Bene ryškiausiai tai parodė praėjusią savaitę 15min pasirodęs prezidento interviu Mindaugui Sėjūnui, kuriame atsiranda įdomių viražų – nors G.Nausėda tikina, jog vis dar „nepagauname momento, kad kultūros veidas ir struktūra labai keičiasi“, jo paties kalboje pradeda ryškėti, kad ir valstybės santykio su kultūra bei kūrėju momentas „sunkiai pagaunamas“.
Žinoma, šioje situacijoje prasminga kelti ir kitus klausimus – pvz., kodėl XXI a. tokiu svarbiu aspektu prezidentui tampa tautiškumas, aplink kurį ir sukasi visas interviu, ir kodėl M.Sėjūnas vietoj kritinių klausimų kėlimo ir pats atsakymus diktuoja (vien ko vertas pasiteiravimas apie prioritetus teatrui ir kinui, kalbant apie nacionalinę švietimo politiką, bei nacionalinį istorinį epą – tokį, „kaip vikingų“).
Tačiau šįkart atrodo įdomu pažvelgti, kokias funkcijas ir kodėl G.Nausėda priskiria kultūrai.
Nes situacija paprasta kaip du kart du: galima įdėti kiek tik nori saugiklių, teigiant, kad meilė tėvynei juk ne propaganda, bet kai valstybės prezidentas pradeda kalbėti apie kareivėlių su lietuviška simbolika trūkumą vietinėje žaislų rinkoje, ir teigia, jog kinas, pageidautina, turėtų atlikti šviečiamąją funkciją jaunajai kartai bei gręžtis į šlovingus istorijos laikotarpius, viskas tampa daugiau nei akivaizdu.
Paradoksalu, jog G.Nausėda tame pačiame interviu, ragindamas matyti istoriją tokią, kokia ji yra, bei atsisakyti sovietinių klišių, kartu siūlo priešingą modelį: ne kartais nepatogią refleksiją, kuri ir turėtų būti kultūros tikslas, bet „teisingą“ piliečio auklėjimą per kultūrines ir kasdienes praktikas. Juk tiek šlovingus istorijos tarpsnius aukštinančius filmus, tiek kareivėlius pagaminti galima pagal mažai tepakeistas sovietines klišes, tačiau tuomet, rodos, ir negalima tikėtis nieko kito – tik formalaus, bet ne kokybinio pokyčio.
Paradoksalu, jog G.Nausėda tame pačiame interviu, ragindamas matyti istoriją tokią, kokia ji yra, bei atsisakyti sovietinių klišių, kartu siūlo priešingą modelį.
Panašias praktikas banaliuoju nacionalizmu Vakarų pasaulyje pakrikštijęs sociologas Michaelas Billigas teigia, jog per mūsų pačių dažnai nebereflektuojamą rutiniškumą – kartojamus nacionalinius simbolius, ritualus, pasakojimus ir kt. – yra formuojamas išimtinai pozityvus kolektyvinis identitetas. Tačiau – ir čia visas absurdas – praktikos, kurios turėtų nurodyti į mūsų tautos išskirtinumą, neretai yra konstruojamos pagal tuos pačius formalius kanonus. Dėl tos pačios priežasties ir „šlovingumu“ įkrauta kūryba taip suvienodėja, o tiek į aikštes perkelti nacionaliniai simboliai, tiek skirtingose šalyse iškepti kino epai atrodo lyg to paties amatininko sumeistrauti.
Valstybės vadovų suformuluotos užduotys menininkams (o šiuo atveju užduotis pakankamai aiški – yra ir siūlomi istoriniai laikotarpiai, ir adresatas, ir pakilaus tono poreikį nesunku išskaityti), net jei yra neformalios bei netampančios valstybės užsakymu, labai aiškiai parodo, kokią vietą šioje valstybėje užima menininkas. Mat jam mes ne tik nesuteikiame pakankamai finansavimo, apie ką interviu užsimena G.Nausėda. Menininko ir jo kūrybinės vizijos mes dar ir negerbiame, jei tik toji vizija neatliepia mūsų pačių lūkesčių.
