Sakytum, kiek išpūstas, naivokas, per daug ankstyvas teiginys? Galbūt kultūros įvykio transformacijai į reiškinį reiktų daugiau nei kelių savaičių, o ir kultūros bendruomenės bei menotyrininkų įvertinimas europiniu mastu – jei jau keliama tokia ambicija – būtų reikalingas?
Panašu, kad „Stasys Museum“ tokiais svarstymais neapsikrauna, ir kol kas verčiau kliaujasi fake it until you make it strategija.
Jie nei pirmieji, nei paskutiniai, kurių komunikacijos šūkiai eina priekyje veiklos. Apie tai galvodama visai neironiškai savęs klausiau, ar naujai įsikūrusios kultūros įstaigos, konkuruojančios ne tik savame lauke, bet ir dažnai nelygiavertiškose kovose su šašlykais prie ežero, filmais ant sofos ir socialinių tinklų dramomis, šiandien tikrai sau gali leisti apkeisti šiuos du dėmenis vietomis. Galbūt kitaip ir būti negali: pirma apsiskelbi reiškiniu, kuriame fomo* vedami žmonės norėtų sudalyvauti, ir viliesi, kad tuo reiškiniu kada nors išties tapsi?
Ir vis tik įdomu pažvelgti, kiek dideles ambicijas jau pavyko įprasminti duris lankytojams neseniai atvėrusiame muziejuje.
Pirmoji paroda, skirta, kaip ir priklauso, Stasio Eidrigevičiaus kūrybai, pavadinta „Icon-o-Stasys“. Kodėl būtent taip? Kaip teigė viena parodos kuratorių Lina Albrikienė, nors pavadinimas gali skambėti mįslingai, jis „perteiktas žaidybine forma“.
„Siūlomos kelios interpretacijos, kuriomis galima vadovautis, tačiau parodos pavadinimą kiekvienas gali suvokti savaip. Galime tarti „icon“ arba „icono“ Stasys, galiausiai vis vien atpažinsime žodžio ikona reikšmę. Tačiau atskyrus simbolį O, jis įgauna kitą prasmę – perteikta asociacija su veidu arba akimi, nupaišytais primityvizmo stiliumi. Abu šie elementai yra ryškūs Stasio kūryboje. Taip pat jie gali žymėti sankirtos tašką – Stasio ir žiūrovo arba žiūrovo ir muziejaus“, – rašoma parodos pristatyme muziejaus internetinėje svetainėje.
Tiesa, ekspozicijoje lankytojus pasitinkančioje anotacijoje pavadinimas aiškinamas išvis nėra.
Įdomu, ką vis tik daryti, jei pavadinime „Icon-o-Stasys“ atpažįsti „iconostasis“ terminą, kuris pirmiausia ir turėtų šaukti į galvą – ypač užsienio svečiams, lankantiems ne tik europinio masto, bet ir anglišką vardą pasirinkusį kultūros įvykį? „Iconostasis“, išvertus į lietuvių k., reiškia „ikonostasą“ – ikonomis dekoruotą cerkvės pertvarą, skiriančią altorinę dalį nuo erdvės tikintiesiems. Vis tik nei ekspozicijos anotacija, nei parodos architektūra ir už jos slypinti kuratorinė vizija aiškaus atsakymo apie ikonostaso ir „Icon-o-Stasys“ sąsajas nepasufleruoja. Bet juk negali meno muziejus pasiskolinti menotyrinio termino tik dėl žodžių žaismo?..
Su ekspozicija pažindinantis toliau, žodžiai vis kyšteli koją.
Kai kurie jų per daug maišo kortas. Pirmojoje ekspozicijos salėje sukabintos skirtingus metus datuojančios durelės, kurias pravėrus susipažįstame su kertiniais S.Eidrigevičiaus kūrybos įvykiais. Skaitant trečiuoju asmeniu perpasakojamus įvykius, staiga atsiranda – ir vėl pradingsta, – pirmuoju asmeniu parašyti, bet niekaip (nei kabutėmis, nei grafinėmis priemonėmis) neišskirti sakiniai.
Bandant faktinę informaciją atskirti nuo asmeninių įspūdžių, į kompaniją prisijungia fakto klaidos. Štai pravėrus vienas dureles sužinome, kad 1974 m. jau veikė Šiuolaikinio meno centras, kur vyko respublikinė paroda, tačiau nors pastatas tas pats, tuometiniuose Parodų rūmuose apie Šiuolaikinio meno centrą, žinoma, buvo galima tik pasvajoti.
