Atsimenu, ką kalbinau, kur skubėjau transkribuoti tekstą, ir kaip už ironišką repliką tuometinio kultūros ministro Šarūno Biručio pusėn redaktorius man pelnytai išrašė velnių.
Kad panašios akcijos gali prireikti ir šiemet, akivaizdu buvo dar rudenį. Uždarius Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, gerokai užtruko naujojo darinio steigimo procesai – finansavimą skirstančio žiniasklaidai, bet kažkodėl pavadinto Medijų rėmimo fondu.
Finansavimas vis dar nepaskirstytas, o ryškesnis kultūros žiniasklaidos bendruomenės sujudimas dėl šios problemos kilo dukart – keista, tačiau likę žiniasklaidos sektoriai, kuriems šis klausimas taip pat aktualus, buvo dar tylesni.
Pirmasis sujudimas įvyko, kai apie užsidarymą paskelbė „Kultūros barai“. Pabūsiu tuo žmogumi, kuris įgarsins užkulisinius pokalbius: tai seniai nebebuvo nei itin aktualus, nei bendruomenėje kuriuo nors aspektu lyderiaujantis leidinys. Viešas „Kultūros barų“ kaip kultūrinio bastiono apraudojimas kėlė lengvą šypsnį, bet tuo pačiu be jokio sarkazmo teigiu, jog šis įvykis buvo išnaudotas teisingai. Tai iššaukė viešesnę diskusiją ir Kultūros ministerijos reakciją: bandymą mesti gelbėjimo ratą per supaprastintus viešuosius pirkimus perkant reklaminius plotus kultūrinei informacijai skelbti. Tiesa, tik periodinėje kultūrinėje žiniasklaidoje.
Antrasis sujudimas įvyko paskelbus fondo nuostatus ir konkurso sąlygas. Matui Drukteiniui į jas dėmesį atkreipus dar kovo pradžioje, viešas dalies kultūros žiniasklaidos atstovų pareiškimas pasirodė mėnesiui artėjant visai prie pabaigos. Žiniasklaidai išplatintame pranešime teigiama, kad konkurso sąlygos skatina nesąžiningą konkurenciją, mat „naujai įsteigto fondo paraiškų vertinimo kriterijais taps etatinių darbuotojų skaičius, interneto svetainės lankomumas, periodiškumas, o internetiniams leidiniams – popierinis tiražas.“ Tai užkerta kelią gauti finansavimą kriterijų neatitinkantiems žaidėjams, kurių šiame lauke – netrūksta.
Tiesa, pranešime neminima dar viena problema – nesiimsiu spręsti, ar dėl to, kad pasirašiusiems mažiau aktuali. Tačiau dabartinis mechanizmas iš esmės nesuteikia galimybių finansavimą gauti naujiems žiniasklaidos kanalams, kuriems išsilaikyti dvejus arba trejus metus be valstybės finansavimo dabartinėmis rinkos sąlygomis – misija neįmanoma.
Akivaizdu, kad situacija prasta, gerokai prastesnė nei 2016-aisiais. Bet kol kas pasisakymai atrodo labai mandagūs (ir pavėluoti), protestais ar drąsiomis viešomis akcijomis nekvepia. O jau ir sniegas nutirpo…
Ar tai iš pažiūros didesnis fondo biudžetas ir lūkestis apie finansiškai stabilesnį rytojų veiksmą pristabdė? Bet primenu interviu su žiniasklaidos ekspertu Deimantu Jastramskiu, kuriame jis sako, jog džiaugtis šiuo klausimu iš tiesų nelabai yra kuo.
Ar įtaką padarė faktas, kad Medijų rėmimo fondo Tarybos pirmininku tapo Gytis Norvilas, kuris yra ir Kultūros periodinių leidinių asociacijos vadovas? Galbūt nesinorėjo protestuoti prieš savo asociacijos atstovą? Bet noriu tikėti, kad Medijų rėmimo fondo klaidos didžiąja dalimi radosi iš absurdiškos skubos, kurią lėmė pavėluoti procesai ir sklandaus finansavimo mechanizmo tęstinumo neužtikrinimas. Tai į Kultūros ministeriją turėtų lėkti gerokai daugiau žiežirbų, kad ir kaip ji mėgintų išsisukti nuo atsakomybės ir situaciją pieštų šviesiom spalvom: turbūt pirmą kartą, klausant Seimo kultūros komiteto posėdžio, pritariau Stasiui Tumėnui, nustebintam ministerijos kanclerio Rolando Kvietkausko optimizmo, kalbant apie naujojo fondo procesus.
