Juose dėmesio kultūros sektoriui beveik nėra. Net ir to oficiozinio, parodomojo, jokio konkretaus įsipareigojimo nekuriančio.
Gal ir gerai? Būtų galima teigti, kad tokie vidaus politikos klausimai yra ne Prezidento institucijos valioje, o dabartinėse geopolitinėse aplinkybėse dėmesys juo labiau turėtų būti skiriamas užsienio politikai bei krašto apsaugai.
Ir su tokia pozicija būčiau linkusi sutikti. Jei tik rinkiminėse programose, pateikiamose Vyriausiosios rinkimų komisijos leidinyje, kandidatai nepasisakytų ir apie vidaus politiką: švietimą, sveikatos apsaugą, žemės ūkį, socialinę politiką, mokestinę sistemą, teismų, pensijų, šeimos klausimus ir kt.
Tai galioja beveik visiems kandidatams, išskyrus Ingridą Šimonytę, kuri savo politinėje agitacijoje fokusą nuosekliai kreipia į užsienio politiką, ir, stebėtina, Eduardą Vaitkų. Tačiau jis duoda garo ir įvairiais gyvenimo klausimais pasisako savo internetinėje svetainėje pristatomoje išsamesnėje programos versijoje (jų dalis kandidatų šiemet, regis, nesivargino pateikti).
O kultūros rinkiminėse programose skurdu. Štai kultūriškai augančią šalį programoje mini Ignas Vėgėlė, o savo rinkiminiame puslapyje pristatomoje programoje Dainius Žalimas teigia, kad „sveikas, išsilavinęs, kultūringas ir kūrybingas žmogus – valstybės sėkmingos ateities pagrindas“.
Abu kandidatai savo teiginių nedetalizuoja, tačiau, vertinant šias formuluotes, „kultūra“ ir „kūrybiškumas“ atrodo veikiau ne aiškiai suformuluoti, į kultūros sritį orientuoti tikslai, bet patogūs raktiniai žodžiai. Tačiau tokia abstrakti politinė retorika turbūt nebeturėtų stebinti – panašiai kaip debatuose vis ištraukiama „politinės kultūros“ korta, neįvardijant, nuo kokios kultūros sampratos atsispiriama ir kokios link judama.
Vis tik dar prieš penkerius metus kultūrinių trupinukų kandidatų programose buvo daugiau. Nuo dėmesio kalbai ar tautinei kultūrai iki Gitano Nausėdos teiginio, kad jo gerovės valstybės vizijoje pirmenybė apskritai bus skiriama švietimui ir kultūrai. Tiesa, didele dalimi šie pažadai taip pat buvo aptakūs ir toli gražu neatliepiantys esminių sektoriaus problemų. Kaip rodo pastarųjų penkerių metų istorija, jie liko ir neištesėti.
Ilgėtis tuščių pažadų gal ir atrodo absurdiška, bet kai jų nėra – tik dar neramiau.
Ilgėtis tuščių pažadų gal ir atrodo absurdiška, bet kai jų nėra – tik dar neramiau.
Žvelgiant į kandidatų rinkimines programas atrodo, kad kultūra, niekada nebuvusi politinio gyvenimo epicentre, pradėjo balansuoti ant išstūmimo į užribį. Į akiratį ji beveik nebepatenka nei kaip realių politinių sprendinių reikalaujanti sritis, nei kaip vertybiškai, idėjiškai ar formaliai svarbus konceptas, nei kaip tingus būdas paimti tam tikrą elektorato dalį.
Nes jei jau pasirenki vardyti didesnius ir mažesnius valstybės vidaus politikos rūpesčius, iškalbinga visai pamiršti kultūrą – sektorių, kurio išgyvenimui valstybės politika tiesiog būtina, ir kuriam kartais skiriamas popierinis prioritetas vis niekaip nesimaterializuoja.