Gūžtelti pečiais kartais priverčia ir teksto bei vaizdo santykis – tekstas sufleruoja, jog 1984 m. svarbūs dėl S.Eidrigevičiaus bendradarbiavimo su laikraščiu „Polityka“ ir grupinės parodos Šveicarijoje, tačiau šiuos kūrybinio kelio įvykius iliustruoja Anzelmo Matučio pasakų rinkinio viršelis, apie kurį tekste neužsimenama.
Bet ne tik žodžiai kuria problemas – ne ką mažiau iššūkių kelia ir žodžių trūkumas, ištinkantis žengiant į kitas ekspozicijos erdves.
Parodoje S.Eidrigevičiaus darbai yra pakankamai tradiciškai, net nuobodokai suklasifikuoti pagal meno šakas ir žanrus. Tačiau jų nelydi tekstai, reflektuojantys kūrybinę kaitą, temų bei motyvų raidą, stilistinius ir technikos sprendimus. Be ekskursijos ar savarankiško pasiruošimo atėjusiems lankytojams, tikėtina, pavyks tik nubrozdinti paviršių, bet ne iš tiesų susipažinti su autoriaus kūryba – lankantis parodoje prieš kelias savaites nebuvo išleistas ir katalogas, kuris leistų nerti giliau.
Tad vaikštant po ekspoziciją lieka tik etiketės, iš kurių galime sužinoti darbų pavadinimus ir sukūrimo metus, bet ir čia justi nemeilė tekstui – net kai žodžiai yra integrali kūrinių dalis (kai kuriuose jų užrašytos frazės lenkų k.), etiketėse tekstas nėra išverčiamas.
Toks staigus kuratorinis žodžių stygius stebina. Atrodytų, įkvėpimo neturėjo trūkti. S.Eidrigevičiaus kūryba skirtingais rakursais buvo analizuota menotyrinink(i)ų, kurių įžvalgos būtų galėjusios pasiūlyti skirtingus kūrybos skaitymo būdus. Ką jau kalbėti apie išties ne tokią jau dažną situaciją, kai muziejus įkuriamas gyvam menininkui, kuris pats gali atverti savo kūrybos užkulisius ir tai daryti net labai talentingai – juk tarp kitų S.Eidrigevičiaus talentų yra istorijų pasakojimas ir rašymas!
Nors šansas autoriaus mintimis praturtinti ekspoziciją tikrai nebuvo deramai išnaudotas, S.Eidrigevičiaus kaip tekstų kūrėjo tapatybė parodoje prisiminta. Čia galima išgirsti autoriaus įrašytą poemą „Giedanti gaidžio galva“, nors erdvė klausymuisi ir nėra geriausiai apgalvota, todėl įrašas greičiau taps garsiniu fonu, o ne savarankiškai galimu patirti kūriniu. Laukia ir gražus autoriaus tekstas – „Laiškas tuščiai sienai“, įkomponuotas instagramiškiausiame ekspozicijos kampelyje ir vis atsiduriantis lankytojų nuotraukose, todėl užstojamas jei ne priešais stovinčios skulptūros, tai besifotografuojančiųjų galvų, ir taip besitransformuojantis visų pirma į vizualinį kūrinį.
Kirba mintis, kad šis mažų mažiausiai komplikuotas muziejaus santykis su tekstu tampa nebloga pačios institucijos metafora. Žodžiai manifestuoja, iliustruoja, slepiasi ir slepia. Žodžių vienu metu tiek daug ir tiek mažai, nes muziejus dar stokoja aiškios kūrybinės vizijos, kuri ore pakibusius žodžius nuleistų ant žemės, leistų tvirtai atsispirti ir eiti pirmyn.
Žinoma, sukurti viziją nelengva ir ji nebūtinai užgimsta iš karto. Bet „Stasys Museum“, kurį vis dar persekioja dėl naujos institucijos paaukoto „Garso“ kino teatro – miestiečiams ir šalies kino istorijai svarbios erdvės, – šmėkla, neturi prabangos lėtoms savęs paieškoms. Norint išsklaidyti skeptikų abejones, ateities žingsniai privalo būti tvirtesni.
Šiandien iki kultūros reiškinio dar toloka. Juo netampi dėl naujo pastato ir nuotraukų socialiniuose tinkluose. Nors lankytojų gausa tikrai džiugina, entuziazmas dėl naujai įsteigto muziejaus neišvengiamai išblės, o apie ilgalaikius muziejaus planus bei vizijas kol kas žinome net labai mažai.
Bet feikinant irgi mokomasi. Ir jei ambiciją būti europiniu kultūros reiškiniu pavyktų pakeisti siekiu virsti šiuolaikišku, profesionaliu, atviru muziejumi – gal ir gali pavykti. Antraip, kaip pranašauja šios parodos pavadinimas, gali grėsti likti ikonostasu su tvarkingai iškabintomis Stasio ikonomis.
* fomo – fear of missing out, baimė praleisti