Bet jei priklausymą laukui matuotume kitais – ne gaunamų pajamų ar išdirbtų valandų, – matais, tuomet reiktų pripažinti, kad žiniasklaidos klausimai mano galvoje suvešėję taip, lyg redakcijos niekada nebūčiau palikusi.
Sekti žiniasklaidą, sirgti už žiniasklaidą, piktintis žiniasklaida tapo mano aistra. TikToko karta turbūt greit diagnozuotų, kad toks santykis yra pakankamai toksiškas. Ir mažai klystų.
Nuo ko viskas prasidėjo? Prieš septynerius metus į žiniasklaidą atėjau dėl vienintelės priežasties, dėl kurios čia eiti tikrai verta – noro įdarbinti savo idealizmą. Sutikau nemažai kolegų, kuriems idealizmas taip pat buvo pagrindinis variklis, net jei viešojoje erdvėje susiformavęs žurnalistų įvaizdis leistų galvoti priešingai. Gal tuo metu dar buvau tame gražiame santykių pradžios etape, kai nematai kito ydų? Bet atrodė, kad mums tikrai labai rūpėjo tai, ką darėm. Tikėjom didesnio pokyčio galimybe ir kartais ištikdavo pavieniai jo blyksniai: kiekvienam skirtingo straipsnio ar istorijos pavidalais. Tuomet iš naujo įsitikindavom – verta.
Idealizmas ir kava yra geras kuras. Turbūt dar niekada nesu dirbusi kūrybiškiau ir operatyviau, nei pirmaisiais savo darbo žiniasklaidoje metais. Ir vidinės grąžos tuokart jausdavausi gaunanti kaip reta daug.
Bėda ta, kad išblėsus pirminiam adrenalinui, idealizmas pradeda aižėti. Be kiekvienos redakcijos vidinių problemų (o jų buvo ir yra: finansinių, vadybinių, vertybinių), pradeda kalti intensyvaus darbo palydovai – nuovargis ir stresas. Galų gale pradedi įsikirsti, kad iš tiesų pasirašei visai ne Heraklio žygiams, o Sizifo darbui.
Dirbti portalo kultūros skyriuje labai įdomu, bet kai kuriais aspektais tai nebuvo dėkinga pozicija. Skaitomumas, palyginus, nedidelis, pats skyrius miniatiūrinis, bet naujienų, temų, dramų, reikalingų dėmesio, nuo to nemažėja. Vadinasi, visada esi sraute, vakarai ir savaitgaliai neretai skirti darbui (kultūra, kaip tyčia, į biuro valandas neįsipaišo), o laisvalaikis ir darbas apskritai tampa vienu. Kultūros žurnalistika turėjo ir savos specifikos: jei politikai iš žurnalistų pūkuotų klausimų nesitikėdavo, kultūros lauko atstovai, būdavo, gerokai nustemba, kad užsiiminėji ne jų viešaisiais ryšiais.
Į šį ansamblį dar pridėkime ir klasikinį piktinimąsi, kad rašai ne taip, ne ten, ne apie tai – ypač iš žmonių, kurie žiniasklaidos neskaito, bet nuomonę turi tvirtą. Kiekvienas žurnalistas jums gali papasakoti panašią situaciją, ir dažniausiai ne vieną: po diskusijos apie kritikos lauką moderatorius manęs paklausė, kodėl gi nepublikuojame tekstų apie įvairesnius filmus, kad ir apie filmą X? Apie filmą X recenzija buvo publikuota, bet, kaip dažnai nutinka, joks mano atsakymas nebūtų iš tiesų pakeitęs klausiančiojo nuostatų apie žiniasklaidą ar žiniasklaidos priemonę.
Nes ir paskelbti, kad lietuviškos žiniasklaidos tai jau neskaito ir neskaitys (nežiūrės, neklausys), poreikį jausdavo Nacionalinės premijos laureatai, profesoriai, politikai, vadybininkai.
Žinoma, visa tai yra įprasta kiekvieno lauko dinamika: būna, kas džiugina, ir kas stačiai veda iš proto. Skaitytojų ir profesionalų abejingumas gimdo abejingumą – mačiau tai dalies kolegų akyse. Kai kuriuose žiniasklaidos ir jos vertinimo problemų kokteilis iššaukia priešingą reakciją, jie tampa pavojingai ciniški. Stipriausieji apsišarvuoja kantrybe ir tampa tik dar profesionalesni.
