Knygų naujienas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas rasite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
– Žodžio menui svarbu kalba, atmintis ir vaizduotė. Jūsų knygos išsiskiria turtingu, „sluckišku“ leksikonu, kuris galėjo ateiti iš vaikystės, taip pat iš studijų, profesionalaus rašytojo darbo patirties. Kas lėmė jūsų žodžio vaizdingumą ir sodrumą? Kur šių dienų rašytojas turėtų mokytis kalbos? Ir ar turėtų? Jei pasikeitė kalba, vadinasi, pasikeitė ir pasaulis...
– Kalba viskas prasideda. Vieniems – nuo gimimo, kai kam – iš įsimylėjimo vaikystėje. Kalba evoliucionuoja. Nesu naujesnio požiūrio į gatvės kalbą priešininkas. Kitaip, manau, reiktų žiūrėti į tarmes, duoti joms daugiau teisių, viešumos. Tradicija, kurios laikėsi ligšiolinės rašytojų kartos, nors dvelkė ne visais požiūriais pateisinama kalbos „uždarumo“ dvasia, sėkmingai priešinosi svetimkūniams, asimiliavo tik būtiniausius terminus, pavadinimus, idiomas.
Kalba buvo lyg koks šventraštis, jo privalėjai laikytis. Pagal šį kriterijų recenzentai girdavo ar peikdavo kūrinį. Ypač buvo skatinamos liaudies kalboje ir klasikoje gyvos veiksmažodinės formos. Paskutinių dešimtmečių stilistika įnešė nemažai dar studijuotinų naujovių, be kurių jau neišsiverčia abstraktesnis, filologiškesnis tekstas. Kaip tik šiuo laikotarpiu plūstelėjo „krūtai“, „fakai“, „tipo“ ir kt., kas neva sodrina tekstą, o iš tikrųjų užteršia. Kalbinės mišrainės ar tik nepatirštino sprendimas nebelinksniuoti – šimtus metų linksniavus! – užsienietiškų pavardžių, transkribuoti jas originalo kalba. Kartais prikergiamas apostrofas ir lietuviška galūnė, – tai nefunkcionalu ir išrodo lyg kupra.
Siūlyčiau ties tuo dar stabtelėti. Ar ne geriau būtų grįžus prie senos formos, skliaustuose rašant originalą? O gal priešingai – į skliaustus dėdami lietuvišką variantą?
Ar mokiausi kalbos? Be abejo. Daug kas susmigo iš vaikystės metų Pumpėnuose. Gyvo kalbos skambesio klausiausi žmonos Reginos gimtajame Skamaičiukų kaime. Anykščiuose, žemdirbių, o ne vasarotojų sodyboj, brendo ne vienas mano knygos sumanymas. Ten parašytas „Medžliepis“. Žodynai? Jie – rašytojo pagalbininkai. Labai vertinu žodynininkų triūsą. Didysis lietuvių kalbos žodynas – tai uola, ant kurios atsistojęs lietuvių rašytojas gali jaustis turtuoliu, besigrožinčiu neaprėpiamom savo valdom. Tačiau turtuoliai, žinoma, taupūs. Nebūkim švaistytojai ir mes.
Naujumas, novatoriškumas visad laimi. Tačiau, pasidžiaugę pergale, anksčiau ar vėliau suvokiame, jog ir iki mūsų būta įdomių atradimų, jog esame plonytė kultūros audinio gijelė, gal viršutinė, bet ne paskutinė.
– Nemažai dirbote su jaunaisiais rašytojais. Ar laikui bėgant kinta įsitikinimai, vertybės, tikėjimas, nuostatos? Kas laimi amžinajame ginče – naujumas, novatoriškumas ar tradicija? Asmenybė ar technika? Realizmas ar romantizmas? Pozityvizmas ar idealizmas?
– Senovėje meistras išaugindavo meistrą, ypač dailėje. Literatūroje taip nebūna. Čia jaunam talkina kolektyvinė patirtis. Tačiau ji ne visada beasmenė. Mano kartos prozininkai orientavosi į J. Biliūną, Vaižgantą, P. Cvirką. Tikriausiai kas nors mokėsi ir iš mūsų. Dabar nebemadinga prisipažinti, jog vienoks ar kitoks autorius, jei jis ne saulė ar mėnulis, bus kaip nors paveikęs.
Visgi naujumas, novatoriškumas visad laimi. Tai amžinas dėsnis. Tačiau, pasidžiaugę pergale, anksčiau ar vėliau suvokiame, jog ir iki mūsų būta įdomių atradimų, jog esame plonytė kultūros audinio gijelė, gal viršutinė, bet ne paskutinė. Realizmas lietuvių literatūrai tebėra artimas, tebežavi romantizmas, lyrizmas, psichologizmas.
O jaunesnių autorių užmojai driekiasi link filosofinių erdvių, skverbiasi į mitinį bei mistinį žmogaus suvokimą. Pakartosiu ne sykį išsakytą savo mintį. Buitis nėra būties „priešas“, fantastika gali realizuotis ir įprasčiausioje kasdienybėje, kurioje žmogaus gyvenimas prasideda ir baigiasi. Žmonės svajoja apie kitas gyvenamas planetas, bet čia, Žemėje, grumiasi dėl duonos, paprasčiausių demokratinių teisių, dėl meilės, kuri, rodos, galutinai subanalinta, bet daug kam tebėra nepasiekiama, kaip ir supratinga draugystė nebūtinai prie puotos stalo, po kurio neretai ima švysčioti peiliai.
