– Dar neturite daug vaidybinės patirties, bet galbūt jau galėtumėte įvardyti įsimintiniausią personažą, kurį teko kurti?
– Coliukė. Tai buvo pirmasis mano pagrindinis vaidmuo teatre, kuriame yra visko: ir kalbėjimo, ir dainų, ir technikos. Viską sutalpinti buvo sunku, o ir atrasti savyje Coliukę nebuvo lengva. Turbūt dėl pirmos tokios patirties ir didelio darbo ji man ir yra tokia artima ir mylima.
– Jūs, beje, esate ir viena spektaklio „Coliukė“ kompozitorių. Taigi, ne tik vaidinate, bet ir kuriate muziką. Kaip spėjote įsilieti į šią sritį?
– Kadangi teko mokytis muzikos mokykloje, su muzika susipažinau nuo mažų dienų. Na, o kai kūrėme „Coliukę“, režisierius man bei kolegai pasiūlė kurti ir muziką. Tiesa, kompozitore savęs nelaikau, o ir sukurta muzika nebuvo labai profesionaliai atlikta, nes mes juk ne tos srities atstovai. Svarbiausias šiuo atveju buvo procesas. Tai buvo graži ir įdomi patirtis.
– Kas apskritai jums yra teatras, aktorystė? Kokią vietą tai užima jūsų gyvenime?
– Teatras man yra meilė, darbas, namai, visas pasaulis, o kartais net ir kančia. Mano draugai iš teatro, jame praleidžiu daugiausia laiko, tad natūralu, jog jis man yra viskas. Na, o aktorystė − tarsi vyšnia. Kai ji pražysta gražiausiais žiedais, nusiskini vaisius ir vėl išgyveni rudenį ir žiemą, kol išaušta pavasaris. Kitaip sakant, ne visada pasiseka iš savęs išsireikalauti geriausio rezultato, tačiau kai pavyksta, nuoširdžiai džiaugiesi tuo momentu. Dauguma aktorių labai savikritiški, retai kada būna patenkinti atliktu vaidmeniu. Taip darau ir aš − visuomet sau sakau, kad galėjo būti ir geriau.
– Tad teatras labiau darbas ar malonumas?
– Turbūt tai darbas, teikiantis malonumą. Todėl esu dėkinga dangui, kad galiu jį dirbti. Taip, kartais būna tikrai sunkių akimirkų, bet kokiame darbe jų nepasitaiko? Mes kiekvienas pasirenkame sau kelią ir tik nuo mūsų priklauso, kaip sugebėsime juo eiti. Svarbu žinoti, kodėl pasukai tuo keliu, ir visada tikėti, kad gražiausių to kelio pievų ir laukų dar nepriėjai, kad gražiausi dar tik laukia.
– Kada pradėjote rimčiau domėtis teatru, supratote, kad savo gyvenimą norite sieti būtent su juo?
– Gal būdama penkiolikos ėmiau skaityti knygas apie kino režisūrą, paskui susidomėjau ir teatru. Tačiau iki studijų man tai buvo visiškai nežinoma sfera − turėjau patirties muzikos, šokių srityse, bet rimčiau vaidinti iki tol dar neteko. Tad ir dabar nesuprantu, kaip turėjau drąsos stoti į man taip mažai žinomą specialybę. O kad su teatru noriu sieti savo gyvenimą, suvokiau jau besimokydama, nors buvo abejonių, net minčių mesti studijas. Tačiau ilgainiui supratau, jog esu ten, kur ir noriu būti.
– Kaip sekėsi studijuoti?
– Pirmi studijų metai buvo sunkūs, bet viskas pasikeitė pradėjus dirbti su lėlėmis ir objektais. Tai buvo kūrybiškas metas − kūrėme iš miltų, plastiko, medžiagų, šaukštų… Mokėmės vaidybos, režisūros, kurdavome lėles, scenografiją, muziką, ir taip ilgainiui tapome lėlininkais universalais.
– O ką apie lėlių teatrą žinojote iki studijų? Ar toks teatro menas žavėjo visada?
– Tikrąją lėlių teatro sampratą atradau tik studijuodama lėlių ir objektų teatro režisūros specialybę. Anksčiau apie jį galvojau stereotipiškai − kad tai tik paprastos pirštininės lėlės, panašios į žaislus. Tikiuosi, kad dabar taip galvojančių žmonių mažėja. Tiesa, dar iš darželio laikų prisimenu akistatą su lėlių teatru, kai auklėtoja mus, vaikus, nusivedė į darželio rūsį, į mažą kambarėlį, kuriame buvo daug žaislų, skrynelių, taip pat ir lėlių teatro širma. Tą dieną atsimenu kaip tikrai magišką: atmosfera buvo kerinti, ir tas lėlės atgijimas man labai patiko. Tokie jausmai nedingo iki šių dienų − lėlių teatras man ir dabar vis dar yra didžiulė magija ir kasdienis atradimas.
– Tad kokia ta tikroji lėlių teatro samprata? Kodėl verta jame apsilankyti?
