės ir atsiminimai, buvo labai daug įvairiausių komentarų (pvz., kad nebuvo pakankamai džinsų, kad neišeksponavome kažkieno tamprių), taip pat pastabų koncepcijai (pvz., kad parodos tonas buvo pernelyg ironiškas, nesutapo su realiu to meto gyvenimu, kad meno kūriniai tapo iliustracijomis). Manau, kad dažniau diskusijas paskatina kino filmai, knygos, spektakliai, o parodos formatu yra sunkiau išjudinti visuomenę, bet tokių pokalbių mums labai reikia, jie augina. Mane tai augino ir kaip asmenį, ir kaip šios profesijos atstovę. Mokiausi girdėti ir priimti komentarus.
– Devyniasdešimtieji jau tapo istorija, bet juos sekantis dešimtmetis, dutūkstantieji, irgi sparčiai vejasi šį procesą, savotiškai nostalgiškas žvilgsnis į juos taip pat atranda savo ženklus dabartinėje popkultūroje. Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ įvyko prieš ketverius metus – dar šešeri, ir mus nuo pirmojo šio tūkstantmečio dešimtmečio skirs toks pats laiko atstumas, koks anuomet skyrė nuo 90-ųjų. Ar galima tikėtis, kad tuo metu sulauksime ir 2000–ųjų parodos?
– Atidarius parodą ir pamačius, kaip gausiai ji lankoma, pagrindinis 90-ųjų parodos kuratorius, kultūros analitikas Vaidas Jauniškis pajuokavo – „pakvieskit, kai reikės daryti parodą apie dutūkstantuosius, pakalbėsime“. Visgi dar reikia sau patiems – MO muziejui – atsakyti į klausimą, ar ji gali ir turi įvykti. Bet būtų labai įdomu, jei parodą apie dutūkstantuosius surengtų ir tokių tyrinėjimų imtųsi kuri nors kita Lietuvos kultūros institucija. Manau, kad ilgai laukti nereikės ir kas nors tikrai susidomės ir šio laikotarpio tyrinėjimais bei refleksijomis.
– Kaip MO gimsta parodų idėjos, pagal ką renkatės temas, kuriomis bus svarbu kalbėti?
– MO muziejaus išskirtinumas ir iššūkis yra teminės parodos. Muziejuje neorganizuojame personalinių, retrospektyvinių parodų. Nuo muziejaus įkūrimo stengiamės į kultūros reiškinius žvelgti įvairiapusiškai, neužsidaryti vienoje disciplinoje, viename asmenyje, mėginame būti aktualūs šiuolaikiniam žmogui. Per pastaruosius penkerius muziejaus veikimo metus parodų idėjos arba atkeliaudavo iš išorės (jas pasiūlydavo išorės kuratoriai, dailėtyrininkai), arba jos užgimdavo muziejaus viduje ir kviesdavome konkrečius kuratorius ar kitų sričių ekspertus dirbti kartu. Visgi didžioji parodų idėjų dalis bent kol kas priklauso muziejaus komandai. Įprastai muziejuje planus kuriame dvejiems–trejiems metams į priekį ir yra labai sudėtinga nuspėti, kokia tema bus svarbu kalbėti ateityje, tačiau bandome ir kartais pavyksta.
– Ar yra temų, kuriomis parodos MO muziejuje tiesiog negalėtų būti?
– Žinoma, neįsivaizduoju jokių radikalių, nacionalistinių, prieš žmogaus teises ir gamtą nukreiptų temų. Turime aiškias vertybes, kuriomis sekame, mūsų misija glaudžiai susijusi su atvirumu visuomenei, bet taip pat ir jai nepatogių klausimų kėlimu. Tai – specifinė MO savybė ir būtų gaila, jei tai pasikeistų.
