Dabar Monika užsiima profesionalia vestuvių fotografija (jos nuotraukos dažnai puošia žurnalą „Vestuvės“ ir kitus lietuviškus leidinius) bei taip pat aktyviai dirba mados fotografijos srityje. Duodama interviu mergina pridūrė, kad niekada nereikia sustoti, tačiau visada privalu ieškoti, bei išdavė paslaptį, kad pridės daugiau prieskonių savo fotografijoms ateityje.
– Esate kilusi iš nedidelio Lietuvos miestelio – Kėdainių. Kaip susidomėjote fotografija? Koks žmogus padarė didžiausią įtaką keliaujant fotografijos Olimpo link?
– Dar tada, kai buvau mažas vaikas, mane domindavo fotoaparatai namuose, tėvai išryškinę juosteles rasdavo nuotraukų, kuriose buvo įamžinta mano sesuo, serganti vėjaraupiais, kambarys, gėlės. Turėjome ir Polaroidą, momentinį fotoaparatą. Buvo labai smagu, kai padarytą nuotrauką iškart ir gaudavome.
Ketvirtoje klasėje dovanų gavau juostinį fotoaparatą, kurį vežiausi į ekskursiją, ir juo fotografavau visus draugus bei lankytas vietas. Vėliau išpopuliarėjo skaitmeniniai fotoaparatai, ir tėvai įsigijo vieną jų. Vis paprašydavau, ar galiu jį naudoti, kol viskas išsirutuliojo iki to, kad jis tiesiog nuolat būdavo mano kuprinėje. Mėgdavau su juo fotografuoti save, draugus, gamtą, pasivaikščiojimus, tuo metu labai daug eksperimentuodavau: fotografuodavau vakarais, žibintų, mašinų šviesose, balkone guašu nudažytus medžio lapus ant laikraščio, per stiklą rūką lauke prie namų ar apsnigtą tvorą.
Nuo to laiko pradėjau labiau domėtis, kas ir kaip padaroma: kaip „sulieti galą“, kaip padaryti, kad naktį daryta fotografija būtų šviesi be blykstės, o mašinų šviesos eitų per visa kadrą, kad kelias ir fonas būtų vietoje ir ryškūs.
Keletas pažįstamų įsigijo profesionalesnius aparatus, pamačiau jų galimybes ir supratau, kad man to irgi reikia. Iš santaupų ir, aišku, tėvų padedama, įsigijau pirmąjį veidrodinį fotoaparatą. Dalyvavau jaunimo organizacijų veikloje, pradėjau fotografuoti renginius, tęsėsi ir meniniai eksperimentai su draugais, autoportretai.
Buvo fantastika. Dabar prisimenu tai kaip didžiulę romantiką, tada turbūt šitame dalyke buvo daugiau meno nei dabar.
Tada sužinojau, kad Kėdainiuose gerai žinomas fotomenininkas Vidas Bečelis turi grupelę, kurioje moko fotografijos paslapčių, dalinasi pastebėjimais ir žiniomis. Nuėjau ten. Turbūt ten ir prasidėjo rimtesnė sandūra su tuo, ką darau dabar. Kalbėdavome apie kompoziciją, šviesą, mintį, kurią nešą nuotraukos.
Tai būdavo susitikimai su dviem ar trimis pradedančiais fotografais. Kartu žiūrėdavome vieni kitų nuotraukas ir jas aptarinėdavome, kas gerai, kas blogai, ką pakeisti, kaip pertvarkyti. Buvo fantastika. Dabar prisimenu tai kaip didžiulę romantiką, tada turbūt šitame dalyke buvo daugiau meno nei dabar.
Žmonės ėmė pastebėti mano darbus, Ignas, mano draugas, įkalbėjo susikurti savo internetinį puslapį ir sukelti fotografijas. Prasidėjo užklausimai dėl asmeninių fotosesijų, po to – krikštynų. Paskutiniais metais besiruošiant egzaminams jau turėjau užsakymų, man puikiai sekėsi mokslai, tai suspėjau viską. Tačiau iš giminaičių susilaukdavau komentarų, kad tegul ji geriau ruošiasi egzaminams nei dalyvauja parodose ir fotografuoja įvairiausius žmones, jų šventes ir panašiai (juokiasi).
