Filosofas Regis Debray, 1981–1988 metais dirbęs patarėju kultūrai tuometiniam Prancūzijos prezidentui François Mitterrand'ui, ironiškai rašė apie būdus, kaip valdžia maskuoja savo neveiksnumą. Vėliau šiuos rimtai atrodančius, bet nebūtinai realų poveikį turinčius judesius inventorizavo kultūros politikos tyrėjas Jeremy Ahearne’as. Vienas jų – tyrimų ir ataskaitų užsakymas temomis, kurių niekas neskaitys. Ypač tos institucijos, kurioms jos skirtos.
Tyrimai ir ataskaitos – šiaip jau svarbi kultūros lauko dalis – retai patenka ir į mano skaitinių sąrašą. Tačiau pabandžius su jomis susipažinti, netrunka paaiškėti, jog tai gali būti ir netikėtai intriguojantis žanras. Štai du pavyzdžiai.
Ieškodama statistinių duomenų apie smarkiai suaižėjusį, už didžiųjų miestų ribų praktiškai neegzistuojantį kino teatrų tinklą Lietuvoje, aptikau „Kurk Lietuvai“ drauge su Vidaus reikalų ir Kultūros ministerijomis įgyvendintą tyrimą apie kultūros paslaugų prieinamumą regionuose – kaip tik tai, ko man reikia!
Perskaitau ataskaitos pradžią: tyrimas buvo vykdomas tam, kad būtų tiksliai ir objektyviai įvertinta dabartinė kultūros paslaugų situacija Lietuvoje, ataskaita paskelbta 2020 m., o statistiniai duomenys rinkti apie 2019 m.
Prieš šokdama į skiltį apie kiną, kelias sekundes pasvarstau, koks būtų mano spėjimas – kiekgi regionuose yra prieinamos kino paslaugos? Žinodama, jog kino arba kino rodymui pritaikytų salių verkiant trūksta, o apie šalies kino infrastruktūros ir sklaidos problemas atvirai kalba ir Lietuvos kino centro vadovas, greitai primetu skaičių – 10–15 proc.
Pasirodo, mano spėjimas buvo net labai pesimistinis. Tyrimo rezultatai teigia, kad Lietuvos regionuose kino prieinamumas siekia fantastiškus 99,8 proc., ataskaitoje apvalinamus iki 100 proc.
Kaip buvo pasiektas šis skaičius? Tyrime nėra atsižvelgta į profesionalią įrangą ir infrastruktūrą, taip pat nėra apsiribojama peržiūromis tik kino teatruose (šitą kampo nukirtimą veikiausiai buvo galima nujausti) ir daroma prielaida, kad „didžioji dalis gyventojų turi galimybę pasinaudoti automobiliu“ (o štai šis užklupo netikėtai).
Vadinasi, minėtas skaičius iš tiesų rodo, jog vairavimo teises, automobilius arba paslaugius artimuosius bei kaimynus turintys žmonės per 45 minutes gali pasiekti rajono biblioteką ar kultūros centrą, kur gali būti rodomi filmai. Štai tokia aktuali statistika apie tai, kur kartais įjungiamas televizorius.
Galiu nuraminti ir kitų kultūros sričių atstovus – anot tyrimo, kasdienių kultūros paslaugų prieinamumas regionuose beveik šimtaprocentinis ir kalbant apie teatrą, cirką, muziejus, koncertus, festivalius. Tiesa, rekomendacijose paminima, kad aukšto lygio kultūros paslaugų vis tik trūksta ir visų kultūrinių poreikių regionų centrai nepatenkina, nors skaitinės ataskaitos išraiškos ir leistų džiūgauti, kad regionų kultūros problemos iš principo kaip ir išspręstos.
Galiu nuraminti ir kitų kultūros sričių atstovus – anot tyrimo, kasdienių kultūros paslaugų prieinamumas regionuose beveik šimtaprocentinis ir kalbant apie teatrą, cirką, muziejus, koncertus, festivalius.
Kitas suklusti privertęs tyrimas 2022 m. buvo paskelbtas Lietuvos kultūros tarybos (LKT). Jį atliekant, buvo siekta išsiaiškinti humanitarinės literatūros leidybos programos tendencijas bei rezultatus. Ataskaitoje nurodoma: už 1 LKT investuotą eurą vidutiniškai buvo atspausdintas 61 puslapis humanitarinės literatūros teksto.
Trumpas lankstas konteksto supratimui. Ko iš tiesų reikia, kad 61 puslapis būtų atspausdintas? Tekstas turi būti parašytas arba išverstas, suredaguotas (kartais, ypač humanitarinėje literatūroje, kuriai būdingas specifinis žodynas, tam prireikia ne vieno profesionalo), perėjęs vieną arba dvi korektūras (teksto ir maketo). Galiausiai, tekstui reikia sukurti dizainą, jį sumaketuoti ir tik tuomet – atlikti spaudos darbus, o visą šį procesą turi prižiūrėti projekto vadovas (-ė).
