Birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis 12-oje Kauno bienalėje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT bus pristatyti du Mykola Ridnyi darbai. Kauno geležinkelio stotyje įsikurs naujas specialiai Kaunui skirtas menininko kūrinys, o Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamas jautrius politinius klausimus liečiantis „Gradual Loss of Vision“ (Laipsniškas apakimas).
– Kaip galėtumėte pristatyti savo veiklą? Koks jūsų kūrybinis kelias?
– Paprastai prisistatau kaip menininkas ir filmų kūrėjas, bet taip pat dalyvauju kuratorinėje veikloje ir rašau kritinius tekstus, esė.
Propagandos reikšmė yra didžiulė – tai viskas, kas susiaurina mūsų pasirinktą erdvę ir manipuliuoja mūsų troškimais (kai kažką perkame arba balsuojame rinkimuose, ar kt.).
Gimiau menininkų šeimoje (mano tėvas yra skulptorius, o mama – dailės mokytoja, dirbanti su vaikais). Po mokyklos studijavau meno akademijoje Charkove, savo gimtajame mieste. Mano akademija, kaip ir visos kitos valstybinės dailės akademijos Ukrainoje, buvo labai konservatyvi. Šis kontekstas paskatino mane saviugdai ir išprovokavo norą kurti meną, kaip protestą prieš egzistuojančią švietimo sistemą. Tuo metu taip pat sutikau fotografą Borisą Michailovą, kuris akademijoje buvo persona non grata, tačiau buvo gerbiamas tarptautiniame šiuolaikinio meno pasaulyje. Bendravimas su juo buvo tarsi alternatyvus mokymasis. Pirmieji mano, skulptūros katedros studento, žingsniai buvo performanso mene, videomene ir fotografijoje. Studijuodami su draugais, jaunais menininkais ir dailės istorikais, atidarėme menininkų prižiūrimą erdvę „SOSka“, kuri veikė Charkove kaip aktyvi, savarankiška institucija 7 metus (2005–2012 m.).
– Savo darbuose tyrinėjate socialines ir politines realijas. Kaip propoganda veikia jūsų kūrinius?
– Neįmanoma likti socialinės ir politinės tikrovės nuošalyje. Tai daro įtaką bet kurio žmogaus gyvenimui, ypač šiandien. Žmonės kasdien vartoja politinę propagandą per socialinius tinklus, televiziją ir net populiarųjį kiną. Propagandos reikšmė yra didžiulė – tai viskas, kas susiaurina mūsų pasirinktą erdvę ir manipuliuoja mūsų troškimais (kai kažką perkame arba balsuojame rinkimuose, ar kt.). Šiuo atžvilgiu menas yra priešingas reiškinys – jis nesuteikia paruoštų atsakymų, bet gali kelti klausimus. Mano požiūriu, tai yra abejonės įrankis, sukeliantis kritinę refleksiją per emocijas.
– Kas jus įkvepia kūrybai?
– Sunku svarstyti apie įkvėpimą kalbant apie mano meninę praktiką. Aš veikiau reaguoju į tikrovę tam tikru būdu ir bandau ją apmąstyti, analizuoti ir problematizuoti, tačiau kartais idėjų pakiša ne tik realybė, bet ir sapnai. Iš esmės, sapnai taip pat yra realybė, tik transformuota pasąmonės į tam tikrą fantastinį reginį. Deja, žmonės jiems neskiria labai daug dėmesio, o ir mūsų atmintis juos labai greitai ištrina.
– Jūsų kūrinyje „Gradual Loss of Vision“ (Laipsniškas apakimas) juntamas ryšys su politinio konflikto zonomis. Kokiais simboliais darbuose kalbate apie karą?
– „Gradual Loss of Vision“ (Laipsniškas apakimas) serijoje yra nemažai nesufokusuotų nuotraukų, kuriose vaizduojami neaiškaus politinio statuso teritorijų žemėlapiai. Tarp jų yra Krymas, Abhazija, Pietų Osetija, Kalnų Karabachas ir Padniestrė. Atvaizdai drauge su schemomis ir užrašais paaiškina tokius dalykus kaip: regos laukas, periferinio regėjimo pokyčiai, akių pratimai ir t.t. Galima sakyti, kad ši darbų serija yra ankstesnio projekto „The Blind Spot“ (Akloji dėmė) tąsa. Jame naudojau fizinio aklumo fenomeną, kaip mūsų visuomenės, esančios žiniasklaidos kare, simbolį. Abi serijos išreiškia kritišką požiūrį į mechanišką žiniasklaidos sukurtos realybės sekimą, o karo propaganda sukelia visuomeninį aklumą ir poliarizuotą žvilgsnį į realybę, perskirdama visuomenę į „mus“ ir „juos“, „mūsų“ ir „jų“.
– Jūsų projektas 12-ajai Kauno bienalei remiasi tapytojos Ester Lurie darbais. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau? Kokios įdomiausios šio projekto proceso detalės?
