Tačiau muzikos kritikai nėra tiek pastebimi, o nuomonę apie įvairius muzikos žanrus ir kokybę gali turėti visi – kritiko darbas tampa dar sudėtingesnis. „Tokioje aplinkoje kritiko žodis neretai vertinamas kaip nuobodus ar net „pavydus“ – kaip ir kitose kultūros srityse, taip ir muzikoje esama atlikėjų ir kūrėjų, kurie profesionalių muzikologų yra kritikuojami, tačiau labai patinka publikai“, – teigia muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli.
– Paklausus, kokia yra kritiko misija, galima išgirsti įvairių interpretacijų: kritikas kaip sanitaras, kritikas kaip tarpininkas tarp žiūrovo ir režisieriaus, šiuo atveju – tarp kompozitoriaus ir klausytojo. Kaip jūs manote, koks yra kritikos tikslas?
– Viena vertus, idealiai kritiką suvokiu kaip savotišką vartų sargą, kuris geba, turi tam įrankius ir privalo identifikuoti, numatyti tuos, kas yra verti įžengti į tą man visgi sakralią erdvę, kurią sąlyginai galime pavadinti kokybės, talento ir kitų svarbių vertybių Olimpu. Neretai tai nėra malonios pareigos, nes už vartų visuomet pasilieka daug neįleistų ir tuo nusivylusių.
Nuomonės formuotojais, net kultūros srityje, dabar tapti gali iš esmės bet kas – tam reikalinga tik charizma ir drąsa manyti, kad tavo nuomonė gali būti įdomi kitiems žmonėms.
Kita vertus, kritikas neturėtų tiek susireikšminti, kad mėgintų už kompozitorių perkurti muzikos kūrinį ar už atlikėją jį perinterpretuoti. Vargu, ar šiandien prigytų ankstesniems laikams būdinga praktika – itin detalios recenzijos su pasvarstymais, „kaip būtų, jeigu būtų“. Kritiko funkciją traktuoju labiau kaip reiškinių stebėtojo arba, reabilituojant šiandien jau gerokai nuvalkiotą sąvoką – nuomonės formuotojo.
Tačiau, čia susiduriame su nemenku vertybiniu pokyčiu: muzikos kritikai ar muzikologai nėra visuomenės tiek pastebimi, kad jų nuomonė, ištartas ar užrašytas žodis išties turėtų apčiuopiamą poveikį kultūrai. Nuomonės formuotojais, net kultūros srityje, dabar tapti gali iš esmės bet kas – tam reikalinga tik charizma ir drąsa manyti, kad tavo nuomonė gali būti įdomi kitiems žmonėms. Tokioje aplinkoje kritiko žodis neretai vertinamas kaip nuobodus ar net „pavydus“ – kaip ir kitose kultūros srityse, taip ir muzikoje esama atlikėjų ir kūrėjų, kurie profesionalių muzikologų yra kritikuojami, tačiau labai patinka publikai ir „influenceriams“ neprofesionalams. Susiduriame su nauja (o gal visai ne nauja?) vertybių sistema ir dilema: ar labiau pasitikėti kritiko nuomone, ar išparduotu koncertu?
– Teigėte, jog yra kūrinių, mėgstamų publikos, bet ne tiek kritikos. Dėl ko taip galėtų įvykti?
– Tokia perskyra, manding, egzistavo visais laikais. Norint panaikinti esą nenatūralias ribas tarp „elitinio“ meno ir „masinio“ skonio radosi ir nauji žanrai, tokie, kaip antai klasikinis „crossover“. Tačiau čia norėčiau grįžti prie pokalbio pradžioje išsakytos minties apie kritiką kaip vartų sargą. Tai mūsų priedermė – atskirti ne vieną žanrą nuo kito ar iškelti vienokią muzikos rūšį kitokios sąskaita, bet įžvelgti kiekvienoje jų tą kokybę ir vertę, kurios ji savaimingai šaukiasi ir kurios nusipelnė net ir neprofesionali publika.
– Kadangi meno sritis, o ypač muzikos, yra itin siaura, kai kurie muzikai atkreipia dėmesį, kad yra sunku publikuoti konstruktyvią kritiką ir taip pat neįžeisti kūrėjų. Ar Jūs nejaučiate moralinių dilemų, rašydama kritiką?
– Asmeniniu lygmeniu aš šią problemą sau labai seniai išsisprendžiau – nerašau apie artimus žmones. Labai siūlyčiau visiems tą daryti. Tai gal ir nenugludina visų aštrių kampų, galinčių kilti siauroje terpėje, tačiau mažų mažiausiai išsprendžia, biurokratiniais terminais kalbant, interesų konfliktą. Mes esame tam pasmerkti: kultūrinė Lietuvos erdvė yra tikrai labai maža, labai uždara ir neišvengiamai vieną dieną parašęs apie kažkokį žmogų tu kitą dieną su juo susitiksi, galbūt tau reikės su juo dirbti, gerti kavą ar kitaip bendrauti ir bendradarbiauti. Natūralu, niekam nebus smagu, jeigu bus išsakytas koks aštresnis kritinis pastebėjimas.
