Agentūros „Fabula Hill+Knowlton Strategies“ partneris, ryšių su visuomene profesionalas Mykolas Katkus, dar žinomas kaip roko grupės „The Station“ vokalistas, mano, kad A.Juozaitis politiniais tikslais manipuliuoja dalies kultūrininkų nusivylimo jausmu.
– Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje pernai gruodį vyko Arvydo Juozaičio globojama konferencija su dalyviais iš nacionalistinės vokiečių „Alternative für Deutschland“ partijos ir vietiniais nacionalistais. Koks tokio renginio, jau prasidėjus prezidentinei kandidato kampanijai, tikslas?
– Pirma, atkreipčiau dėmesį į pasikartojantį naratyvą – kovą dėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio palikimo ir autorystės. Sąjūdžio palikimo sergėtoja yra konservatorių partija, bet nuolatos grįžtant prie ištakų ieškoma, kas buvo šio judėjimo „tikrieji“ autoriai. Atsiminkime, kad net „Darbo partijos“ emblema sukurta panaši į Sąjūdžio ženklą, su akivaizdžia aliuzija į visus žmones vienijusį judėjimą.
A.Juozaičio penkios šlovės minutės ir buvo Sąjūdžio metais. Jo paties dalyvavimas Sąjūdyje buvo komplikuotas: „Istorinė klaida“ ir kiti tekstai, darbas Algirdo Brazausko patarėju rodė, kad jis daug artimesnis LDDP flangui nei sąjūdiečiams. Dabar jis apeliuoja į naują sąjūdį, į kurį susirinkę kai kurie kultūrininkai, menininkai, visuomenės veikėjai mano, kad Lietuva yra nesėkminga, susiskaldžiusi, nelaiminga. Taip tariamo kultūrinio elito atstovai mėgina susigrąžinti svarbą, politinę įtaką. Sąjūdis, pirmiausia prasidėjęs kaip kultūrininkų judėjimas, konservatorių politikoje mažai atsispindi – ji nelabai palanki kultūrininkams.
– Bene rimčiausias kultūrininkų protestas prieš 10 metų įvyko dėl Andriaus Kubiliaus reformų.
– Turbūt, bet ir prie Sauliaus Skvernelio vyriausybės protestai gana dideli. Mane stebina, kad Sąjūdyje užsitikrinę kultūrininkų paramą konservatoriai tai priėmė kaip natūralų įprotį ir vėliau rūpinosi nebent tais, kurių balsus dar reikia užkariauti. Todėl kultūrinis elitas liko labai apleistas. Apskritai parodykite dabar politikoje bent vieną rimtą kultūros ir akademijos veikėją – kas dar be istoriko Arvydo Anušausko? Be jo, be profesoriaus Vytauto Landsbergio, gal dar Arūno Gelūno ne kažin ką turime – valdžios elite vyrauja pragmatikai ir biurokratai, ekonomistai ir teisininkai. Dauguma kultūros ministrų irgi buvo atsitiktiniai – arba partiniai veikėjai, negavę kito posto, arba kokie nors dainininkai, kurie greičiausiai nesugebėjo atsilaikyti prieš kitus ministrus biudžeto kovose. Tik dabartinis ministras Mindaugas Kvietkauskas turi platų kultūrinį akiratį.
– Ar tokiame kontekste A.Juozaitis žadina kultūrinės galios sentimentą?
– Tai, ką dabar daro A. Juozaitis, jau darė Darius Kuolys su disidentais, tokiais kaip Nijolė Sadūnaitė, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėju – kunigu Robertu Grigu, „Drąsos keliu“. Tarkim, rašytojo Liudviko Jakimavičiaus nemačiau, bet nenustebčiau, jei ir jis viena ar kita forma tuose judėjimuose pasirodo.
Dabartiniai kultūrininkai, telkdamiesi aplink A.Juozaitį, legitimizuoja jį, kaip kandidatą, suteikia platesnę galimybę atstovauti žadinant Lietuvą.
– Taip, pasirodo.
– Na va. Tai tokia kultūros aktyvistų bendruomenė, kuri nuolat suteikia legitimumą įvairiems politiniams dariniams, pavyzdžiui, teisėjos Neringos Venckienės projektui. Dabartiniai kultūrininkai, telkdamiesi aplink A.Juozaitį, legitimizuoja jį, kaip kandidatą, suteikia platesnę galimybę atstovauti žadinant Lietuvą.