Jei žvelgtume toliau rinkiminių programų, kandidatų santykis su kultūra ne kažin kiek pagerėja. Čia nepadeda ir žiniasklaida, kuri klausimus apie kultūrą dažniausiai užduoda tik kaip pramoginius, leidžiančius neformaliai susipažinti su kandidatais. Aišku, galbūt smagu pasikalbėti apie Taylor Swift ar „One Republic“, bet atsvarai praverstų klausimai, pvz., apie finansavimą kultūrai ar kultūros įstaigų tinklą. Toji atsvara kartais būtų į naudą ir rinkėjams, kurie jau 10-ą kartą klausosi kandidatų atsakymų į klausimą apie Taivano atstovybę Lietuvoje – nesakau, kad tema nesvarbi, bet šiandieninis jų atsakymas vargu, ar skirsis nuo vakarykščio.
Žinoma, į savo kampanijas kandidatai įtraukia ir tam tikrų „kultūrinių elementų“.
Prezidento Kanceliarijos feisbuko puslapis, kaip jau buvo pastebėta socialiniuose tinkluose, pastaruoju metu turbūt neatsitiktinai tapo pirmosios ponios Dianos Nausėdienės kelionių po Lietuvą metraščiu: nuo apsilankymų Trečiojo amžiaus universitetuose ar susitikimų su socialinių verslų atstovais, iki šokių kolektyvų jubiliejų bei vizitų kultūros organizacijose. Tuo tarpu pats G. Nausėda, praėjusių rinkimų metu formuotą knygų kolekcininko įvaizdį bando kiek palengvinti ir šįkart dažniau renkasi populiariosios kultūros renginius – pvz., dalyvavimą „Kitokiuose pasikalbėjimuose“.
Tuo tarpu pats G.Nausėda, praėjusių rinkimų metu formuotą knygų kolekcininko įvaizdį bando kiek palengvinti ir šįkart dažniau renkasi populiariosios kultūros renginius.
Kultūriniuose renginiuose artėjant rinkimams dažniau pradėjo lankytis ir I.Šimonytė, o jos kultūrinė panorama taip pat šiek tiek pasikeitė: po 2019 m. kampanijos simboliu tapusios „Metallicos“, šiemet seka sofistikuoti pašnekesiai Manto Adomėno knygos pristatyme. Kandidatės feisbuko paskyroje taip pat galima užtikti, pavyzdžiui, vizito į Panevėžio kultūros įstaigas įspūdžius (tiesa, su keliais įvardytais kultūros politikos klausimais). O štai G.Jeglinskas rinkiminės kampanijos metu pamėgo lankytis muziejuose.
Panašu, kad kultūra kandidatams vis dar lieka vienu iš politinio įvaizdžio kūrimo įrankių. Premjera, vizitas į parodą, nuotrauka su knyga – visiškai suprantama, kodėl politikai (na, ar bent dalis jų) nori prisistatyti per kultūrinio gyvenimo simbolius, formuoti savo kaip kultūringų, intelektualių ar jaunatviškų kandidatų įvaizdį ir taip tapti artimesni savo elektoratui.
Šie judesiai neatrodytų niekuo ydingi, jei greta savos reprezentacijos tiek rinkiminės kampanijos metu, tiek po jos rastųsi gilesnis dėmesys kultūrai kaip integraliai politinio (!) gyvenimo daliai. Kultūrai, kuriai būtini ne tik pasidžiaugiamieji vizitai, bet ir sisteminių problemų analizė bei politinė valia.
Deja, kultūra kol kas dažniau lieka reprezentaciniu fasadu, o iš politinių vizijų išsprūsta, net ir žadėjusiems jai skirti prioritetą.
Deja, kultūra kol kas dažniau lieka reprezentaciniu fasadu, o iš politinių vizijų išsprūsta, net ir žadėjusiems jai skirti prioritetą. Ir tai – nerimą keliantis ženklas.
Ar ir simptomas, pamatysime skaitydami politinių partijų programas artėjančiuose Seimo rinkimuose. Sunku patikėti, bet bandydama suvaldyti lūkesčius, viliuosi, kad mūsų lauks jei ne konkretūs įsipareigojimai, tai bent nekukliai skambūs lozungai. Šiandien pradeda atrodyti, kad ir tai – geriau nei nieko.