Vėliau pradėjau domėtis mados fotografija, nes man ji – tarsi tarpinė stotis tarp meno ir komercijos. Įsimylėjau Timo Walkerio darbus.
Mokyklos laikais mėgdavau apsilankyti Vilniuje, čia buvo žurnalas „Pravda“, kuriame publikuodavo lietuvių fotografų darbus. Pamenu, tada labai užkabino Marla Singer ir Roko Darulio darbai. Seku jų darbus iki šiol.
– Kuo skiriasi mados ir vestuvių fotografija? Kuo jos panašios? Ir vis dėlto, kuri yra Jums asmeniškai priimtinesnė?
– Didžiausias skirtumas, galbūt, kad kaip fotografė galiu mados fotografijoje daryti daug didesnę įtaką nuotraukoms. Dabar apskritai turbūt labai didelių skirtumų nelikę tarp mados ir vestuvių fotografijos. Na, nebent tai, kad vestuvių fotografijoje pagrindiniai užsakovai yra jaunieji, patys modeliai, o mados – užsakovai būna dizaineriai, brandai ar žurnalai.
Anksčiau galvodavau, kad mados fotografijoje daugiau romantikos, tačiau, kai daugiau su ja dirbu, supratau, kad viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi.
Dėl pačios stilistikos viskas dabar labai panašu, žmonės nori tokių nuotraukų kaip žurnaluose, kad viskas būtų estetiška, natūralu, tarsi iš filmo, neriboja savęs pasirinkdami vietas, idėjas fotosesijai. Tik mados fotografijoje turiu labiau įsigilinti, kaip atrodo rūbas, aksesuarai, o vestuvėse – į pačius žmones, o ne į tai, ką jie dėvi.
Anksčiau galvodavau, kad mados fotografijoje daugiau romantikos, tačiau, kai daugiau su ja dirbu, supratau, kad viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi. Kartais jauniesiems mano nuomonė tokia svarbi, kad turiu daugiau įtakos nei renkant komandą ar idėjas mados fotosesijai.
Dabar, kai vestuvėse tiek daug mados, sunku net pasakyti, ar mados fotografija man priimtinesnė. Mada labiau įkvepia neribotomis idėjomis. Mados žurnaluose tokios fotosesijos visiškai fantastiškos, kūrybingos, įdomios, tačiau vestuvėse didelė atsvara tam yra tikrumas – ten žmonės iš tiesų myli vienas kitą, verkia, juokiasi, apkabina. Atmetus šiuos akcentus, riba vis siaurėja. Viskas priklauso nuo požiūrio į fotosesiją, vyraujančius standartus ir laisvę kurti.
– Kaip techniškai gerai pasiruošti vestuvių fotosesijai? Kokie sunkumai dažniausiai iškyla joms besiruošiant?
– Vestuvių fotografas iš techninės pusės turi turėti galimybes fotografuoti įvairiausiomis sąlygomis – mažoje, didelėje patalpoje, kai tamsu, šviesu, lyja ar šviečia saulė, taip pat sumažinti nuotraukų praradimo galimybes dėl fotoaparato gedimo, kas reiškia, kad reikia turėti daugiau nei vieną body fotoaparatą, bent kelis objektyvus, kopijuoti medžiagą į kelias laikmenas ir panašiai. Taip pat, žinoma, nepritrūkti baterijų ir atminties kortelių.
Pačiai fotosesijai man svarbu iš anksto viską suplanuoti: kur, kada, kiek ir kas bus fotografuojama (improvizuoti mėgstu ir galiu fotografuoti įvairiomis sąlygomis, bet jei yra galimybė labiau pasiruošti, ja pasinaudoju). Su jaunaisiais aptariame, kiek ir kur turime laiko, ką darysime, jei oras bus geras, ką darysime, jei blogas, susitariame su vietomis, kada ten apsilankysime, apžiūrime, ar nevyksta kokie renginiai, ar vietos bus mokamos ir panašiai.