Kadangi prie šios srities teko prisiliesti ir žinau rinkos kainas, teiginys apie 61 psl. atspausdinimą iš 1 euro investicijos išsyk sudomino. Nors LKT ataskaitoje šią išvadą išskiria ir rašo raudonai, išsamesnio paaiškinimo, kaip gaunami tokie skaičiai, nėra. Atsakymą pateikia LKT, kreipusis tiesiogiai: analizei buvo pasirinkti ne visi, tik 64 projektai, kurie savo vykdymo ataskaitose pateikė duomenis apie išleistų knygų tiražus ir puslapių skaičių, tad išleisti puslapiai (knygos puslapių skaičius x knygos tiražas) padalinti iš šiems projektams skirto LKT finansavimo.
Viskas būtų gerai, tik čia iš skaičiavimų pradingsta projektų teikėjų suinvestuotos ar iš kitų finansavimo šaltinių pritrauktos lėšos, atskirai aptariamos jau kitoje ataskaitos dalyje.
Taip, LKT teiginys, jog iš tuometinio kultūros rėmimo fondo skirta parama reikšmingai prisidėjo prie šių knygų išleidimo, yra teisingas (ką čia smulkintis, parama – absoliučiai būtina, nes jei ne ji, humanitarinių knygų leidybai, LKT pateiktais duomenimis, vidutiniškai būtų trūkę 62–67 proc. finansavimo, o tai reiškia, jog veikiausiai jos net nebūtų išleistos). Tačiau likusią projektų biudžetų dalį – ir, pripažinkime, ne tokią mažą – sudaro ne LKT investicija. Į tai neatsižvelgus ir visus kitų investicijos vaisius prisiskyrus sau, išvada apie 61 psl. iš 1 euro pagrįstai kelia abejonę. Net ir paliekant nuošalyje ankstesniame komentare aprašytas priežastis, kodėl projektų teikėjų biudžetai, rodomi LKT, apskritai ne visada atliepia realybę.
Bet kas čia tokio? Nei prieš tai žinojote apie šiuos skaičius, nei kažkas jūsų gyvenimuose pasikeitė juos pamačius. O kur ir ką pakeitė? Čia įdomu trumpam žvilgtelti, kokių keistų jungčių gali atsirasti tarp skirtingų ataskaitų: anot pristatyto tyrimo, Klaipėdos apskrityje kultūros prieinamumas – rekordinis, tačiau tais pačiais metais paskelbtame jau kitame tyrime Klaipėdos apskrities gyventojai yra bene mažiausiai patenkinti kultūros paslaugų prieinamumu. Belieka gūžtelti pečiais.
Ir vis dėlto, lengva ranka nurašyti ataskaitų kaip tų, kurių, anot Debray, veikiausiai niekas neskaitys (vadinasi, vargu ar jos turės realios įtakos), aš nesiryžtu.
Ataskaitos reikalingos ne tik nepriklausomiems tyrėjams, kurių darbą gerokai apsunkina kartais vis nukertami kampai. Jos taip pat gali tapti ir paveikiu įrankiu viešose ir kabinetinėse diskusijose, bandant suprasti ar įtikinti, kaipgi ten yra iš tiesų. Ataskaitos, o ypač skaitinės jų išraiškos, gali paskatinti greičiau priimti konkrečius sprendimus arba prailginti klausimų vilkinimą.
Nes jei skaičiai akių nebado, gal ir neverta kažką keisti? Su statistika juk nepasiginčysi?
Akivaizdu, kad ne visada. Darrellas Huffas yra pasiūlęs terminą „statistikuliacija“ (statisticulation), nurodydamas į įvairias statistines manipuliacijas, kuriomis siekiama pakreipti duomenis arba juos šiek tiek pagražinti. Tai – viena, lengviau įvardijama problema: pateikta statistika gali mums meluoti, o štai būdai, kaip tai atpažinti, savo knygoje rašo Huffas.
Kita problema – kodėl statistika mums meluoja? – paprasto atsakymo neturi.
Kita problema – kodėl statistika mums meluoja? – paprasto atsakymo neturi. Ir turbūt tikrai neverta spėlioti, kokį vaidmenį vienu ar kitu atveju vaidina lauko specifikos neįvertinimas, metodologinės klaidos ar kitos priežastys. Ne toks šio teksto tikslas.
Tačiau kartais ištinkančiose akistatose su kultūros (susi)skaičiavimais, kiekvienam mūsų svarbu nepamiršti: dalinė tiesa gali turėti neigiamą įtaką kultūros sveikatai. O dalinė tiesa, paremta skaičiukais ir diagramomis, komplikacijų riziką padidina daugmaž 17 proc.
