Ši mintis nuskambėjo 2000 m., kai kultūros ministras Arūnas Bėkšta kreipėsi į Seimą. Metinis kultūros ministro pranešimas ir tuomet nebuvo numatytas teisės aktais, bet A.Bėkšta teigė matantis poreikį išlaikyti jau anksčiau pradėtą tradiciją ir pristatyti kultūros būklę Lietuvoje.
Tai buvo griežta kalba. Joje, kaip reikalauja žanras, buvo pristatyti nuveikti ir dar laukiantys darbai, bet kartu nevengta aiškiai įvardyti lauko problemų, nedangstant jų ekonominės racionalizacijos rūbu.
Būtent to, mano galva, šiandien labiausiai trūksta už kultūros politiką atsakingų pareigūnų retorikoje, kurioje dominuoja arba perdėtas entuziazmas, arba gynybinis tonas, jei kas nors leidžia sau suabejoti piešiama optimistine kultūros lauko panorama.
2000-ieji nebuvo lengvi metai šalies biudžetui, o juolab kultūrai, kurios finansavimas liko apkarpytas. Todėl nors ekonominės sąlygos diktavo savas taisykles, savo kalboje Seimo nariams A.Bėkšta dar kartą nevienareikšmiškai priminė – kultūra kainuoja. Ir toji kaina matuojama ne įkvėpimo, kūrybiškumo ir šventos dvasios valiutomis.
Žinoma, įvyko permainų, o žvelgiant į skaitines finansavimo išraiškas šiandien situacija geresnė nei 2000-aisiais. Būtų košmariška, jei būtų kitaip. Ir vis tik neramu, jog dalį Bėkštos kalbos be didesnių pakeitimų būtų galima perkelti ir į šiandieninį kultūros ministro metinį pranešimą, jei tik toks būtų rengiamas.
A.Bėkšta mini kultūros politikos darbo grupės parengtą neatidėliotinai spręstinų problemų sąrašą. Per du dešimtmečius su kai kuriomis jų pavyko pajudėti į priekį: kultūros įstaigos nemaža dalimi prisitaikė prie informacinės visuomenės plėtros, o kultūra pamažu tampa ir užsienio politikos dalimi.
Tačiau kitus sąrašo punktus cituoti galima praktiškai ištisai.
„Kultūra nelaikoma valstybės politinės ir ekonominės raidos strateginiu prioritetu. Ji tebėra krašto valdymo „paraštėse“, menkas jos prestižas. Kultūrai šiandien neužtikrintas lygiavertis ir integralus vaidmuo krašto ekonominėje bei socialinėje plėtroje“.
„Kultūros sklaida, kultūros įstaigų tinklas ir jo valdymas Lietuvoje tebėra nesubalansuotas. Didėja atotrūkis tarp tiekiamų kultūros paslaugų kiekio ir gyventojų, ypač kaimo, galimybių jomis pasinaudoti“.
„Ilgus metus neišsprendžiama kultūros rėmimo, alternatyvių finansavimo šaltinių steigimo problema. Nepakankamos valstybės paramos privačiai kultūrinei veiklai platformos. Nesukurta kultūros industrijos kreditavimo tvarka.“
„Nacionalinio paveldo būklė tebėra prasta.“ Vėliau dar papildoma: „Atrodo, jog turime sukūrę pakankamai aiškią paveldo apsaugos sistemą, atitinkamus padalinius, tačiau institucijų nesusikalbėjimas, darbų išskaidymas, programų finansavimo painumas, nepakankama paveldo administratorių kompetencija (ypač rajonuose) <...> akivaizdžiai blogina kultūros vertybių apsaugą“.
Čia būtų galima kalbėti apie tai, kaip kultūra toliau lieka gražiu raktažodžiu strategijose, programose ir sveikinimo kalbose, bet niekaip netampa prioritetu politinėje darbotvarkėje.
Taigi, neatidėliotinai spręstinos šalies kultūros problemos neišsisprendžia jau daugiau nei du dešimtmečius.
Čia būtų galima kalbėti apie tai, kaip kultūra toliau lieka gražiu raktažodžiu strategijose, programose ir sveikinimo kalbose, bet niekaip netampa prioritetu politinėje darbotvarkėje. Kaip net ir augantis finansavimas neleidžia sektoriui išsikapanoti iš apatinių pozicijų ar apskritai sudurti galą su galu infliacijos sąlygomis. Ar kaip akis bado biudžetinio ir nevyriausybinio sektorių piniginiai pajėgumai, o kultūros įstaigų tinklas šalyje ir toliau lieka esmingai neperžiūrimas – jei kartą, gal net iš inercijos, patekai į sąrašą (kad ir nacionalinių kultūros įstaigų ar meno kūrėjų asociacijų), tai iš jo ir nebeiškrisi.