Dabar turbūt didžiausiais sunkumas išsirinkti, nes visi mato tiek daug gražių idėjų ir vietų, kad jauniesiems susisuka galva, atrodo, norisi ir to, ir ano, ir trečio, svarbu išsirinkti, kas tinka konkrečiai porai, kad nesiblaškytų ir nenuvargtų taip, jog po fotosesijos norėtųsi tik miego.
– Kokie yra keisčiausi užsakovų įnoriai? Koks netikėčiausias dalykas yra nutikęs fotografuojant?
– Keistumas turbūt irgi yra požiūrio reikalas, man kartais keistos yra pageidaujamos pozos ar noras įsiamžinti kokioje nors vietoje, kurioje nėra jokios istorijos, prasmės ir panašiai.
Pamenu, per vienas vestuves labai lijo ir jaunosios suknelės apačia buvo labai murzina. Nuvykome fotografuotis prie upės, kur jaunoji įlipo į upę ir sumąstė, kad pasiplaus suknelę. Tada įlipo jaunikis ir padarė kadrą, kur jie stovi upėje iki kelių, jaunosios suknelė upėje.
Man kartais keistos yra pageidaujamos pozos ar noras įsiamžinti kokioje nors vietoje, kurioje nėra jokios istorijos, prasmės ir panašiai.
Gal ir būtų keista, įprastai žvelgiant į vestuves ir kaip visos saugoja suknelę bei bijo išsitepti ir sugadinti ją, tačiau praleidom laiką visiškai smagiai ir dar turėjom įdomių kadrų, tik gal jaunajai vakare buvo nepatogu su iki pusės šlapia suknele, nes su tokia ir atvyko į vakarinę dalį (juokiasi).
Dar kitose vestuvėse, pamenu, buvau pašokdinta su visais aparatais įsišėlusio svečio, galvojau, kad tuoj viskas nukris ir tėkšis į sieną, toks keistas ir įdomus įvykis buvo, laimei, viskas gerai baigėsi.
– Žinau iš anksčiau, kad pirmenybę teikiate mados fotografijai. Kokia yra mados fotografijos magija?
– Man patinka, kaip mados fotografijoje pasireiškia menas, kūryba ir kaip jis yra derinamas su komercija, populiariąja kultūra, komunikacijos vingrybėmis. Joje susiduria labai daug dalykų.
Mados fotosesijos, kurių neriboja modelių ar lokacijų pasirinkimas, yra pribloškiančios, aš vartau geriausius pasaulio mados žurnalus tarsi žiūrėdama filmą, ten labai daug reklamų, bet aš tyrinėju retušą, šviesas, pozas, savo mintis, kurias sukelia ta fotografija, istoriją, kurią norima papasakoti. Jaučiuosi kaip parodoje. Grožiuosi estetiškais dalykais, man gražu, kai viskas apgalvota, suderinta, įgyvendinta nuo iki.
– Kokia riba yra tarp fantazijos ir realybės fotografuojant? Kada pasitelki vien tik fantaziją ir atitrūksti nuo realybės?
– Labiausiai fantazuoti gali tada, kai klientas tavimi labai pasitiki ir leidžia daryti tai, ką nori, nepateikia reikalavimų sąrašo. Realybės ribos yra tada, kai tu itin daug galvoji apie tai, kaip atrodo modelis, rūbas, aplinka, save statai į didžiulius rėmus – fantazija gimsta ten, kur tu į tai nebekreipi dėmesio, ieškai įdomios išraiškos, pozos, šviesos.
