„Reikia su didele atsakomybe, su dideliu įsipareigojimu žvelgti į savo paveldą“, – BNS sakė P.Mataitis, kuriam kartu su žmona, teatro dailininke Dalia Lidija Mataitiene, premija skirta už lietuvių folkloro gelmių atskleidimą Lietuvai ir pasauliui, už liaudies tradicijos bei šiuolaikinės scenografijos darną.
Anot jo, šiuo metu dėl politinių žaidimų, įsigalėjusių šou elementų visuomenė yra demoralizuota. Tai, menininko teigimu, galima pastebėti ir jaunosios kartos bruožuose, pavyzdžiui kuomet jauni atlikėjai pseudonimais pasirenka kitų kalbų žodžius.
„Mes tokį unikalų pasaulinį paminklą, savo identitetą nuvertiname, žalojame, lyg mes būtume kažkokie provincialai, nevisaverčiai (...) Tai yra tiesiog pagrindinių gyvybės gyslų pakirtimo tendencija“, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas.
Pašnekovo tvirtinu, dėl tokio lietuvių kalbos nuvertinimo kalti yra jaunimo auklėtojai bei aplinkybė, kad Lietuva ilgą laiką buvo praradusi nepriklausomybę.
„Čia kalta ne jaunoji karta, o tie, kurie ją auklėja. Kas tokią maniją įkvėpė? Tai tie visi šou (...) Jaunimas visai perima iš vyresniųjų (...) Manau, kad šaknys yra tame, kad buvome praradę valstybiškumą. Tarpukaryje buvo įdiegti principai, paskui (atsirado – BNS) prisitaikymas koloboravimui. Vėliau vergavimas pinigams ir visuomenės moralinis nuopolis, Tai skatina ir kalbos nykimą“, – tvirtino P.Mataitis.
Pasak režisieriaus, visuomenei reikėtų rūpintis paveldo išsaugojimu, ypač dabartiniais globalizmo laikais.
„Globalizmui reikia ruoštis, reikia suprasti, ką tai reiškia (...) Mes patys turime pagal savo moralę, turime išsaugoti protėvių mums įdiegtą paveldą ir nekapituliuoti tai bejėgiškai, taip provincialiai“, – kalbėjo laureatas.
Vis dėlto, anot pašnekovo, dabartinėje kultūros politikoje prošvaisčių galima matyti.
„To principingumo, to supratimo kažkokie blyksniai jaučiasi iš kultūros politikos (...) Duok Dieve, kad susivoktume“, – teigė P.Mataitis.
Kalbedamas apie paties įkurtą sovietmečiu įkurtą Folkloro teatrą, laureatas apgailestavo, kad po Nepriklausomybės nepavyko tęsti pilnavertės teatro veiklos.
„Jeigu mes iki Nepriklausomybės atkūrimo turėjome sąlygas, turėjome etatus, turėjome teatrą Rumšiškėse pasistatę su didžiausiomis pastangomis, Nepriklausomybę atgavus, visa sumaištis nušlavė mūsų teatro ekonominius pagrindus ir per tiek laiko jo nepavyko atkurti, kad įteisintume“, – sakė P.Mataitis.
„Aš taip ir juokauju, kad atkūrus Nepriklausomybę teko nueiti į pogrindį“, – tvirtino teatro režisierius.
Anot jo, stabdyti aktyvią Folkloro teatro veiklą privertė prasidėję politiniai žaidimai, neteikiant dėmesio vertybiniams klausimams.
„Jeigu buvo toks duetas: Mataitis ir Mataitienė, tai mūsų kūryba jau buvo pakankamai įsiteisėjusi ir pasaulyje skynė laurus, pelnė pripažinimą, o paskui sumaištis, politinis žaidimas, politinis teatras nustelbė mūsų tautinio teatro veiksmus, ir nebuvo laiko, kada į tai įsigilinti, nebuvo laiko kam įsigilinti, nes buvo pakankamai rūpesčių, kaip rinkėjų balsų daugiau laimėti“, – ironiškai kalbėjo laureatas.
P.Mataitis džiaugėsi, kad laureatais jį su sutuoktine paskelbė nuo politikų tiesiogiai nepriklausomi žmonės.
„Džiugu, kad tokie žmonės pastebėjo mūsų įnašą, ir mes esame labai dėkingi ir laimingi. Nors norėjosi savo profesinį pagrindą perduoti naujoms kartoms, įtvirtinti mūsų kultūroje savo darbu, tačiau to nepavyko, tai džiaugtis belieka, kad prisiminė mūsų kultūros indėlį“, – tvirtino laureatas.
Pasak jo, gyvuoti Folkloro teatrui sovietmečiu padėjo tai, kad jie visuomet turėjo aiškią temą ir tvirtus kūrybinius principus.
„Kadangi savo teatre turėjome tvirtą temą, tvirtus ir nekeičiamus kūrybos principus, todėl jokių kūrybos klystkelių nejautėme, jų patirti neteko. Mūsų teatro skrydžiui sparnus suteikė turtinga lietuvių kalba, tautosaka, tautos ir valstybės istorija“, – sakė P.Mataitis.
Povilas Mataitis gimė 1933 metais Drąsutaičių kaime, Joniškio rajone.
Jo 1968 metais suburtas etnografinis ansamblis, kuris 1974 metais tapo profesiniu folkloro teatru (kolektyvas vadintas ir Liaudies muzikos teatro trupe), vasaromis vaidindavo Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Visų programų bei vaidinimų kūrėjas ir režisierius buvo P.Mataitis, dailininkė – D.Mataitienė
Teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldavijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