Muzikai dažnai sako, kad jie labai laukia konstruktyvios kritikos. Drįsčiau suabejoti, ar kas nors apskritai laukia kokios nors kritikos, kad ir kokia ji būtų konstruktyvi.
Žinoma, visko nutinka. Kad ir kaip ten būtų, profesinis integralumas man yra labai svarbi vertybė ir, jeigu aš kokiame nors koncerte pastebėjau kažką, ką, manau, privalėjau pastebėti, greičiausiai aš vis tik surizikuosiu tais tarpasmeniniais santykiais ir išsaugosiu savo profesinį veidą tai aprašydama ar pasakydama.
Muzikai dažnai sako, kad jie labai laukia konstruktyvios kritikos. Drįsčiau suabejoti, ar kas nors apskritai laukia kokios nors kritikos, kad ir kokia ji būtų konstruktyvi. Negaliu pasiūlyti tikslaus recepto, kaip tai galima būtų išspręsti. Vis dėlto, kai muzikai sako, esą kritika pas mus daugiau nebeegzistuoja, būtų įdomu pamatyti, kaip jie reaguotų į tokią kritikų mėsmalę, kokia galbūt kartais pasirodo didžiųjų šalių kultūros portaluose ar dienraščiuose. Mes tiesiog nei vieni (kritikai), nei kiti (kritikuojamieji) prie to nesame tiek pripratę, o ir pačią rafinuoto išsisakymo, diskusijų ir apsikeitimo nuomonėmis kultūrą mums dar reikėtų gerokai patobulinti.
Vis dėlto būtina paminėti ir tai, kad siekdama išsaugoti savo profesinį integralumą ir rašyti tai, ką aš išgirdau ir ką apie tai manau (nepaisant to, kokios reakcijos galbūt tai susilauks), aš jokiu būdu nepretenduoju į kokią nors neklystančią ar neginčijamą tiesą. Vargu, ar tokia tiesa meno lauke apskritai yra galima. Tai dažnai pajuntame, kai susirenkame po kokio nors koncerto ir suprantame, kad kiekvienas iš mūsų tą patį dalyką išgirdo absoliučiai skirtingai. Vien tai liudija, kad, nors mūsų profesinis pasiruošimas gali būti panašus, o ir suvokimas pakankamai gilus, mes skirtingai interpretuojame tai, ką girdėjome. Todėl į bet kokią muzikos kritiką, į bet kokį tekstą reikėtų reaguoti kaip į naują mintį, naują kūrinį: muzikos kūrinys yra tekstas, jo atlikimas yra tekstas ir kritika taip pat yra tekstas – trečia to paties reiškinio interpretacija.
– Muzikos srityje taip pat aktualus klausimas yra ir tai, kad vertinamas ne tik kūrinys, bet ir jo atlikimas: dirigentas, muzikantas. Kaip tuomet reikia parašyti recenziją? Galbūt kritika pasiskirsto?
– Įdomu būtų pasvarstyti – galbūt iš tiesų kompozitorius net ir skausmingiau reaguoja į savo kūrinio kritiką. Autoriui tai yra visai kitas jausmas – kažkas imanentiško, nepaprastai jautraus. Žinoma, atlikėjas taip pat įdeda nepaprastai daug darbo į tai, ką daro – kiekvienas nori ištransliuoti tam tikrą žinutę, kad klausytojas kūrinį ir tavo paties menines intencijas suprastų būtent taip, kaip norėjai. O tiesiogiai atsakant į Jūsų klausimą, recenzijose paprastai tas balansas natūraliai pasiskirsto: vieni kritikai specializuojasi aptardami naujosios muzikos opusus (taigi, labiau koncentruojasi į kūrinį), kitiems gi artimesnis yra standartinis, daugsyk girdėtas repertuaras, ir šiuo atveju dėmesys jau labiau krypsta į tai, kaip toji kanoninė muzika yra interpretuojama. Būtų keista matyti mėginimą įvertinti struktūrinius Beethoveno sonatos ypatumus, o štai permatyti naujo kūrinio atlikimo niuansus gali būti nepaprastai sudėtinga.
– Ar yra skirtumų muzikoje tarp kritikų? Pavyzdžiui, kad vieni rašo tik kitiems muzikantams, o kiti – viešajai publikai? Kuri sritis aktualesnė Lietuvoje? Ar įmanoma būti vienos ar kitos srities kritiku siauroje aplinkoje?
Žmonių, kurie specializuotųsi rašymu „viešajai publikai“ tarp profesionalų vargu ar rastume.
