Nacionalinės bibliotekos direktorius – apie 96 centus naujoms knygoms, bibliotekų atskirtį ir pakitusį skaitymą

„Svarbiausia bibliotekoms šiandien išlikti reikalingoms ir patrauklioms savo lankytojams“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Jo teigimu, bibliotekos išgyveno didžiulę transformaciją, tačiau čia netrūksta ir iššūkių, kuriuos lemia ir karas Ukrainoje, ir demografinė situaciją šalyje, ir kultūros politika.
Renaldas Gudauskas
Renaldas Gudauskas / 15min nuotr.

Šis straipsnis yra naujo 15min ciklo „Kultūra yra svarbi“, skirto nagrinėti kultūros politiką, dalis. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais nuo šiol pasirodys kiekvieno trečiadienio vakarą.

– Kokie, jūsų manymu, svarbiausi pokyčiai per Nepriklausomybės laikotarpį įvyko Lietuvos bibliotekose?

– Sovietmečiu bibliotekos suvoktos išimtinai kaip knygų kaupykla ir skaitymo įstaiga. Per tris dešimtmečius mūsų bibliotekos, kaip ir visa visuomenė, patyrė milžinišką transformaciją, kuri, pirmiausia, susijusi su internetu bei skaitmenizacija. O ką jau kalbėti apie pasikeitusius skaitymo, o gal tiksliau, informacijos vartojimo, įpročius.

Šiandien bibliotekos, ypač centrinės, yra tapusios multifunkciniais centrais ir neapsiriboja viena veikla. Maža to, jos išeina net už kultūrinės veiklos sferos ir dirba taip pat švietimo bei mokslo srityse.

Akivaizdu ir tai, kad bibliotekos nebėra pasyvios skaitytojų laukiančios įstaigos, bet veikia proaktyviai, inicijuodamos naujas veiklas, burdamos bendruomenes ir kurdamos pridėtinę vertę miestų bei visos valstybės gyvenime.

Nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje kasmet atliekame tyrimus, kuriais siekiame išnagrinėti mūsų lankytojų poreikius – dėl ko jie čia ateina ir ką randa. Iš esmės tai puikiai atskleidžia įvykusį pokytį. Beje, neatsitiktinai į biblioteką ateinantį žmogų įvardijau ne skaitytoju, bet „lankytoju“ – tai išties reikšmingas niuansas.

Mūsų tyrimai rodo, kad trečdalis lankytojų yra klasikiniai informacijos vartotojai, kurie dirba skaityklose su knygomis, spauda ar kitais šaltiniais.

Kitas trečdalis į mūsų biblioteką užsuka dėl renginių – kultūrinių, šviečiamųjų, edukacinių ir pan,, kurių per metus įvyksta apie 1300. Galite sakyti, kad tai nieko nuostabaus, juk kalbame apie Vilnių, nacionalinę biblioteką. Išties, mūsų statusas yra išskirtinis, tačiau reikia pastebėti, kad šitokia tendencija galioja daugumoje viešųjų šalies miestų bibliotekų. Šia prasme biblioteką galime traktuoti jau ne vien per skaitymo, bet ir gerokai platesnę – intelektinės vertės kūrimo – sampratą. O tai neatsiejama ne tik nuo kultūrinio, bet net ir ekonominio šalies gyvenimo.

Ir trečioji lankytojų dalis yra susijusi su šiuolaikiniais poreikiais, kuriuos, deja, kol kas gali užtikrinti tik viena kita mūsų šalies biblioteka. Čia kalbu apie mūsų bibliotekos patalpose esančią kino salę, garso įrašų bei televizijos studiją – visa tai telpa po šiuolaikiškos bibliotekos stogu bei gerokai prasiplėtusia jos samprata.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas

– Skaitmenizacija bibliotekose taip pat vyksta visu greičiu?

– Taip, tai išties labai svarbi kryptis, mat ji išeina ne tik už vienos bibliotekos, tačiau ir konkretaus miesto ar net šalies ribų. Jau veikia Lietuvos integrali bibliotekų informacijos bei virtuali elektroninio paveldo sistemos, kurios sujungia keliasdešimties Lietuvoje veikiančių atminties institucijų veiklas ir archyvus.