– Mane įkvėpė ne tik Ester Lurie darbai, bet taip pat ir jos gyvenimo istorija. Ester Lurie išgyveno Holokaustą ir jai pavyko užfiksuoti Kauno žydų geto gyvenimo kasdienybę. Jos piešiniuose nematyti mirties ir žiaurumo akimirkų, bet galima įžvelgti dalykus, vykusius prieš ar po. Bet labiausiai mane sukrėtė beveik mitinė istorija apie prarastus jos darbus. Pasak liudijimų, norėdama apsaugoti nuo nacių, ji slėpė piešinius keraminiuose puoduose ir užkasė juos. Nepaisant to, jie niekada nebuvo rasti, o ši istorija tapo legenda. Aš nutariau paslėpti jos darbų nuotraukas instaliacijoje, kurią sudaro keraminiai žmogaus dydžio puodai. Keramiką pasirinkau dėl ilgos šios amatų tradicijos Kaune. Lankytojai gali pamatyti piešinius tik žvelgdami pro nedideles skylutes puodo paviršiuje. Man tai svarbus interaktyvus gestas, pajusti tai, kas yra šešėlyje. Paslėpta asmeninių Holokausto įrodymų pozicija kalba apie išstūmimo, užmaršties idėjas.
– Kodėl jus sudomino būtent žydų tema?
– Nors pats turiu žydiškų šaknų, niekada anksčiau nedirbau panašiu klausimu. Sovietinėje Ukrainoje žydų tema buvo problemiška dėl antisemitinės valstybės politikos. Dešimtmečius po karo oficialioje sovietų istorijoje nebuvo Holokausto. Dabar požiūris į žydų žudynes II-ojo pasaulinio karo metu yra ne ką mažiau keblus. Dalis Ukrainos visuomenės rėmė nacius ir padėjo jiems žudyti žydus. Istoriniame naratyve trūksta pripažinimo ir atgailos. Ukrainiečiai taip pat nukentėjo nuo nacių, tačiau atrodo, kad mūsų visuomenės viktimizavimas yra kur kas svarbesnis už jos atsakomybę. Tyrimai, kuriuos atlikau kitose postsovietinėse šalyse, įskaitant Lietuvą, patvirtino proceso panašumą. Manau, kad pasitelkus meną galime apie tai kalbėti.
– Kaip naujai Kauno bienalei kuriamas jūsų projektas „Lost Baggage“ (Dingęs bagažas) atspindi kitas temas, su kuriomis dirbate?
– Šis darbas susijęs su ankstesniais mano kūriniais – „Gradual Loss of Vision“ (Laipsniškas apakimas) arba „The Blind Spot“ (Akloji dėmė) – tuo, kad parodo kaip matymo būdas gali būti politiškas. Kiekvienas iš šių kūrinių turi vizualų elementą, kurį sunku pastebėti ar surasti. Tai visuomet yra kažkas, kas mūsų visuomenėje yra nematomas, neatstovaujamas ir apie ką nėra kalbama. Tam tikras regėjimo trūkumas yra susijęs su kliūtimi, kuriama politikos ar verslo elito manipuliacijų.
„The Blind Spot“ (Akloji dėmė) smurtiniai karo vaizdai yra paslėpti po juodo rašalo sluoksniu, „Gradual Loss of Vision“ (Laiipsniškas apakimas) matyti nefokusuotos ginčytinų teritorijų formos, naujajame kūrinyje Ester Lurie piešiniai yra matomi per mažas skylutes puoduose. „Lost Baggage“ (Dingęs bagažas) per šį kliūties motyvą yra susijęs su kitu senesniu darbu „Wrong Connection“ (Neteisingas sujungimas). Tai buvo instaliacija viešoje vietoje, vienoje Liublino aikštėje. Geležinkelio bėgiai kliudė pasiekti miesto tarybos pastatą. Pagrindinė idėja buvo iliustruoti sienų kliūtį, kuri dėl didėjančios netolerancijos migrantams, tampa vis rimtesne šiandienos problema.
Monumentali puodų forma „Lost Baggage“ (Dingęs bagažas) suteikia trapiems buities objektams viešą ir politinį aspektą. Nuolatinė ekspozicijos vieta – Kauno geležinkelio stotis – pabrėžia dramatišką bagažo, kurio žmogui neleidžiama pasiimti į kelionę (o tai jam gali kainuoti gyvybę), idėją.
Žmonės dažnai rūpinasi tik savo pačių problemomis: savo namais, kiemu, tauta, bet ne „kito“ reikalais.
– Ką norėtumėte savo darbu pasakyti 12-osios Kauno bienalės lankytojams?
– Mano darbas 12-ajai Kauno bienalei prisiliečia prie rimtų problemų, tačiau tai daro žaismingai, kurdamas interakciją su auditorija. Tuo pačiu metu kūrinys kelia nepatogius politinius klausimus ir aš tikiuosi, kad žiūrovai tai iškart supras. Žmonės dažnai rūpinasi tik savo pačių problemomis: savo namais, kiemu, tauta, bet ne „kito“ reikalais. Kai tas „kitas“ visuomenėje yra mažuma ir visuomenė pasirenka daugumos nuomonę, tai gali privesti prie tragiškų įvykių. Žydai Lietuvoje buvo ir vis dar yra mažuma, o aš tikiuosi, kad mano kūrinys aiškiai pabrėš, jog mažumos nėra priešai – jie yra visuomenės ir šalies dalis.