Tačiau akistata su prieš dvidešimt trejus metus parašytu tekstu tampa ne tik šaltu dušu, primenančiu, jog kai kuriais klausimais esame įstrigę laike. Ji atveria ir dar vieną problemą – pasikeitusią politinę retoriką ir santykį su atstovaujamu lauku.
Nes apie didžiąją dalį šių problemų iš pagrindinių kultūros politikos formuotojų šiandien neišgirsite, net jei tiesiogiai apie tai paklausite. Ir jau tikrai ne pirmą politinį sezoną neišvysite kultūros ministro (-ės) išstojimo prieš Seimą, atvirai išklojant lauko skaudulius bei raginant parodyti politinę valią.
Ar pavyksta sulaukti jos rezultatų – jau kitas klausimas. Bet turėtų būti malonu jausti, kad kažkas už tavo interesus iš tiesų bando pakovoti.
Šiandien politinė dinamika pasikeitė ir ministerijos viešojoje erdvėje dažniau užima jau kitus vaidmenis. Ne išimtis ir Kultūros ministerija. Jos atstovavimas kultūros bendruomenei iš dalies tapo parodomuoju, todėl prioritetas – ne politiniame lygmenyje atvirai ir garsiai kalbėti apie sistemines kultūros problemas, bet pačiam kultūros laukui transliuoti Vyriausybės poziciją, drauge perimant ir ekonominiais kriterijais grįstą argumentaciją.
Regis, frazė „kultūra kainuoja“ šiandien dažniau kartojama pačiai kultūrai.
Viešojoje erdvėje situacija veikiau atvirkštinė – ministras dažnai stengiasi racionalizuoti esamą padėtį arba nureikšminti iškeltas problemas.
Tokiame politiniame klimate nenuostabu, jog dabartinis kultūros ministras Simonas Kairys, susidūręs su lauko nuogąstavimais, ne visad noriai juos atliepia ar reikalui esant perkelia į aukštesnį politinį lygmenį (čia galite rinktis kas kam arčiau širdies: finansavimo problemos, naujųjų įstaigų vadovų konkursų dramos, tyrimas apie kūrėjų atlygį, vėluojantis Medijų rėmimo fondo startas, STT išvados apie įstaigas prie Kultūros ministerijos, [vieta jūsų šiandienio galvos skausmo reklamai]). Viešojoje erdvėje situacija veikiau atvirkštinė – ministras dažnai stengiasi racionalizuoti esamą padėtį arba nureikšminti iškeltas problemas. Tam galima pasitelkti, pavyzdžiui, oponuojančią statistiką ar abstrahuoti situaciją, neskiriant pakankamai dėmesio konkretiems atvejams, kad ir kokie iškalbingi jie būtų.
Pastaruoju metu šias strategijas pradeda lydėti ir vis dažniau aštresnėse diskusijose demonstruojamas ministro irzlumas bei gynybinė pozicija, dalį kritinių bendruomenės klausimų nurašant kaip „pasakas“, „oponentų bandymą įkąsti“ arba „politikavimą“.
Suprantu, kad šiandien gyvename naujoje politinėje realybėje, ministrai šachmatų lentoje užima kitokias pozicijas ir vargu ar šiuos postus gautų, jei aktyviai keltų politines audras. Status quo ir savo autoriteto išsaugojimas yra vertinamas labiau nei revoliucinės nuotaikos.
Ir vis dėlto. Jei bent pusė tos energijos, su kuria ministerija šiandien pasakoja apie pergales ir ginasi nuo ją neva puolančiųjų, būtų panaudota tikrajai dalykų padėčiai įvardyti? Atvirai, be užuolankų, nesibaiminant dėl politinio įvaizdžio? Man regis, rezultatai galėtų gerokai nustebinti. Nes solidarumas kuria solidarumą: akivaizdu, kultūros laukui šiandien tebestinga daug ko, bet taip ir jausmo, kad yra kas už jį pastovės.
2000-aisiais A.Bėkšta savo metiniame pranešime ragino visas politines partijas atkreipti dėmesį į kultūrą (ir nebuvo patenkintas, jog konferencija apie menininkų statusą, vykusi Prezidentūroje, nesulaukė didelio kolegų dėmesio). Savo kalbą jis baigė žodžiais: „Kultūra turi būti mąstoma kaip integruojanti visas visuomenės gyvenimo sritis ir jos turi būti paisoma darant bet kokius ekonominius, socialinius, teisinius ir organizacinius sprendimus.“
Tikiu, jis būtų tikrai ne prieš, jei ši citata nugultų ir kurioje nors ateities ministro(-ės) kalboje.