Šiais metais pradėjome pasirengimą naujam strateginiam projektui e.kultūra. Tai bendros prieigos prie visų Lietuvos kultūros institucijų šaltinių – bibliotekų, archyvų, muziejų – sistema.

Ambicijos išties yra didžiulės, o šis poreikis – nepamainoma būtinybė.

– Ką turėjote galvoje sakydamas, kad bibliotekos prisideda ir prie ekonominės šalies pažangos?

– Jei į biblioteką žiūrime kaip į duomenų bazę, tuomet viskas stoja į savo vietas. Juk nuoseklus ir kryptingas darbas su šaltiniais – tai yra ir mokslas, ir pažanga, ir ateities perspektyva, ir strategija. Visa tai išvien su ekonominiais sprendimais ir kuria vertę bei prisideda prie šalies pažangos.

Apčiuopti tai nėra lengva, bet mūsų bibliotekos patalpose darbuojasi žmonės, susiję su dirbtiniu intelektu, didžiaisiais duomenimis, kūrybinėmis industrijomis. Žinoma, tokias galimybes gali suteikti toli gražu ne kiekviena biblioteka.

Vis dėlto, jei į biblioteką žiūrime ne tik kaip į vieną iš valstybės atminties institucijų, o kaip į modernių duomenų bazių sankaupą, tuomet akivaizdu, kad joks progresyvus ekonominis procesas negali būti veiksmingas, jei jis nėra moksliškai pagrįstas. Biblioteka yra centrinė viso to bazė.

Pauliaus Peleckio / 15min nuotr.
Pauliaus Peleckio / 15min nuotr.

– Bet jūs kalbate iš „elitinės“ bibliotekos bokšto, tuo tarpu nusileidus į kasdienybę, išvažiavus už Vilniaus, bibliotekų vaizdas tampa gerokai liūdnesnis. Šia prasme, drįsčiau kalbėti apie atskirtį tarp miestelio ar kaimo bibliotekėlių, kur dominuoja seni leidiniai, o naujų pasirinkimas yra labai skurdus.

– Deja, jūs teisus ir ši atskirtis išties egzistuoja. Bet aš neatsitiktinai kalbėjau apie nacionalinius projektus – savo darbe bandome daryti įtaką visos Lietuvos bibliotekų situacijai, tokiu būdu siekdami mažinti šią atskirtį. Mes kuriame skaitmenines duomenų bazes, rengiame mokymus bibliotekų darbuotojams ir padedame jiems įgyti naujų kompetencijų, kuruojame apie 1300 bibliotekų, kurias pagal savo galimybes bandome pastiprinti.

Kalbant apie viešųjų bibliotekų galimybes įsigyti naujų leidinių, visa tai priklauso nuo Kultūros ministerijos skiriamų lėšų. 2020-ieji metai šia prasme buvo „sočiausi“ – siekiant mažinti pandemijos padarinius, paskirti papildomi 4 milijonai eurų ir tai sudarė 1,45 Eur vienam šalies gyventojui.

Tenka pripažinti, kad pastarųjų metų statistika išties nėra džiuginanti – 2021 metais, jau su papildomomis lėšomis, ši suma siekė vos 1,06 Eur vienam gyventojui, praėjusiais metais tik 1 Eur, o 2023 m. – 0,96 Eur. Tuo tarpu ES vidurkis 2022 metais buvo 1,22 Eur. Mes, deja, pamažu, bet nuosekliai nuo jo tolstame.

Tenka pripažinti liūdną statistiką: knygų kainos auga, o suma, skiriama bibliotekoms naujų leidinių įsigijimui, mažėja.

Pastarieji metai buvo ir tebėra kupini iššūkių – pandemija, karo sukeltos energetikos kainų krizė, infliacija... Knygų išleidimo kaina, kaip teigia leidėjai, dabar yra išaugusi net 30 proc. Tad tenka pripažinti liūdną statistiką: knygų kainos auga, o suma, skiriama bibliotekoms naujų leidinių įsigijimui, mažėja.