– Na, jei įsivaizduosime, kad žurnalą „Muzikos barai“ ar kultūros savaitraštį „7 meno dienos“ skaito „tik kiti muzikantai“, tuomet ši kritikos sritis, be abejo, bus gerokai skaitlingesnė nei itin retai pasirodančios muzikinių reiškinių ar renginių recenzijos didžiuosiuose interneto portaluose. Išimtis būtų „Lrytas.lt“, kurio kultūros skiltį, tikėtina, vis tiek kažkas atsiverčia – ten publikuojamos ir koncertų bei festivalių recenzijos, bendradarbiaujama ir su specializuotomis terpėmis, tokiomis kaip „Muzikos antena“. Rašantieji šioms erdvėms visgi persikloja. Žmonių, kurie specializuotųsi rašymu „viešajai publikai“ tarp profesionalų vargu ar rastume, tačiau keliskart yra nustebinusios, pavyzdžiui, vienos politikės parašytos koncertų recenzijos. Nesiimsiu dabar aptarinėti, ką manau apie tų recenzijų profesionalumą. Esant didžiuliam kultūros reiškinių aptarimo platesniuose visuomenės sluoksniuose stygiui tenka džiaugtis vien tuo, kad tokie tekstai pasirodo ir galbūt ką nors sudomina ateiti į kitą koncertą.
– Teatro plotmėje galima atrasti ir kritikų, neužsiimančių papildoma veikla. Ar tai įmanoma muzikoje?
– Žinau turbūt tik porą profesionalių kritikų, kurie užsiimtų iš esmės vien tik kritika. Tam turėtum turėti labai konkrečią darbo sutartį su kokiu nors portalu ar savaitraščiu, bet tai yra labai reti atvejai – mūsų srityje nėra tiek daug pasirinkimų, kad užtektų visiems, kam norisi tą veikti. Dažniausiai recenzijas rašo jaunimas, kuris vėliau numigruoja į kitus darbus, už kuriuos tiesiog gaunamas padorus (sic) atlyginimas. Tuo tarpu kritiko veikla yra savotiškas hobis tiems, kam tai dėl kokių nors veikiau vidinių priežasčių yra įdomu ir svarbu.
– Kaip turėtų keistis situacija?
– Tikrai yra žmonių, kurių tekstus yra įdomu ir verta skaityti, tačiau galbūt šiuo metu jie to nedaro tokiomis apimtimis ir taip reguliariai, kaip norėtųsi. Būtų nuostabu, kad būtent tokie žmonės taptų tais etatiniais kritikais, iš kurių kas savaitę gali gauti geros kokybės tekstą. Taip pat būtų puiku, jei muzikos srityje rastųsi daugiau viešųjų kritikų, kurie ne tik recenzuotų naujas premjeras ar įdomesnius koncertus, bet apskritai aptarinėtų ir kultūrinius, muzikinius reiškinius – to gerokai daugiau matau teatro ar vizualiųjų menų srityje.
Muzikai, o ir muzikologai, yra individualistai – jiems apskritai nėra būdinga garsiai reikšti savo nuomonę visuomenei aktualiomis temomis.
Grįžtant prie muzikos kritikos reikšmės, muzikos istorijoje (net ir Lietuvoje) būta tokių idėjų karų, kur vienas parašo, kitas jam tekstu atsako, tada vėl skaitome trečio atsiliepimą ir taip susirašinėjimas išvirsta į visuomeninius debatus viena ar kita tema. Dabar mes esame tiek išfragmentavę savo dėmesį, kad sunkiai įsivaizduoju tą patį šiandien – štai pastaruoju metu gal kiek ilgėliau dėmesį buvo prikausčiusios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurso peripetijos, tačiau, kad dabar įvyktų kažkokia premjera ir apie ją vieni kritikai su kitais diskutuotų keletu straipsnių, deja, sunku įsivaizduoti – scenos menuose šito galima atrasti daugiau. Dėl savo abstraktumo muzikos menas gal ir nėra toks, dėl kurio tektų ietis laužyti. Teatro pastatymas turi daugiau elementų, į kuriuos platesni visuomenės sluoksniai gali atsigręžti, susitapatinti, lengviau suprasti, o muzikai net ir autoritarinių režimų laikais mažiau nukentėdavo nei literatai ar teatralai, nes muzikoje daug ką gali užmaskuoti. Sunku ginčytis dėl kažko efemeriško, abstraktaus.
– Teigėte, kad galėtų būti daugiau viešų kritikų, kurie ne tik recenzuotų, bet ir aptarinėtų kultūrinius reiškinius. Ar ši žanro dalis ne tokia plati Lietuvoje?
– Kultūrinio komentatoriaus (o dargi tokio, kurio vardas visuomenei išties ką nors sakytų) muzikos srityje vakansija išties labai opi. Šiuo metu į galvą ateina nebent Donato Katkaus kaip ryškaus visuomenės veikėjo, norinčio ir turinčio ką pasakyti, figūra. Daugiau tokių veikėjų praktiškai nesama, bet nepaprastai norėtųsi, kad jų būtų ne vienas ir ne du. Muzikai, o ir muzikologai, yra individualistai – jiems apskritai nėra būdinga garsiai reikšti savo nuomonę visuomenei aktualiomis temomis. Juolab mums dar reikia priaugti iki suvokimo, kad pati muzika, jos naujovės ar reikšmingieji įvykiai yra visuomenei aktuali tema.