Tačiau šiame kontekste, dairantis ryškesnių lauko atstovų veiksmų viešojoje erdvėje, įdomu atsigręžti į save. O ką aš padariau? Aš tris savaites delsiau prisėsti prie šio teksto, nes supratau juokingą faktą: kolegos, kiek už jus sergu, tiek jūsų ir bijau. Čia ne gauti pastabų iš redaktoriaus, net ne konservatorių rinkėjui pakritikuoti Ingridą Šimonytę – pajudinti kultūrinę žiniasklaidą Lietuvoje reikia gerokai daugiau drąsos. Ir lig šiol bene visi bandymai persvarstyti tam tikras turinio atrankos ar darbo organizavimo praktikas buvo sutikti jautriai ir griežtai. Ypač jei tai mėgino daryti žmonės „iš šalies“.
Dažniausiai sakoma, kad jie nesupranta specifikos. Labai gali būti! Bet dėl to šiek tiek stebina, kad pati kultūros žiniasklaida retai bando tą specifiką nušviesti ir kelti sau bei kolegoms aktualius klausimus, tarsi nebūtų atsakinga už savo pačios darbotvarkę – žinoma, su svarbiomis išimtimis, kurios, viliuosi, įkvėps ir kolegas. Vis tik kol kas apmaudu (ir, mano akimis, problematiška), jog savirefleksija pati kultūros žiniasklaida užsiimti nelabai mėgsta ir kitų į savo daržo analizę įsileisti nenori, o žiniasklaidos ir politikos temos, net kai jai pačiai tampa gyvybiškai svarbios, dėmesio sulaukia pernelyg retai.
Prisiminkime, kad ir Medijų rėmimo fondo dramos visų pirma buvo nušviestos nacionalinės žiniasklaidos, būtent čia ir vyko pagrindinės diskusijos, kol galiausiai naujienų konvejeryje ši tema pasislinko į antrą planą.
Čia tiktų kokia nors patarlė ne tik apie tvirtą savo pozicijos atstovėjimą, bet ir apie solidarumą – tą tikrąjį, kritinio žvilgsnio kolegai nevengiantį, bet ir į save kaldrutės netempiantį.
Jo visoje žiniasklaidoje kartais pritrūksta, ir ne tik šia tema kalbant. Vis prisimenu „Tauragės kurjerio“ redaktorės Ramunės Ramanauskienės interviu „Žinių radijo“ eteryje, kuriame ji teigė, jog apie savivaldybės tarybos narių išlaidas jos vadovaujamas leidinys rašė mažiausiai 15 metų. Bet tema, plėtojama regioninėje žiniasklaidoje, niekam nerūpėjo, kol jos nepalietė Andrius Tapinas. Arba situaciją, kai po „Pranešėjo ir Prezidento“ knygos tyrimo Marius Laurinavičius atskleidė pranešėjo tapatybę, o žiniasklaida nė nemirktelėjusi tai išviešino. Neabejoju, kad šiame lauke dirbantys ar jį viena akimi sekantys turėtų ir savų pavyzdžių.
Patarlės apie solidarumą neradau ir tai atrodo iškalbinga. Bet vis tiek neapleidžia jausmas, jog iš visos šios situacijos turim kažko išmokti. Rūpesčio ir drąsos? Skirtingų žiniasklaidos sektorių bendradarbiavimo ir tiek sau, tiek konkurentui aktualių klausimų įtraukimo? Atviresnio žvilgsnio ir perspektyvos į ateitį?
Na, arba tiesiog visiems drauge nueiti kasti sniego, kai matom, kad jau gerokai pridrėbta.