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad Kultūros ministerija lėšas savivaldybėms skiria pagal gan objektyvų kriterijų – esamą nuolatinių gyventojų skaičių. Jis, deja, mažėja ir tai yra faktas.

Pasitaiko balsų, teigiančių, kad lėšos naujiems leidiniams įsigyti yra beprasmis švaistymas, pinigai į balą... Bet tai labai racionalus sprendimas – juk knygos bei spauda yra panaudojama daug kartų.

Kita vertus, nuo šių metų bet kuris Lietuvos gyventojas, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos, gali atsisiųsti knygą į artimiausią biblioteką. Ši paslauga, vienijanti visas šalies bibliotekas, yra teikiama nemokamai. Tada dabar skaitytojų neberiboja knygų asortimento pasirinkimas vietinėje jų bibliotekoje. Tokiu būdu bent iš dalies yra sprendžiama knygų prieinamumo problema.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Renaldas Gudauskas

– Iki šiol girdime apie kaimo ar mažesnių miestelių mokyklų uždarymus ir tai visuomenėje sukelia tam tikrą pasipiktinimą. O kaip yra su bibliotekomis?

– Demografinė kaita šalyje, be jokios abejonės, turi įtakos ir bibliotekų veiklai. Mažėjant gyventojų skaičiui arba jiems persikeliant į didesnius miestus, šie pokyčiai paliečia ir bibliotekas.

Žvelgiant į pastarųjų trejų metų tendencijas pastebime, kad ypač kaimiškose vietovėse mažosios bibliotekos yra sujungiamos su mokyklos bibliotekomis. Skaičiuojant nuo 2020 metų tokių atvejų kasmet yra maždaug po 45. Šiuo metu savivaldybių viešųjų bibliotekų padalinių Lietuvos kaimuose yra mažiau nei 1000.

Tiesa, bibliotekos yra uždaromos ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai tikrai nėra joks argumentas, tiesiog tendencija. Štai Didžiojoje Britanijoje karantino laikotarpiu buvo uždaryta ne viena biblioteka ir vietinės savivaldybės neberado lėšų jų toliau finansuoti. Šis faktas gan skandalingas, bet mes tikrai nesame jokia išimtis.

Nuo šių metų bet kuris Lietuvos gyventojas, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos, gali atsisiųsti knygą į artimiausią biblioteką.

Vis dėlto, norėtųsi pabrėžti, kad būtent bibliotekos tampa vienintele kultūros įstaiga, esančia arčiausiai gyventojo, todėl šį tinklą išlaikyti yra labai svarbu.

Minėjau mažėjančių bibliotekų kaimuose statistiką, tačiau yra ir gražių pavyzdžių, kuomet vietos žmonės sugeba įtikinti savivaldybės administraciją išlaikyti veikiančias bibliotekas. Tokiu atveju jos ir tampa kultūros centru, apie kurį buriasi bendruomenė.

– O kaip yra su pačiu skaitymu – daugelis ekspertų pirštu beda į šią problemą ir kalba apie drastiškai mažėjantį skaitymo įprotį bei poreikį.

– Tai viena iš itin ryškių tendencijų. Esminė užduotis ir iššūkis – kaip nuo mažens žmogui suformuoti skaitymo įprotį ir padėti jį išlaikyti visą gyvenimą.

Be abejo, tam didžiausią įtaką padarė naujosios technologijos. Bet to aš nevertinčiau vien kaip blogybės. Tiesiog mes išgyvename informacijos vartojimo formos kaitą – žmonės mažiau skaito, tačiau naudojasi internetinių portalų teikiamomis žiniomis, taip pat klauso garsinių knygų.

Daug dėmesio skiriama bibliotekose atnaujinant kompiuterinę ir programinę įrangą, tokiu būdu stiprinant viešuosius internetinius prieigos taškus. Ir tai taip pat yra skaitymas, tiesiog kitaip. Šia prasme mes bandome žengti koja kojon su laiku.