„Šlovingumu“ įkrauta kūryba suvienodėja, o tiek į aikštes perkelti nacionaliniai simboliai, tiek skirtingose šalyse iškepti kino epai atrodo lyg to paties amatininko sumeistrauti.
Tai G.Nausėda paliudijo ir pasirašydamas Lukiškių aikštės įstatymą, kuriuo įtvirtinama, kad aikštėje pagrindiniu akcentu turi tapti Vyčio simbolis. Būtina dar ir dar kartą priminti, jog 2017 m. ši Vyriausybė inicijavo Lukiškių aikštės memorialo konkursą, kurio rezultatus lygiomis dalimis lėmė žiuri ir internetinis balsavimas. Konkursą, kuriame buvo ir Vyčio simbolį į skulptūrinę formą perkeliantis projektas, vis dėlto laimėjo kita idėja – menininko Andriaus Labašausko „Laisvės kalva“. Nors projektas toliau yra įstrigęs teismuose, Vilniaus apygardos teismas jau atmetė „Vyčio“ memorialo kūrėjų skundą, prašant atšaukti konkurso rezultatus.
Tačiau vardindamas daug įstatymo trūkumų, G.Nausėda nekalba apie tai, jog juo įtvirtinamas visai kitas projektas, o ne demokratiniu keliu išrinkta idėja. Prezidentas net neužsimena apie „Laisvės kalvą“ ir tai, kur turėtų dėtis menininkas su savo projektu – tarytum visa ši dabartinei situacijai nepatogi istorija nė neegzistuotų.
Tačiau kartu svarbu nepraleisti pro pirštus, jog G.Nausėda atkreipia dėmesį, kad nors ginčų dėl Vyčio įgyvendinimo aikštėje gali būti daug ir įstatymas nėra tobulas, juo bent jau bandome „formuluoti kažkokią politinę valią Lukiškių aikštės klausimu“.
O kiek politinės valios reikia, kad ankstesnė politinė valia būtų vykdoma ir valstybės organizuojamų konkursų laureatai galėtų įgyvendinti savo projektus viešosiose (vadinasi, visų pirma visuomenei skirtose, ne tik politinėmis smėlio dėžėmis tampančiose) erdvėse? Ir kiek asmeninės valios reikia, kad net ir jaučiant prielankumą patriotiniams ditirambams kine, teatre ar bet kokioje kitoje kultūrinėje srityje, į kultūrą nebūtų pradėta žiūrėti kaip į standartizuotą visuomenės ugdymo įrankį?
Kiek politinės valios reikia, kad ankstesnė politinė valia būtų vykdoma?
Nacionalinių simbolių kartotė – nuo šalies aikščių iki teorinių kareivėlių, kaip ir raginimas štampuoti nacionalinius naratyvus (ne veltui G.Nausėda interviu pamini filmą „Patriotas“ (rež. Roland Emmerich), tradicinį herojiškojo nacionalinio naratyvo pavyzdį), dažniausiai nurodo į nesaugumo jausmą, o nesaugumas dažniausiai paskatina norą gintis.
Gintis kultūra ir lengva, ir sunku. Nesunku pagal šabloną nuausti ideologiškai, istoriškai, politiškai ir visaip kaip kitaip „teisingų“ kūrinių, kuriuos galėtume įtraukti į švietimo programą. Sunku padaryti, kad ši sintetinė kūryba ką nors sujaudintų ar įpūstų nors vieną naują mintį – ypač jaunam, kritinį žvilgsnį besiformuojančiam kultūros vartotojui.
Laimei, nepaisant vis garsiau formuluojamų valstybės poreikių kultūrai, daug talentingų menininkų šio kelio niekada nesirinks, net ir reflektuodami sudėtingus nacionalinio identiteto, šalies ir pasaulio istorijos klausimus. Ir savo kūryba prieis prie išvadų, ne tik ir ne visada šlovingų. Irgi – laimei.