– Atstumtieji už jo figūros kabinasi kaip už šiaudo?
– Paklauskime šitaip: kas dabar Lietuvoje atstovauja kultūrininkų interesams? Niekas.
– Veikia kelios aktyvios profesinės sąjungos.
– O kas kultūrininkų balsu kalba partijose? Kas savivaldybėse? Remigijui Šimašiui kultūra reiškia pramogas, Artūrui Zuokui – Fluxus arba Guggenheimą, bet kultūrininkų bendruomene jie rimtai nesidomi. Neišreikšdama savo interesų kultūros bendruomenė tampa pagauli įvairioms revanšistinėms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, D. Kuolys ją telkia išsakydamas tai, kas rūpi didelei daliai kultūrinio elito atstovų, daugeliui D. Kuolio teiginių galima pritarti, tik bėda, kad jie naudojami politinėms simpatijoms ar antipatijoms, asmenybėms ar judėjimams.
– Atrodytų, kultūros bendruomenė priklauso atstumtųjų ir nuskriaustųjų luomui – simboliškai vadinamai antrajai Lietuvai.
– Kodėl gi, ir rinkos ekonomikoje juk užaugo sėkmingų kultūros vadybininkų karta, kuriai sekasi neblogai. Pavyzdžiui, MO muziejus atstovauja tarsi kultūros intelektualams, bet jo rinkodara ir vadyba jau visiškai kitokios. Kultūros bendruomenė nėra antroji Lietuva, vis dėlto humanitarų bendruomenės integracija į nugalėtojų gretas lėta, pavienė, atsitiktinė.
Bendraujant su draugais Latvijoje man susidarė įspūdis, kad ten ši bendruomenė jaučiasi gerokai labiau nugalėjusi. Ten kultūros žmonės jaučiasi elito dalimi, o mūsiškiai veikia tarytum paraštėse.
– Kitaip sakant, ne visiems sekasi?
– Jaunesnės kartos humanitarai tampa ir matomi, ir svarbūs – tai Aurimas Švedas, Marius Burokas ar Marius Ivaškevičius. Bet apskritai bendruomenės nariai, ypač vyresnieji, yra nereikšmingi, užmiršti. Palyginus su statusu Sąjūdyje, jiems trūksta vertės pojūčio. Kita vertus, kultūrinis vyksmas tiesiog menkai finansuojamas. Lietuvoje, palyginus su Latvija ir Estija, akademinis ir kultūrinis pasaulis buvo daug labiau nuskriaustas. Bendraujant su draugais Latvijoje man susidarė įspūdis, kad ten ši bendruomenė jaučiasi gerokai labiau nugalėjusi. Ten kultūros žmonės jaučiasi elito dalimi, o mūsiškiai veikia tarytum paraštėse.
– Jau maždaug pusmetį A. Juozaitis keliauja po šalies bibliotekas pristatydamas savo knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“, bet susitikimuose su skaitytojais kalba ir apie prezidento rinkimus. Pakruojo rajono Juozo Paukštelio bibliotekos internetinėje svetainėje pernai gruodį paskelbtame įraše skaitau: „Ką pirmiausia daryčiau tapęs prezidentu? (...) Išleisčiau dekretą, kad Dainų dainelėje skambėtų tik lietuviškos dainos!“ Kupiškio biblioteka dar pernai rugsėjį skelbė: „Kalbant apie prezidentus ir jų rinkimus, svečias išsakė savo poziciją, jog kiekvienas prezidentas buvo išrinktas pagal tuometę susiklosčiusią situaciją“, ir taip toliau.
– Tai normalu: vienas susitinka su ūkininkais, kitas apžiūri tiltą Rusnėje, Gitanas Nausėda skaito paskaitas verslininkams, o A.Juozaitis naudojasi bibliotekų infrastruktūra. Jis sistemingai ir nuosekliai siekia parodyti, kad jam rūpi skaitančioji visuomenės dalis. G.Nausėdai įdomūs bankininkai, A.Juozaičiui – bibliotekininkai.
– Paskambinau į vieną atsitiktinę biblioteką pasiklausti direktorės, kaip ji vertina kandidato knygos pristatymą. Jos teigimu, tai buvo „tikrai ne agitacija, ne rinkiminiai pokštai“, nors per susitikimą su skaitytojais rinkimų tema iškilo.