Vis dėlto, mano supratimu, didžiausia problema yra ne pats skaitymas, bet laikas, kurio nemažą dalį dabar skiriame būtent naujosioms technologijoms. Tai taip pat mus praturtina, o ne skurdina, tiesiog mažiau laiko lieka klasikiniam knygų skaitymo pomėgiui.

– Kultūros sektoriuje įsisenėjusi mažų atlyginimų problema, tai, matyt, neaplenkia ir bibliotekų darbuotojų?

– Pastaraisiais metais kultūros darbuotojų atlyginimai kasmet vidutiniškai didinti 10 proc. Tačiau vidutinis bibliotekos specialisto atlyginimas nesiekia šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Tad tai iki šiol yra didžiulė problema. Atlyginimų politikoje išties pasigendu teisingumo.

Taip pat svarbu ir tai, kad siekiant plėsti bibliotekų veiklą būtina priimti aukštos kvalifikacijos specialistus ir iš kitų sričių: IT, komunikacijos, duomenų analizės, projektų valdymo. Deja, šiuos specialistus pritraukti į bibliotekas yra be galo sunku, nes jų atlyginimai rinkoje yra gerokai didesni nei gali sau leisti mokėti biblioteka.

Koning Eizenberg Architecture privatus archyvas/MuseumLab biblioteka Pitsburge
Koning Eizenberg Architecture privatus archyvas/MuseumLab biblioteka Pitsburge

– O jei finansavimas būtų didesnis, kokie būtiniausi darbai turėtų būti daromi mūsų bibliotekose?

– Svarbiausia bibliotekoms šiandien išlikti reikalingoms ir patrauklioms savo lankytojams. Todėl didesnės lėšos būtų skiriamos pastatų atnaujinimui ir pritaikymui naujiems visuomenės poreikiams. Taip pat reikėtų daugiau pinigų ir darbuotojų mokymams, naujų paslaugų kūrimui, renginiams ir edukacijoms. Žinoma – ir daugiau lėšų knygų įsigijimui.

Dabar siekdami palaikyti atnaujintą infrastruktūrą, bibliotekų darbuotojai yra priversti mažinti įvairias išlaidas, kurios galėtų būti skiriamos paslaugų tobulinimui bei veiklos plėtrai.

Taip pat svarbu akcentuoti, kad iš projektinių lėšų sukūrus naujas ar iš esmės modernizavus esamas bibliotekų informacines sistemas, būtina vėliau nuolatos skirti ir finansus jų palaikymui, techninei priežiūrai.

Dabar neretai nutinka taip, kad siekdami palaikyti atnaujintą infrastruktūrą, bibliotekų darbuotojai yra priversti mažinti įvairias išlaidas, kurios galėtų būti skiriamos paslaugų tobulinimui bei veiklos plėtrai.

Deja, šis pokytis sprendimų priėmėjų mąstyme dar nėra įvykęs.

– Kokie užsienio šalių pavyzdžiai jus patį įkvepia ir norėtumėte juos matyti įgyvendintus ir mūsų bibliotekose?

– Neseniai lankiausi Taivane. Stebėtina yra tai, kad jie savo bibliotekai pritaikė mūsų nacionalinės bibliotekos modelį. Ir tai, beje, ne vienintelė šalis, imanti pavyzdį iš mūsų.

Tačiau viename Taivano mieste mačiau tai, ką įvardyčiau kaip ateities miestą. Tai yra aukštuminių verslo pastatų kompleksas, su žiemos sodu, prekybos centrais, biurais, o jo centre – biblioteka.

Kodėl to negalėtume ateityje realizuoti ir Lietuvoje? Na, gal tik ne tokiais mastais. Ir nebūtinai kuriame nors iš didmiesčių, tačiau bet kuriame klestinčiame regiono centre.

Šiandien į bibliotekas turėtum žiūrėti visų pirma kaip į socialinę instituciją, kurią įgalinus veikti pagal jos misiją bei remiantis naujosiomis technologinėmis galimybėmis, bibliotekos duotų didžiulę socialinę, edukacinę ir ekonominę vertę visai valstybei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų