Tačiau stebint posėdį taip pat neatrodė, jog dalyviai iš tiesų randa bendrą kalbą ar juolab prieina išeities taško ir praktinio veiksmų plano. Nors buvo prasmingų išimčių, neapleido įspūdis, jog dažnai kalbama skirtinguose registruose. Ir tai – ne tik šio posėdžio rėmuose pastebima problema. Tad kodėl mums taip sunku susikalbėti, kai kalbame apie kultūrą ir kultūros politiką?
Atrodo, dažnai susiduriame su žvilgsnio problema: per dažnai akcentuojamės į detales arba žvelgiame tik iš panoraminės perspektyvos.
Pirmuoju atveju dėmesys dažnai kreipiamas į konkrečius finansavimo negavusius projektus (apie absoliučiai atsitiktinius pastebėjimus, neturinčius nieko bendra su tema, bet, deja, skambėjusius ir šio posėdžio metu, net nekalbu). Simptomiška, kad ir šis LKT veiklos aptarimas buvo įkvėptas tokių projektinių klausimų aplinkybių – vasarą Rokas Zubovas savo feisbuko paskyroje paskelbė, kad 58-asis fortepijono muzikos vasaros festivalis Druskininkuose negavo finansavimo, ir užkūrė diskusiją apie LKT prioritetus, ypač vertinant tęstinius projektus. Panašiu keliu kultūros finansavimo klausimai dažnai patenka ir į žiniasklaidos darbotvarkę – kuriam nors projektų teikėjų išreiškus suprantamą apmaudą dėl negauto finansavimo, blyksteli vienas kitas straipsnis, palydimas LKT komentaro apie ekspertų veiklos darbo principus. Iki kitų kartų.
Teoriškai konkrečių atvejų analizė galėtų paskatinti žvelgti giliau, ieškoti sisteminių problemų ir sprendinių. Praktiškai ji dažniau virsta skaudulių išsakymu ir antklodės tempimu į savo pusę, kultūros lauko problemas viešojoje erdvėje fragmentuojant iki pavienių projektų finansavimo klausimų.
Panoraminis žvilgsnis, priešingai, siūlo atsitraukti ir pažvelgti iš esmės. Tuomet kalbama, kad valstybėje kultūra nėra prioritetas (tiesa), kad kultūros laukui dramatiškai trūksta finansavimo (pritariu), o šiais klausimais Estija gerokai priekyje (linksiu galva).
Tačiau daugybė realių kultūros politikos judesių vyksta vidurinėje grandyje – pakankamai proziškoje, todėl galbūt nuobodesnėje: čia nerasime didelių emocijų ar didelių ambicijų.
Bet žvilgsnis iš esmės reikalauja tokių pat sprendimų: ne visada įmananomų taip greitai, kaip to norėtųsi, ne visad apsprendžiamų tų institucijų, kurioms reiškiama frustracija, o kartais reikalaujančių detalesnio veiksmų plano, kuris nebūtinai pasiūlomas.
Nebandau sakyti, jog kažkuri iš šių perspektyvų neteisinga ar turėtume jos atsisakyti. Tačiau daugybė realių kultūros politikos judesių vyksta vidurinėje grandyje – pakankamai proziškoje, todėl galbūt nuobodesnėje: čia nerasime didelių emocijų ar didelių ambicijų. Užtat ji gali būti gerokai imlesnė pokyčiams.
Atsukti laiko ir finansuoti nefinansuotų projektų nepavyks, čia ir dabar primesti milijonų į kultūros biudžetą – taip pat. Bet jei kliausimės LKT pirmininkės Astos Pakarklytės mintimi, jog šis posėdis – nelyg LKT veiklos dešimtmečio apžvalga, jis galėjo tapti proga peržiūrėti taip retai į mūsų dėmesio lauką patenkančius, gerokai apčiuopiamesnius, bet daug lemiančius procesus.
Kad ir tai, jog nors LKT trumpam buvo atsiradęs etapinis projektų finansavimas (galimybė projektą įgyvendinti daugiau nei per vienerius biudžetinius metus), pernai šis modelis jau buvo pilkojoje zonoje – teoriškai etapinio finansavimo prašyti galima, bet šansų jį gauti itin mažai. Naujajame finansavimo konkurse, pretenduojant į kitų metų paramą, galimybė teikti etapinius projektus liko tik keliose programose, kurios planuojamos Kultūros ministerijos lygmenyje arba kurių lėšų šaltinis nėra iš bendro LKT biudžeto.
Neužtikrintas etapinis finansavimas yra vienas iš galimų atsakymų į klausimą, kodėl tiek daug kultūrinių veiklų Lietuvoje vyksta antroje metų pusėje.
Kodėl tai svarbu? Neužtikrintas etapinis finansavimas yra vienas iš galimų atsakymų į klausimą, kodėl tiek daug kultūrinių veiklų Lietuvoje vyksta antroje metų pusėje, o kažkur lapkričio viduryje kultūros renginių lankytojus, skaitytojus, žiūrovus pradeda šiek tiek pykinti nuo jų gausos bei intensyvumo. Finansavimą gavę kultūros operatoriai už savo veiklas turi atsiskaityti iki biudžetinių metų pabaigos, o tam, kad jos būtų kokybiškai įgyvendintos, reikia laiko – tad itin didelė kultūros koncentracija (ir tarpusavio konkurencija) rudeniop yra neišvengiama.
Jei situacija nesikeis, etapinio finansavimo nebuvimas taip pat gali tapti atsakymu į po kelerių metų užduodamą klausimą, kodėl renginiai trumpėja, o veiklos paprastėja. Neturint galimybių įgyvendinti sudėtingų, ilgų, daug resursų reikalaujančių projektų – kaip tik tų, kuriems labiausiai reiktų valstybės paramos – nenustebčiau, jei kultūros operatoriai ilgainiui pradėtų mažinti savo ambicijas.
Teoriškai LKT etapinį finansavimą vykdyti galėtų. Tačiau dėl Konstitucinio teismo išvados (negalima numatyti konkrečios mokesčio dalies kokiam nors fondui finansuoti) tai daryti tarybai, gyvenančiai neapibrėžtomis biudžeto planavimo sąlygomis, atrodo pernelyg rizikinga. Štai tokiõs tiesiogiai LKT ir projektų teikėjų veiklą liečiančios kebeknės išpainiojimas galėtų – ir turėtų – tapti kultūros politiką formuojančiųjų galvos skausmu.
Galima pažvelgti ir į kasdieniškesnį klausimą. Prieš rengiant šį komentarą, kalbėjau su keturių skirtingų kultūros sričių atstovais, ne vienerius metus rengiančiais paraiškas LKT konkursams. Didžioji dalis jų teigė susidūrę su LKT ekspertų išvadomis, kuriose teigiama, jog projektų sąmatos arba konkrečios biudžeto eilutės yra išpūstos (tiesa, vienose srityse dažniau nei kitose, su vienomis specialybėmis ar darbų grupėmis išraiškingiau nei su kitomis). Ir šios ekspertų nuostatos kartais „nenulaužia“ nei projektų partnerių oficialiai skelbiami darbų įkainiai, nei jų pasirašomi ketinimų protokolai ar sąmatos skaičiavimai.
Na, parašė ekspertai, kad didoka sąmata, nes kiti projektų teikėjai geba pigiau apsisukti – didelio čia daikto? Bet problema yra, ir net keliapakopė. Sąmatos pagrįstumas yra viena iš projekto vertinimo dedamųjų, todėl dalis kalbintų lauko atstovų neneigia, jog kelis kartus iš eilės susidūrus su tokia ekspertų išvada, jie patys dirbtinai mažina sąmatas, kad bent turėtų šansą sudalyvauti bado žaidynėse ir iš LKT gautų nors ir mažesnę, bet būtiną projekto finansavimo dalį. Tai gali iškraipyti optiką: dirbtinai sumažinus sąmatų eilutes, mažėja ir „rinkos kaina“, kuria toliau kliaujasi ekspertai. O LKT, taip pat atlikdama monitoringo bei prognostikos funkcijas, kurių poreikį posėdyje išreiškė ir kitos institucijos, ilgainiui gali pradėti remtis iš tiesų iš piršto laužtais skaičiais.
Tai – tik du pavyzdžiai. O juk būtų galima kalbėti apie sričių konsolidavimą bei jo rezultatus, LKT pralaimėtą teismą prieš Lietuvos rašytojų sąjungą bei šios situacijos išryškintas problemas, aktyvias LKT pastangas komunikuoti pokyčius – apie tikrąją LKT veiklos kasdienybę. Neabejoju, jog kalbant apie šiuos ir kitus klausimus tiek LKT, tiek kiti kultūros politikos dalyviai turėtų savų argumentų, o galbūt ir plika akimi nematomų patirčių, nulemiančių kai kuriuos sprendimus ar nuogąstavimus. Visa tai būtų labai įdomu išgirsti, tačiau panašios diskusijos, deja, vyksta retai.
Vidurinysis procesų lygmuo pokalbiuose apie kultūrą dažnai pražiūrimas, tačiau sistemoje egzistuojančios problemos, saugikliai, įtampos niekur nedings: jos bus tiek pat svarbios, net jei finansavimas LKT padidės triskart, o projektas, šiemet finansavimo negavęs, kitąmet jį laimės. Tad kol ženklaus finansavimo pokyčio laukiame ir jo garsiai reikalaujame, būtų verta ramiai – be skaudulių ir dramų, puolimo ir gynybos – pažvelgti į klausimus, į kuriuos atsakymų galima ieškoti jau dabar.