– Iki šiol jis niekam nebuvo įdomus ir konkurentai skundais galbūt net bijojo jį sureikšminti.
– Bet ar pagal rinkimų agitacijos reikalavimus neturėtume tikėtis iš pačių biudžetinių kultūrininkų ir bibliotekininkų daugiau atsparumo?
– Kita vertus, kiek jau į tą biblioteką atvyksta svečių? Nebent per „Poezijos pavasarį“ poetai pasivažinėja. Tai užmiršta biudžetinės infrastruktūros dalis, kurios net strateginė paskirtis kinta. Tuomet bet kokį vyksmą bibliotekos priima džiaugsmingai. Net jeigu skaitytojams nepatinka tas A. Juozaitis, bet štai atvykęs pakalbėjo, pasirašė knygą, atsigėrė arbatos...
– Vis dėlto atvykęs su knyga, o kalbėdamas apie rinkimus, turėtum įvardyti tai agitacija, antraip gudrauji.
– Žinoma, tai gudravimas. Bet ne visuomet lengva atskirti asmeninį gyvenimą nuo naudojimosi viešaisiais ištekliais.
– Nors dabar kiekvienas net bet kokį feisbuko įrašą įvardija agitacija.
– Vis tiek sunku visą gyvenimą surašyti į atskiras eilutes. Manyčiau, šiuo atveju ne kultūrininkų atsparumas turėtų rūpėti, o tragiškas nesirūpinimas pačiais kultūrininkais. Pakovoti už #metoo ar moterų teises sostinėje yra labai miela ir seksi, bet pabandyti įsivaizduoti, kas vyksta kokiame nors kaimelyje, nelabai norisi, nes reikėtų aiškintis, mokytis, padėti.
– Pats atkreipei dėmesį, kad A.Juozaičio konkurentai gali specialiai stengtis jo nepastebėti. Vadinasi, kandidato odisėja po bibliotekas ir kultūros centrus tėra smulkmė?
– Manyčiau, pagrindiniai konkurentai daugumos apsiskelbusių kandidatų, tokių kaip Naglis Puteikis, Mindaugas Puidokas ir kitų naujų marginalų, nevertina rimtai. Jeigu S.Skvernelio, I.Šimonytės ar G. Nausėdos štabas ims skųsti A. Juozaitį, šitai jam tik suteiks daugiau eterio, o jis tada visiems kalbės, kad vienintelis rūpinasi tautiečiais, kuriuos visi kiti pamiršto.
– Dabar žiniasklaidoje šis kandidatas pasirodo kaip tam tikras egzotiškas elementas, ar ne?
– Dabar jis dažniau matomas iš dalies norint protesto rinkėjų pusėje sukurti didesnę atsvarą S. Skverneliui. Gali būti, kad I.Šimonytės ar G. Nausėdos štabai trina rankomis manydami, kad dabar S. Skvernelis negaus visų šios grupės rinkėjų balsų.
– Visa žiniasklaida komentavo ir kandidato komunikacinę akciją „Tautos iždo ir vietinių pinigų įstatymo projektą“. Jo aiškinamajame rašte kaip „specialistų vertinimai ir išvados“ nurodyta, kad projektui pritarė Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Paskambinau asociacijos vadovui Kornelijui Plateliui prašydamas pakomentuoti...
– Jis pritarė?
– Sakė pirmą kartą apie tokį „įstatymo“ projektą girdintis ir patvirtino, kad niekas į jį šiuo klausimu nesikreipė.
– Neabejoju. Nebūčiau ir taip patikėjęs.
– Galima įtarti, kad tai neetiškas elgesys?
– Labiau fantastiškas elgesys – toks žanras.
– Minėtą A. Juozaičio konferenciją su vokiečių partijos „Alternatyva Vokietijai“ parlamentarais moderavo asmuo, vadovaujantis organizacijai, kuri skirsto negausųjį finansavimą kultūrinei informacijai, – tai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius Gintaras Songaila. Jis sėdėjo A. Juozaičio dešinėje ir per spaudos konferenciją vasario 1-ąją. Tai vėl tas atvejis, kai persidengia kultūriniai ir politiniai amplua?
