Paklaustas, ar ši kasmetinė premijų ruletė jo neišvargino, fotomenininkas pripažino, kad tris kartus patekus į dvyliktuką, viltis, nori nenori, visuomet įsižiebdavo, o šį kartą ji ir pasiteisino.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad šis įvertinimas yra visai nereikšmingas. Kiekvienam kūrėjui, kiekvienam žmogui svarbu, kai kiti pastebi jo darbus, vertina ir džiaugiasi. Tas pats ir man. Nacionalinė premija – tai tikrai labai garbingas apdovanojimas“, – teigė fotomenininkas.
R.Treigys teigia, savo kūrybos niekada nedėliojęs į jokias lentynėles, nemėgino jos apibrėžti ar taikytis prie kokių standartų – darė tai, kas tuo metu atrodė svarbu ir įdomu.
„Komisija tiksliai įvardijo nominaciją, kurioje yra laiko sąvoka. Man tai svarbu. Mano fotografijose laikas yra neapibrėžtas – tai galėjo būti, o gal dar bus, praeitis ar ateitis – neaišku, nežinia. Aš dirbu su nesukonkretintom vietom ir neapibrėžtu laiku.“
Fotomenininko kūryba išskirtinė ir tuo, kad atspaudęs kelis darbus, negatyvą jis sunaikina. Du ar trys vieno kadro darbai – tai visa, kas lieka. Fotografijos nėra tiražuojamos, jų skaičius ne tik baigtinis, tačiau ir labai ribotas. Šitokio principo R.Treigys laikosi nuo pirmųjų savo darbų.
„Kartais labai sunku iškart įvertinti tai, ką pavyko padaryti. Būna, kažkas fotografijoje nepatinka, ji pasirodo visai nereikšminga, tuomet padarau vieną atspaudą, o negatyvą sunaikinu. Tačiau praėjus metams ar keliems, pasižiūriu ir suvokiu – tai, turbūt buvo vienas iš geresnių… Šis vienintelis atspaudas tampa nebepakartojamu ir tai taip pat yra dalis jo vertės. Kūryboje nėra kelio atgal“, – teigė R.Treigys.
Paklaustas, kaip šiandien mato fotografijos dabartį, R.Treigys teigė nesukantis galvos dėl skaitmeninių fotoaparatų bei telefonų galimybės fotografuoti. Tai, pasak pašnekovo, tik instrumentai, įrankiai ir visiškai nesvarbu, kaip sukuriama fotografija, esmė yra „kas“.
„Juk fotografuoja ne telefonas ir ne fotoaparatas, bet tas, kuris jį laiko. Maža to, fotografuojama ne akimis, bet jausmu ir vidiniu žinojimu. Fotografui yra būtinas kitoks matymas ir pojūtis ir tai nieko bendra nėra su naujomis technologijomis“, – kalbėjo fotomenininkas.
Pasak R.Treigio, dabartinėje Lietuvos fotografijoje ateina jaunoji karta, kuri turi ką pasakyti, ir tai yra labai įdomu: „Džiaugiuosi tuo, kad ne vienus metus Lietuvos fotografijoje buvęs vakuumas, šiandien akivaizdžiai pildosi įdomiais autoriais ir jų idėjomis. Jaunimas eina tiek konceptualios fotografijos keliu, tiek ir tradiciniais Lietuvos fotografijos mokyklos nubrėžtais principais. Tačiau tiek viename, tiek kitame kelyje jie atranda įdomių dalykų ir tai mane džiugina“, – teigė R.Treigys.
Paklaustas, kuo gyvena šiandien, fotomenininkas teigė jau dvejus metus kuriantis naują fotografijų ciklą, kuriame atsisako fotoaparato ir dirba išimtinai su fotopopieriumi bei šviesa.
„Nesu produktyvus autorius, darbui man būtinas susikaupimas, įsižiūrėjimas, pamatymas, suvokimas. Tik vaizdą sukūręs savyje gali eiti ir fotografuoti“, – teigė R.Treigys.
Remigijus Treigys (g. 1961) – fotografas. Baigė Lietuvos dailės instituto Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą, kurioje dirbo mokymo meistru. Buvo menininkų grupės „DOOOOORIS“ bei grupės „TTL“ narys. Stažavosi Tamisaryje (Uusimos regionas, Suomija), Berlyne, Niujorke, Rantume (Šlėzvigas-Holšteinas), 2009 – Šverine, Grace, Kaliningrade. Surengė daugiau kaip 50 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.