– Jūs savo laikais patyrėte intelektualinių idėjų „badą“, todėl, regis, mokėjote ieškoti ir vertinti iš laisvojo pasaulio prasiskverbiančias filosofijos ir meno idėjas. Vien jau susitikimas ir intensyvus, prasmingas bendravimas su Jeanu Pauliu Sartre'u, manau, buvo svarbus žinių pasitikrinimas ir galbūt reikšmingas kūrybinis impulsas. Šiandien mes tiesiog „dūstame“ nuo teorijų, žinių, knygų, įvairiausios informacijos pertekliaus. Kokios sąlygos kuriančiam žmogui palankesnės? Žinių bei intelektualinių vertybių deficitas, ar jų devalvacija?
– Šiandieną nejaučiamas intelektualinių idėjų badas. Prakalbo vos ne visų amžių filosofai. Londono ir Niujorko knygų premjeras po savaitės kitos pristato Vilniuje. Kur kas sunkiau pasirinkti vertingą knygą. „Da Vinčio kodo“ cunamio efektas Lietuvoje nenustebino. Kur kas labiau – keliuose knygynuose matyta gausi šį vidutinišką bestselerį supančių ir aiškinančių, žaibiškai išleistų knygų palyda. To nesulaukė joks genijus.
Intelektualinių vertybių niekados nebus per daug. Ir nebūtinai jos užsieninės. Kai kurie ženklai rodo, jog lietuviškos knygos – ir meninės, ir mokslinės – jau pasiilgstama po vertimų antplūdžio.
Taip, žvelgiu į save ir savo kūrybą kritiškai, kartais labai kritiškai, bet nieko nepakeisi, geriau stengtis kai ką dar parašyti. Pridurčiau: pasimokius iš klaidų. Deja, <...> ir tokio varianto sėkmė abejotina.
– Žvelgiant iš laiko perspektyvos: kas yra vertingiausia praėjusioje epochoje? Kokia galėjo būti jos literatūra, jei ne sovietinė okupacija? Ar šiandien norėtumėte ką nors keisti, taisyti, koreguoti savo kūrybinėje biografijoje, savo tekstuose?
– Svarbiausia – išsaugota kultūra. Kokia būtų buvusi literatūra, „jei ne sovietinė okupacija“, sunku pasakyti. Kultūros krizės būdingos ir septynioms riebioms karvėms rupšnojant saldžią žolę, ir septynioms liesoms laižant druskėtą smėlį. O apie save pasakysiu tai, ką jau ne sykį sakiau. Taip, žvelgiu į save ir savo kūrybą kritiškai, kartais labai kritiškai, bet nieko nepakeisi, geriau stengtis kai ką dar parašyti. Pridurčiau: pasimokius iš klaidų. Deja, prie aštuoniasdešimtmečio artėjant ir tokio varianto sėkmė abejotina.
– Ar lietuvių rašytojai tinkamai pasinaudojo ir dabar naudojasi mūsų tautos dramatiška, bet unikalia istorine patirtimi? Gal sovietinis režimas – savotiškas talento, menininko teisingumo išbandymas? Rūsti būties dovana?
– Vadinti sovietinę okupaciją „rūsčia būties dovana“ nesiryžčiau. Jeigu žvilgtelėsime į šimtmečio istoriją (kelios revoliucijos, du didžiausi karai, penkios okupacijos, įskaitant lenkiškąją Vilniaus ir nacių Klaipėdos krašto holokaustas), pamatysime lyg ir dėsningumą. Rašytojams beveik nebūna gerų laikų, o gerieji, jei esti, kažkodėl trumpalaikiai. Neapdrausti nuo išbandymų ir dabarties kūrėjai, nors gyvenam po demokratijos skėčiu. Cenzūra – bloga nelemtis rašytojams, kultūros komercializacija taip pat ne pyragai.
– Iš kokios pozicijos mąstote apie kūrybą ir gyvenimą: žvelgdami iš dabarties į praeitį, ar atvirkščiai, – iš praeities į dabartį? Kuriame iš tų laikų gyvenate dabar, kuris jums emociškai ir idėjiškai yra artimesnis, tikresnis, savas?
– Dar rašau, spausdinuosi, vadinasi, gyvenu dabartyje. Seną rašytoją, kaip ir seną dailininką ar kompozitorių, daug kas atgręžia į praėjusius laikus. Prisiminimai, seniai matyti veidai, girdėti balsai, šmėkščioją šešėliai… Dvasios skolos, kurių nespėjai grąžinti.
Manyčiau, naudingas dvejopas požiūris – iš praeities į dabartį ir iš dabarties į praeitį, nesiekiant jų sutapatinti, pastatyti tarp jų lygybės ženklo. Juolab nedera teisinti to, kas niekuo gyvu nepateisinama, istorijos pasmerkta. Tačiau, jau kalbėjom, ir blogais laikais žmonės gyveno, dirbo, kūrė, mylėjosi, kankinosi nusivylę gražiais apgaulingais idealais. Iš vienos epochos į kitą atėjęs atsineša vidinę projekciją, tam tikru atžvilgiu kaip ir kūryba ji suvereni ir ją reikia gerbti, net jei žmogus dar mąsto ir jaučia, kaip mes paprastai sakome, senoviškai. Lūžis galvose jau įvyko, jausmų sveikimas ir augimas ilgas procesas. Užtatai smagu vėlyvos, pagaliau atsivėrusios vasaros saulėje matyti jaunus besišypsančius veidus.
