Pasak menotyrininkės, išgirdusi apie jai skirtą premiją, nudžiugo. Tačiau euforija ištiko tuomet, kai sužinojo, kad premijos laureatais tapo ir menininkai, kurių kūryba jai ne tik svarbi, bet ir ne vienus metus yra jos tyrinėjimų bei apmąstymų objektu.
„Džiaugiuosi kartu su fotomenininku Remigijumi Treigiu bei menininku Dainiumi Liškevičiumi, kurių kūryba yra mano tekstų dalis. Smagu būti drauge šioje kompanijoje kartu su jais. Tad šiandien mano džiaugsmas yra trigubas“, – sakė A.Narušytė.
Nors ši premija dažniausiai yra skiriama skirtingų sričių menininkams, tačiau menotyrininkai čia taip pat užima garbingą vietą ir yra gan nuosekliai pagerbiami už savo darbus. Paklausta, ar tai reiškia, jog vis labiau yra pastebimas ir vertinamas menotyrininkų darbas, A.Narušytė teigė, kad tai išties yra gera tendencija.
„Būdama menotyrininke, matau labai daug kolegų, kuriuos vertinu ir kurių darbai man pačiai yra labai svarbūs. Daugelis jų šios premijos yra verti jau gerokai anksčiau. Todėl šį įvertinimą priimu ir kaip pripažinimą, jog menotyrininkai yra svarbi kultūros ir meno lauko dalis savo tekstais bei kuruojamomis parodomis, mąstymu apie meno kūrinius bei idėjas, kurias pastarieji aktualizuoja“, – teigė A.Narušytė.
Paklausta, kaip ji įvardytų menotyrininkų vaidmenį meno pasaulyje, ji teigė, kad meno istorijoje jau seniai pripažįstama, jog tai, kaip žmonės žiūri ir vertina meno kūrinius, priklauso ne tik nuo šiuos darbus sukūrusių menininkų, tačiau ir nuo menotyrininkų, kurie yra tartum tarpininkai tarp kūrėjo ir publikos.
„Menotyrininkai yra savo srities eruditai, gebantys gerokai plačiau žvelgti į kūrinį bei jo kontekstus. Gal žiūrovas jaučia ir perskaito kūrinio prasmę, tačiau menotyrininkas gali šį suvokimą pagilinti, kūrinį parodyti iš kitos, netikėtos perspektyvos. Todėl jo dėka kūrinys gali ne tik labiau paliesti žiūrovų širdis, tačiau ir praplėsti jo prasmių lauką“, – kalbėjo A.Narušytė.
Pasak jos, nuo menotyrininkų dažnai priklauso ir tai, kokia yra meno istorija, nes kaip tik jie renkasi, kuriuos kūrėjus išskirti iš tos gausybės menininkų, kurių kiekviename laike yra labai daug.
„Gal tai skamba ir labai arogantiškai, tačiau menotyrininkai savo tekstais dažnai nulemia, apie kuriuos menininkus bus kalbama ne tik dabartyje, bet ir ateityje. Tačiau, be abejo, tai priklauso ne tik nuo jų. Tarp kūrėjų ir menotyrininkų vyksta bendradarbiavimas ir visa tai yra dalis šio kūrybinio proceso, o taip pat ir pačios meno istorijos“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, kokiais kūrybiniais sumanymais ir idėjomis gyvena šiandien, A.Narušytė teigė, jog rašant neseniai pasirodžiusią savo monografiją „Chronometrai“, susikaupė daugybė kitų įsipareigojimų, neparašytų tekstų ir knygų, todėl ir šiandien grįžusi namo po paskaitų, ketina sėsti prie publikacijos apie Lietuvos fotografijų kolekcionavimą muziejuose, kurį turi atiduoti jau rytoj.
Agnė Narušytė (g. 1970) – menotyrininkė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė. Mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, Centriniame Europos universitete Prahoje, Niukaslo universitete. A.Narušytė garsėja savo recenzijomis, esė apie fotografiją, politinį protestą, lyčių, atminties, laiko patirties, ekologinės minties problematiką fotografijoje, šiuolaikiniame mene. Parašė nemažai knygų, kaip antai „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, „Chronometrai: Įsivaizduoti laiką, arba Chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ ir daugelį kitų. Kuravo parodas. Tyrėja 2019 metais buvo apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.