– Muziejus išties dažnai imasi nepatogių, o kartais – netgi kontraversiškų socialinių temų: parodose vietą atranda LGBTQ+ bendruomenės klausimai, istorinės atminties naratyvų dekonstravimas, tautinių mažumų temos, pavyzdžiui, MO muziejuje atidaryta Andrew Miksio paroda BAXT, sulaukusi prieštaringų vertinimų ir nepriimta į nacionalinę biblioteką; išniekintas muziejaus lauko stendas su Ugniaus Gelgudos nuotrauka, vaizduojančia tos pačios lyties porą; dėl MO kolekcijoje esančio Dainiaus Liškevičiaus performanso su Lietuvos vėliava muziejui netgi tekę dalyvauti teisme. Kodėl muziejui svarbu dalyvauti tokioje diskusijoje, nesilaikyti neutralumo?
– MO muziejuje nesiekiame tikslingai provokuoti, bet manome, kad nepatogiais klausimais kalbėti būtina, jaučiame už tai atsakomybę – kur pasuks visuomenė, jei kultūros laukas rinksis tylėti?
Laikomės pozicijos, kad muziejus seniai nebėra neutrali vieta. Kiekvienoje temoje egzistuoja politinės, socialinės ar kitos pozicijos, todėl ir mes renkamės savo vertybines atramas.
Šiuo metu laukiame būsimos parodos „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“, kurią kuruoja menotyrininkai Adomas Narkevičius, Inga Lāce, Rebeka Põldsam. Pavasarį atsidarysiančioje parodoje bus apmąstomi kūniškumo, seksualumo, pažeidžiamumo, lyčių vaidmenų ir normų klausimai moderniame ir šiuolaikiniame Baltijos šalių mene.
Šių dienų Lietuvos kontekste, kai informacija apie tos pačios lyties asmenų santykius vis dar vertinama kaip žalinga nepilnamečiams, kai kyla skandalai dėl elementarių lytiškumo ugdymo pamokų, renkamės netylėti, prisiimti poziciją ir moderatoriaus vaidmenį.
– Per MO muziejaus gyvavimo laikotarpį įvyko kelios parodos, įtraukusios reikšmingus tarptautinius partnerius, leidusios Lietuvoje išvysti pasaulinio garso kūrėjus, kurie iki šiol čia nebuvo eksponuoti. Kiek MO muziejui yra svarbus tarptautiškumas? Ar tokio pobūdžio bendradarbiavimas yra nuolatinė siekiamybė, ateities planų dalis, ar veikiau išimtis iš taisyklės?
– Muziejus, atšventęs 5–erių metų gimtadienį, tam tikra prasme neišvengiamai verčia naują puslapį. Šiemet nemažai keliavome po Europos muziejus – lankėmės Čekijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Suomijoje, susitikome su ten dirbančiais kolegomis, muziejų vadovais, kuratoriais, mezgėme pažintis siekdami ateinančiais metais turėti daugiau įvairių bendradarbiavimo pavyzdžių. Tikimės, kad pavyks praminti šiuos kelius.
Tarptautiškumas MO muziejui yra svarbus, per penkerius metus turėjome bent keletą reikšmingų pavyzdžių – džiaugiamės žymios lenkų kuratorės Andos Rottenberg kurta paroda „Sunkus amžius“, kino režisieriaus Peterio Greenaway ir menininkės Saskios Boddeke kuruota patyrimine paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ ir praeitais metais su Nyderlandų Van Abbės muziejumi surengta paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“.
Tiek mūsų muziejui, tiek Lietuvos ir užsienio lankytojui yra vertinga Lietuvos meno kūrinius įprasminti platesniame kontekste, rasti būdą integruoti juos į tarptautinį lauką, kuriame dėl sovietų okupacijos ilgą laiką negalėjome dalyvauti. Be to, auditorijos tyrimai rodo, kad mūsų lankytojams būtų įdomu matyti daugiau užsienio menininkų, tad natūralu, kad svarstome, kokiais būdais tokį lūkestį galėtume atliepti ateityje. Tikiuosi, kad jį atliepsime.
