Kokioje septintoje klasėje mokyklos aktų salėje buvo rodomas spektaklis, į kurį priverstine tvarka buvo atvesti skirtingų klasių moksleiviai. Žinojau, kad tikėtis susikaupimo ir įsitraukimo naivu. Juolab kad ir spektaklis nebuvo nei aukštos meninės vertės, nei turėjo potencialo būti aktualus ar įdomus bent vienai salėje sėdėjusiai amžiaus grupei.
Nors, atrodė, buvau morališkai pasiruošusi, vis auganti triukšmo banga pribloškė ne tik mane – spektaklis turėjo būti sustabdytas, kai vos apmaudą ir pyktį tramdantis aktorius pabandė kreiptis į auditoriją, prašydamas supratingumo. Turbūt neverta net minėti, jog silpnumą užuodę ir ribas bandantys paaugliai tai priėmė tik kaip dar vieną iššūkį. Prasidėjus naujam juoko ir baubimo raundui, aš vis svarsčiau, kaip būtų galima atsistatydinti iš auditorijos.
Kad šis įvykis mane giliai paveikė patyriau dar po kelerių metų. Su mama buvome spektaklyje, sėdėjome pirmoje eilėje. Greta mūsų – pora. Bet suaugę žmonės spektaklyje nesielgia kaip būrys nuobodžiaujančių paauglių, jie renkasi kiek sofistikuotesnius būdus – pavyzdžiui, visą laiką pusbalsiu kalba, aptardami kiekvieną veiksmą scenoje (ir ne tik).
Jaučiau, kaip auga įtampa. Aš jau kaip nors – aišku, kad neįmanoma koncentruotis į spektaklį, nes šalia vyksta dar vienas. Tačiau nuoširdžiai bijojau, kad vėl teks patirti tą gėdą, kai sėdžiu auditorijoje, dėl kurios elgesio aktoriai yra priversti sustoti ir atskaityti moralą.
Jei gerai prisimenu, sumažinti pašnekesių intensyvumą paprašė mano mama. Vyras mus abi pasiuntė šikti ir pareiškė, kad neturėtume įsivaizduoti, jog salėje sėdime vienos. Oh, the irony!
Bet pamoką išmokau – kreipimasis į trukdantį žiūrovą gali bumerangu atsisukti prieš tave.
Šiandien jokios tolerancijos neturiu tik kėdžių spardytojams, į juos kreipiuosi iškart. Užtat nepalaužiamiems šnabdžėtojams, kalbėtojams, šiugždentojams, čepsėtojams, darbinių elektroninių laiškų atrašinėtojams, fotografuotojams, filmuotojams ir besaikio turinio savo followeriams transliuotojams bandau – bent kurį laiką, – būti kantresnė.
Tai nereiškia, kad apie juos negalvoju. Dažnai jaučiu, kaip tolstu nuo meno kūrinio, kurį šiuo metu turėčiau patirti, ir pradedu savą kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, įsivaizduoju, kaip šmaikščiai ir taikliai galėčiau šiušinti to šiušinimo nusipelniusius – kad jie ir pasijuoktų, ir permąstytų visus ligšiolinius savo gyvenimo pasirinkimus. Arba svarstau apie kūrybiškas represines prevencines priemones.
Nes gal žmonės iš tiesų nesusimąsto, jog kino salės tamsoje trukdo ne tik telefono garsas, bet ir šviesa? Kad niekas nenori pasirodymo matyti tik per kito žiūrovo iškeltą telefono ekraną? Kad nėra taktiška dukart per koncertą pakelti pusę savo eilės, nes taurėje baigėsi burbuliukai? Kad dalintis pasakojimu su kolege galerininke (beje, apie kitą kolegę) turbūt smagu, bet galbūt tai būtų galima daryti ne garso instaliacijoje?
Ir tai – kvietimas kultūros vadybininkams ir renginių organizatoriams: priminti, atkreipti dėmesį, formuoti (naujas) etiketo normas. Kiekvienoje kultūros srityje, įstaigoje ar žanre šios dažnai nerašytos taisyklės skiriasi. Tačiau beveik visada egzistuoja.
Visa tai svarbu saugant ne tik lankytojų, bet kai kuriais atvejais ir kūrėjų bei atlikėjų nervines ląsteles.
Kartais vis pagalvoju apie aktorių, kuris neištvėręs nutraukė pasirodymą, ir svarstau, kaip dažnai tokia pagunda aplanko jo kolegas, neturinčius šios prabangos, nes vaidina ne paaugliams mokyklos aktų salėje, o prestižinėje scenoje būriui savim patenkintų upper middle class žiūrovų. Juk kaip parodė Larso von Triero trumpametražis filmas „Occupations“, tolerancija įkyriai trukdantiems žiūrovams nėra begalinė ir kūrėjų tarpe (įspėjimas: nežiūrėti, kai kantrybė per siūles braška, ir šiukštu nerodyti čiauškančiam žiūrovui greta – jūsų subtilus skonis gali likti nesuprastas).
O kol laukiu kūrybiškų prevencinių pagrūmojimų piršteliu ir puoselėju viltį juos būsiant efektyvius, belieka tik dar kartą pripažinti, kad būti drauge su kitais gali būti sunku. Sunku visiems. Kaip mane iš kantrybės gali vesti nesibaigiančios kalbos, taip greta manęs kalbantįjį – mano šnairavimai.
Bet vis tiek nei vienas nesustojam minti kultūros įstaigų slenksčių ir slapčia esam dėkingi už kitus, juos minančius. Nes žinom dar kai ką – kolektyvinė patirtis gali būti stipresnė nei išgyvenama skyrium.
Tai gali trukti vos kelias sekundes: valgytojas nutraukia traškesį, kalbanti draugų kompanija nutyla, aš nustoju vartyti akis. Mūsų dėmesys pagaliau nukreiptas į kūrinį ir visi, iš ką tik skirtingas pozicijas užėmusių, vieną supresuotą akimirką kone suokalbiškai dalinamės ta pačia emocija, kurią kiekvienas šiek tiek paauginame. Juokas atrodo skardesnis, ašaros sūresnės.
Ir ką, tiek pakanka? Pakanka! Iki tol, kol vėl kas nors pradeda traškinti paslapčia įsineštą saldainių maišelį.