– Pono G. Songailos veikla nuolat atsiduria interesų konflikto pavojuje, vis dėlto jis savo pozicijas tarsi atskiria, savo pažiūras turėti juk leidžia ir Konstitucija. Žmonės, atradę jį šiam vaidmeniui, imituoja konservatyvaus, nacionalistinio elito sąjūdį. Šis judėjimas brėžia ribą ne tarp kairės ir dešinės, ne tarp sovietinės praeities ir dabarties, o tarp uždara ir atvira.
– Vadinasi, menkas kultūrininkų finansavimas lemia uždarumą, nacionalistines nuotaikas?
– Absoliučiai. Kai išteklių nedaug, visi pykstasi tarpusavyje ir vyksta nuožmios kovos. Kai mažai lėšų, beveik nevyksta ir reformos. Pavyzdžiui, po Nepriklausomybės atsirado tik vienas profesionalus orkestras – visi kiti buvo išsaugoti kaip sovietmečio palikimas. Mums visiems geriau, kai veikia keli meno leidiniai, bet dabar juose dirba po porą profesionalių žmonių, kurie ir taip išgyvena iš kitų pajamų. Kultūros politika ir finansavimas negali būti nukeiptas tik į pasisekėlius, kultūra pati turi kurti savo herojus. Dėl to labai liūdna, dėl to ir kyla tautos identiteto bėdos – juk tauta apmąsto rimčiausius klausimus per kūrybą.
– Ir per akademiją.
– Be abejo. Iš humanitarinių mokslų geriausi žmonės bėga, o lieka, kaip sakė mano mama (Laima Katkuvienė, – red. past.), vadovavusi Anglų filologijos katedrai, tik kvailės arba tos, kurioms vyrai padeda pragyventi. Save gerai vertinantys žmonės neina į mokytojus – nebent vedami didelio pašaukimo ir pasiaukojimo jausmo. Vis dėlto pats pažįstu nemažai žmonių, kurie pasiaukoję galiausiai tampa pikti ir viskuo nusivylę.
– Tuomet ateina A. Juozaitis...
– Kuris sako, kad supranta jūsų godas, nes pats toks. Tai jo elektoratas. Kol vyraus nepriteklius ir nepasitenkinimas, tol kultūros bendruomene galės manipuliuoti savo politinių tikslų siekiantys asmenys.
– Iš rinkimų kovos pasitraukė kita kandidatė, aktyviai kalbėjusi apie aukštojo mokslo ir kultūros padėtį, – Aušra Maldeikienė. Sakyčiau, jos desperatiškas tonas artikuliuojant šią temą yra tarytum paties lauko desperacijos simbolis.
– Tik nepamirškime, kad nėra viskas taip tragiška. Tiesiog miršta senos formos, jų vietą užima naujos. Užauga karta, kuriai reikia savų simbolių ir idėjų. Vieta tuščia nebūna, todėl vis tiek kas nors atsiras.
– O kuris iš pagrindinių kandidatų galėtų būti kultūros autoritetu? Šveiko gerbėja, knygų kolekcionierius?
– Man džiugu, kad keli kandidatai deklaruoja skaitantys knygas. Pažiūrėk, kokia vaizdinga yra kandidatės kalba, kiek ji sumąsto pokštų, – tai rodo, kad žmogus nėra vien kalantis ir skaičiuojantis pinigus, o turi ir humanitarinį išsilavinimą.
Iš Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo:
45 straipsnis. Rinkimų agitacijos pagrindai
1. (...) Rinkimų agitacijos išlaidos ir politinės reklamos išlaidos turi būti deklaruojamos.
2. Rinkimų agitacija gali būti įvairių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų.
47 straipsnis. Draudimas vykdyti rinkimų agitaciją naudojantis tarnybine padėtimi
1. Bet kam draudžiama naudotis tarnybine padėtimi valstybės, savivaldybių ar Europos Sąjungos institucijose, įstaigose, organizacijose ar organuose, taip pat nacionalinėse ar savivaldybių visuomenės informavimo priemonėse vykdant bet kokią rinkimų agitaciją, pavesti tai daryti kitiems asmenims ar kaip nors kitaip naudojantis tarnybine padėtimi bandyti paveikti rinkėjų valią.
Iš „Literatūros ir meno“ 3675 / 4 žurnalo (2019-02-22)