– Lėlių teatras nuostabus tuo, kad jame galima padaryti bet ką − atgaivinti lėlę, medžiagą, paprastą kartoninę dėžutę ar gyvenimui prikelti tešlos gabalą. Toks teatras labai vizualus, jame naudojamos įvairios medžiagos, sukuriami neregėti efektai, didelės galimybės mintis perteikti per daiktus, spalvas. Jame net ir paprasčiausia švieselė gali būti pagrindiniu spektaklio herojumi. Lėlių teatras – beribių galimybių, plačios fantazijos ir nuostabos teatras, skirtas ir vaikui, ir suaugusiajam, kiekvienas jame atras kažką naujo ir nematyto. Galiausiai, tai vieta, kur gyva magija, nes atgimsta ir lėlės, ir daiktai.
Teatras man yra meilė, darbas, namai, visas pasaulis, o kartais net ir kančia.
– Vaidinant lėlių teatre neabejotinai tenka susidurti ir su iššūkiais. Kokie yra didžiausi, kuriuos patiriate kurdama?
– Turbūt kiekviena nauja patirtis ir yra naujas didžiulis iššūkis. Dėl to kiekvienas naujas spektaklis yra tam tikras iššūkis, nes tokio dar nebuvo. Bet bene didžiausias iššūkis yra nepasiduoti nuovargiui ir stresui, kadangi pastarieji dalykai dažniausiai ir sukelia kūrybines kančias.
– Įtikinti publiką tikriausiai irgi yra iššūkis. Lengviau vaidinti vaikams ar suaugusiems?
– Suaugusiųjų auditorijai vaidinti dar neteko daug, o ir lėlių teatras suaugusiems yra kiek kitoks nei dramos teatras, todėl lyginti kiek sunku. Tačiau galvoju, jog vis dėlto sunkiau vaikams, kadangi jie visada pasako tai, ką galvoja. Būna atvejų, kai vaikai po spektaklio ateina ir apsikabina − tai ir yra didžiausia padėka, kokią tik aktorius gali gauti. Tai tikra emocija, dėl kurios kuri ir sunkiai dirbi.
– Kada suvaidinote pirmą vaidmenį profesionaliame lėlių teatre?
– Pirmas rimtesnis vaidmuo buvo bestudijuojant antrame kurse. Tuomet į vieną paskaitą ieškoti spektakliui lėlininkų atėjo jaunas režisierius. Taip gavau pirmąjį vaidmenį Klaipėdos lėlių teatre, objektų ir muzikos spektaklyje „Tamsus debesėlis“.
– Ką tada patyrėte?
– Patyriau daug streso, mat viskas nauja, neatrasta. Tačiau tą laiką vis dėlto prisimenu kaip labai gražų, o spektaklio komanda buvo fantastiška. Taigi, nors proceso būta sunkaus, rezultatas džiugino. Jausmas, kad tu dar tik pradėjai mokytis, o jau turi galimybę vaidinti teatre, buvo neapsakomas.
– Vadinasi, įsilieti į lėlininkų kolektyvą sekėsi neblogai?
– Lėlininkų kolektyvas Lietuvoje išties labai šiltas. Mūsų nedaug, tad esame tarsi viena šeima − pažįstame vieni kitus, žinome, kas ką veikiame, tarpusavyje džiaugiamės pasiekimais. Tenka bendrauti ir su vyresnės kartos žmonėmis, kurie jau palikę pėdsaką lėlių teatro istorijoje, ir su bendraamžiais kolegomis. Iš visų yra ko pasimokyti, nes kiekvienas yra savitai talentingas ir nepaprastas.
– Kokiose dar srityse save realizuojate?
– Teatras užima didžiausią mano laiko dalį, tačiau gyventi vien tik juo būtų sudėtinga. Mano pomėgiai – muzika, rašymas, kinas, fotografija. Rašymas yra puiki priemonė išreikšti mintis, o užrašyti žodžiai kartais susipina su muzika ir taip gimsta dainos. Dar studijuodama prisiliečiau ir prie kino, o neseniai rengiau lėlinės animacijos programą festivaliui „Materia Magica“.
– Ką jums davė dalyvavimas tokiuose renginiuose kaip „Materia Magica“?
– Didžiulę patirtį. Festivalyje „Šermukšnis“ dalyvavau kaip naujo projekto „Familia“ veikėja. Veiksmas vyko Klaipėdos senamiestyje, o vaidinti lauke juk nėra tas pats, kas vaidinti teatre, tad nuolatos mokaisi naujų dalykų. Festivalyje „Materia Magica“ buvau viena organizatorių. Tai buvo sunkaus darbo rezultatas, bet festivalio organizavimo procesas mane itin praturtino – susipažinau su naujais žmonėmis, o ir savuosius, su kuriais tenka dirbti kasdien, pažinau iš naujo. Negana to, pamačiau nuostabių spektaklių, lėlinės animacijos filmų. Kai supranti, kad prie visų šių dalykų esi prisilietęs ir pats, jautiesi reikalingas. Žinoma, viso to nebūtų ir be nuostabaus kolektyvo.
– Kaip manote, kokių savybių reikia norint būti geru aktoriumi, kūrėju? Svarbiau pastangos ar talentas?
– Darbas ir ryžtas tikrai yra vienos svarbiausių. Svarbu tikėti tuo, ką darai. Talentas man turbūt yra tai, jog galiu stovėti scenoje, paniškai to nebijoti, o dar ir laisvai jaustis. Visa kita yra išmokstama.