O dalis žiniasklaidą palieka.
Ir čia patenkame į kitą mano santykio su žiniasklaida etapą. Atrodytų, būtų metas atsikvėpti, atsitraukti į abejingos stebėtojos poziciją. Tad kodėl aš vis atsisakau tai padaryti?
Man atrodo, vis dar turiu kažkokių idealizmo likučių (pripažinti savo ydas – brandos ženklas). Todėl privačiuose pokalbiuose bandydama apginti svarbius, vertingus, aktualius, kūrybiškus žiniasklaidos darbo pavyzdžius, su tokia pat aistra sau vardiju jos problemas, kurių būtų galima išvengti – šiandien daugiau ar mažiau aktualias beveik kiekviename šalies žiniasklaidos kanale.
Pasidavimas socialiniams tinklams, leidžiant jiems diktuoti naujienų darbotvarkę. Vertybinės ir turinio krypties stoka, suverčianti trumputes naujienas ir nevienadienius pokalbius, tyrimus ir longreadus į abejotinos kokybės mišrainę. Erzinantis ir jau retrogradiškai atrodantis clickų vaikymasis, šiandien evoliucionavęs į bandymus padidinti mokamo turinio prenumeratorių skaičių. Ant absurdo ribos balansuojantis tikėjimas, kad visada reikia kalbinti dvi puses – net jei antroji pusė yra rasistiška, homofobiška, seksistiška, antidemokratiška, gaunamą eterį išnaudojanti savo piktybiniams melams (taip pat ir apie „sisteminę žiniasklaidą“) skleisti. Konkurencinės kovos, į antrą planą nustumiančios tiek vertingą turinį, tiek žurnalistinį solidarumą.
Sąrašą galima pratęsti.
Žinau ir kaip būtų galima išteisinti kiekvieną šių abejotinų strategijų. Pavyzdžiui, baksnoti į pasikeitusią reklamos rinką ir interneto vartotojų įpročius, ar sakyti, kad žiniasklaida, visų pirma, yra verslas, ir jos turinį formuoja ne kas kitas, o vartotojų pasirinkimai.
Bet tiesa ir tai, kad žiniasklaida nėra tik išorinių aplinkybių auka. Ji pati ne vienerius metus formavo viešosios erdvės kultūrą ir naujienų atrankos principus, kurie šiandien pradeda bumerangu gręžtis prieš ją pačią.
Ir štai tas užsilikęs mano idealizmo grūdas: tikiu, kaip žiniasklaida save įsimurkdė, taip norėdama už ausų galėtų ir išsitraukti. Procesas būtų lėtas, sudėtingas, brangus, užtat (pridėkim žiupsnį dramatizmo) pačios žiniasklaidos išlikimui būtinas. Pageidaujančius šios prognozės iliustracijos, kviesčiau pasikalbėti su jaunesne karta – sėkmingu laikyčiau scenarijų, jei jūsų pašnekovas (-ė) kurį nors žiniasklaidos kanalą įtrauks bent į trejetuką platformų, iš kurių šiandien sužino apie pasaulį.
Vyšnaitė ant toksiškų santykių torto: net kai erzina ir pykdo, vis priartėjusi prie geresnės savo versijos vėl nuklysta abejotinais keliais, žiniasklaida ir toliau išlaiko mano lojalumą.
Negaliu nuo jos atsiriboti, nes puikiai suprantu – gal kartais geriau, nei darbo redakcijoje patirties neturėję, – kokia milžiniška yra kad ir netobulos žiniasklaidos svarba, ir kiek daug gali lemti, kad joje yra žmonių, ištikimų žurnalistinėms vertybėms, faktų tikrinimui ir temoms, kurių niekada nepasiūlys nei Facebookas, nei Instagramas, nei pavieniai Substackai.
Pagarba jiems, šį darbą kasdien kantriai dirbantiems ir mūsų meditatyvų scrollinimą dar kartais pertraukiantiems. Pasižadu ir toliau juos užstoti nuo abejingų ir sarkastiškų, ir tik gero linkėdama burbėti pavymui.
