Po vasarinio štilio visi pradeda priminti apie save. Atakuoja kvietimai, renginiai feisbuke ir pranešimai spaudai. Pastarųjų tiek daug, kad žiniasklaidos kanalai šiuo periodu dažniau pradeda priminti skelbimų lentas premjeroms, parodų atidarymams, festivalių programoms, knygų pristatymams, diskusijoms ir paskaitų ciklams. Šiemet mūsų laukia net dviguba dozė: prisidės ir Lietuvos sezono Prancūzijoje anonsai.
Iš pradžių kultūrinio rudens pradžia entuziastinga, net kupina savotiško jaudulio. Malonu vasarinį dykinėjimą pakeisti kultūriniu maratonu. Nors dažnai jau rugsėjį pradeda darytis sunku suspėti visur, kur norisi, dar yra azarto bėgioti iš renginio į renginį ir su sutiktais pažįstamais juokauti, kaip bandymas Vilniuje patirti kultūrinio sezono pradžią yra viso etato darbas.
O tada jau iš tikrųjų nieko nebespėji. Energijos ir kantrybės vis mąžta, kol vieną dieną dar viena rekomendacija „šitą privalai pamatyti“ sukelia daugiau irzulio, nei susidomėjimo. Lapkritį supranti, kad mieliau norėtum vakarą leisti ant sofos, žiūrint neįpareigojantį detektyvą ar realybės šou. Atstokit su savo kultūrom!
Kodėl vienu metu visko tiek daug, kad beveik neišvengiamai ištinka persisotinimas? Scenos menų įstaigos turi istoriškai susiformavusią sezonų tradiciją. O koks likusiųjų pasiteisinimas?
Priežasčių galima rasti net kelias. Ir visos jos proziškos.
Apie vieną, sąlygotą šalies kultūros politikos ir finansavimo kalendoriaus, esu užsiminusi jau anksčiau. Nevyriausybinis kultūros sektorius yra priklausomas nuo projektinio finansavimo, o šis Lietuvoje pririštas prie biudžetinių metų. Tai reiškia, kad už gautas lėšas atsiskaityti (ir projektus įgyvendinti) būtina iki metų pabaigos. Nesant galimybių gauti etapinio, per kelerius metus išskaidyto finansavimo (Lietuvos kultūros taryba, kurį laiką tokią galimybę siūliusi, jos iš esmės atsisakė), kitų kelių beveik nėra – tik kelti savo veiklas rudeniop. Nes įgyvendinti projektus, kurių finansavimą gauni metų pradžioje, užtrunka.
Skirtinguose sektoriuose dar veikia ir savi faktoriai. Pavyzdžiui, kino festivalių Lietuvoje išsidėstymą lemia ne tik įprastas sezoniškumas (vasarą, natūralu, mažai ką traukia į tamsias kino sales) ar tarptautinė dinamika (kada vyksta didieji festivaliai, pristatysiantys svarbiausias metų premjeras), bet ir vietinė rinka. Šalyje svarbiausias, daugiausia auditorijos dėmesio sulaukiantis festivalinis žaidėjas yra „Kino pavasaris“. Niekas nenori būti nei prieš pat jį, nei po jo, nes taip rizikuoja būti nustelbtas konkurentų komunikacijos arba nebesudominti nuo kino pavargusios auditorijos.
Tad ir vėl lieka ruduo – Vilniuje šiuo laiku taip tiršta kino, kad jau nuo vasaros pabaigos užsukus į nekomercinį kino teatrą gali būti beveik tikras, jog vyksta koks nors festivalis.
Tiesa, pasirinkus rizikingesnius laiko ar geografinius sprendimus galima išlošti. Tai liudija šiemet jubiliejų švenčiantis animacijos ir kompiuterinių žaidimų festivalis BLON, vykstantis ne sostinėje, kaip absoliuti dauguma kino festivalių šalyje, bet Klaipėdoje. Arba Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, išdrįsęs iš rudens renginių mėsmalės persikelti į gerokai mažiau įtemptą metų pradžią.
Tačiau pavieniai atvejai bendros tendencijos kol kas nepakeičia. Ruduo kultūriškai toliau yra – ir veikiausiai bus – įtemptas periodas.
Svarstydama, kaip jį visiems kuo lengviau išgyventi, prisiminiau, jog dar dirbant redakcijoje kartais sulaukdavau vienos kultūros įstaigos atstovo skambučių. Jis teiraudavosi, ar tądien, kai planuoja spaudos konferenciją ar kokį kitą prie konkrečios datos dar nepririštą renginį, ko nors svarbaus neorganizuoja kolegos – ne tik iš atstovaujamo lauko, bet ir kitų kultūros sričių.
Vis dar galvoju, koks geras šis ėjimas, pasitarnaujantis ir kolegoms, ir pačiai organizacijai. O kartu liudijantis supratimą, kurio kartais kultūros lauke norėtųsi daugiau. Supratimą, jog šiandien konkuruoti esi priverstas ne tik savo darže, bet su visomis kultūros sritimis – tavo auditorija didžiąja dalimi yra tas pats Vilniaus burbulas su ribotais laiko ir finansiniais resursais.
Todėl galima pabandyti, kiek tai įmanoma, dažniau vieniems į kitus atsižvelgti, prisiderinti, nesidubliuoti. Galima išdrįsti sulaužyti kai kurias kultūrinio gyvenimo konstantas, pvz., vis dar dažną įsitikinimą, kad pati geriausia diena renginiui yra ketvirtadienis (gal ir geriausia, jei dar 10 jūsų kolegų negalvoja taip pat). Galima ieškoti naujų geografijų ir auditorijų, dar nepersisotinusių kultūros gausa.
O kultūros vartotojams, besiruošiantiems į asmeninius kultūrinius maratonus, taip pat pravartu prisiminti, jog svarbu saikas, ir per prievartą kemšama kultūra dar niekam naudos neatnešė. Kartais vietoje bandymo pakonkuruoti aplankytų spektaklių, peržiūrėtų filmų ar perskaitytų knygų gausa, gerokai prasmingiau iš tiesų įsigilinti į vieną kūrinį. Ar net padaryti pauzę, po kurios viskas vėl nušvis naujai.
Tad sveiki atvykę į rudens beprotybę. Nepamirškite, kad galite iš jos išlipti.