Kuo nori padaryti geresnį, stipresnį kadrą, realiai turi daugiau atsiriboti nuo kliento pageidavimų, galima sakyti, kad į juos turi nekreipti dėmesio, fotografuoti taip, kaip šauna į galvą, išsilaisvinti. Žinoma, visiškai to padaryti turbūt nereikėtų, visgi tai daroma tam tikram tikslui, bet derinti šiuos dalykus reikia, nes kitaip viskas, ką padarysi, bus nuobodu, matyta, atkartota.
Klientai rodo tau įkvepiančias nuotraukas, kaip jie įsivaizduoja galutinį rezultatą, reikia gebėti į tai pažvelgti per savo kūrybą ir surinktą bagažą, iš dalies įgyvendinant jų idėją sukurti unikalų produktą.
– Jeigu vienas turtingas dėdė staiga pasakytų, kad už fotosesiją jis sumokės vieną milijoną eurų, kaip atrodytų ta fotosesija?
Kuo nori padaryti geresnį, stipresnį kadrą, realiai turi daugiau atsiriboti nuo kliento pageidavimų.
– Tai tikrai būtų fotosesija gamtoje, greičiausiai visuose žemynuose, kalnuose, prie krioklių, senoviniuose miestuose, atogrąžų miškuose, prie skardžių, vandenynų... Labai norėčiau padaryti mados fotosesiją atskleidžiant gražiausias ir didingiausias Žemės vietas. Norėčiau dirbti su išskirtiniausių bruožų, tautybių modeliais, aprengti juos dizainerių kūriniais, į kuriuos sudėta begalė darbo, minčių, patirčių. Tai būtų ir didinga, ir paprasta, bet svajinga.
– Kokią įtaką Jūsų fotografijoms turi sapnai?
– Pirmąjį fotoaparatą nusipirkau tada, kai nesibaigė sapnai apie padarytas nuotraukas, kur susilieja galas (juokiaisi). Tiesiog sapnuoju, kad darau tokius kadrus, o mano turėtas fotoaparatas to negali, nes ten iš tikrųjų neįmanoma reguliuoti diafragmos.
Būna dalykų, kai kažką susapnuoju, kažkokius vaizdinius, ir užsirašau tai kaip idėją fotosesijai, gaila, kad idėjų aplankai vis pilnėja, o juos įgyvendinti nėra kada. Tikiuosi, kad ateityje turėsiu tam galimybių, o dabar šiaip smagu sau įkvėpimo paieškoti.
– Ką manai apie fotografijos lygį Lietuvoje? Lengva ar sunku Lietuvos rinkoje įsitvirtinti naujam fotografui?
Visada pradedi nuo nieko ir pasistatai tą, ko nori ir ko sieki, kiek darbo, pasiryžimo ir pastangų tam įdedi.
– Fotografijos lygis Lietuvoje yra pakankamai aukštas. Kuriamos fotosesijos, turint omenyje mūsų turimas galimybes, yra puikios. Taip, mes neturime galimybės įamžinti aukštosios mados kūrinių, naujausių tendencijų rūbų, nes lokacijos ribotos, finansinės galimybės rekvizitams naudoti yra labai siauros, tačiau tai, ką turime, yra išnaudojama labai gerai.
Naujam fotografui rinkoje įsitvirtinti sunku, pamenu, kai pradėjau fotografuoti, visi sakė, kad net nesvajok kažką pasiekti, jei neturi pažinčių, giminių šioje srityje. Tačiau juk pažintys gimsta iš bendravimo, suprantama, kad jos reikalingos, nes visi nori samdyti fotografą su geru nuotraukų aplanku ir geromis rekomendacijomis, vieni kitų klausinėja, gal žino kokį specialistą, galintį įgyvendinti jų idėjas.
Kuo daugiau dirbi, tuo geresnį aplanką susikuri ir pleti pažinčių ratą. Žinoma, iš pradžių tenka daug dirbti nemokamai ar už mažą užmokestį, bet jokioje srityje netampi profesionalu vos pradėjęs, visada pradedi nuo nieko ir pasistatai tą, ko nori ir ko sieki, kiek darbo, pasiryžimo ir pastangų tam įdedi.
