Muziejus kreipėsi į reivo bendruomenę prašydamas paskolinti eksponatų parodai – nuo garso technikos, drabužių, aksesuarų, vaizdo medžiagos iki atsiminimų, atskleidžiančių reivo patirtį.
Ieškoma žmonių, kurie rengė vakarėlius, festivalius ar pogrindinius reivus, kurie dalyvavo, grojo ar organizavo elektroninės muzikos vakarėlius 1988–2004 metais ar panašiu laikotarpiu.
„Tai gali būti užrašyti atsiminimai ar įvairūs eksponatai: vinilinės ar kompaktinės plokštelės, kasetės (tiek originalai, tiek kopijos), plakatai, kvietimai, lipdukai, festivalių apyrankės, drabužiai, aksesuarai, garso ir vaizdo aparatūra, žurnalai, dienoraščiai, nuotraukos, videoįrašai, reivus puošę meno kūriniai ir kt. Ieškome ne tik fizinių eksponatų, bet ir ryškių momentinių prisiminimų“, – tvirtina Nacionalinis muziejus.
Eksponatų buvusiame Lukiškių kalėjime Vilniuje vyksiančiai parodai laukiama iki rugsėjo 30 dienos.
Ją muziejus rengia su kuratorėmis Egla Mikalajūne ir Juste Kostikovaite.
Parodoje bus pristatomas pasakojimas apie ankstyvąją elektorinės šokių muzikos kultūrą Lietuvoje nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos–devintojo dešimtmečio pradžios.
Nacionalinis muziejus teigia siekiantis į parodos pasakojimą įtraukti kuo daugiau reivo bendruomenės.
Anot pranešimo, būsimos parodos lankytojai pasijus lyg reivo užkulisiuose – pasakojimas bus pristatomas temą atspindinčioje alternatyvios kultūros erdvėje Lukiškių kalėjime 2.0.
„Būtent elektroninės šokių muzikos kultūra – tai vienas iš reiškinių, kuris Lietuvą pasiekė iš Vakarų. Vyresniajai kartai „statant kapitalizmą“, to laikotarpio jaunimui elektroninės muzikos kultūra (ir kiek vėliau internetinė komunikacija) buvo vienas pagrindinių susiliejimo su Vakarais simboliu, į kurį jie paniro ne tik visa galva, bet ir visu kūnu“, – sakė J. Kostikovaitė.
Parodoje bus siekiama atskleisti bei įamžinti šį dinamišką visuomenę formavusios muzikos kultūros pasaulį.
Pasak E. Mikalajūnės, kaip ir kiekviena kultūra, elektroninės muzikos kultūra turėjo savo „subideologijas“, savo herojus (Dj Saga, Eric Orange, Žvėriukai, Audrius Šapkinas, Jolita Pablūdo, OES, Plasma), savo „šventoves“ („Prieplauka“, „Pakalnė“, „Eldorado“, NASA, „Madžiūnai“), aprangos kodus.
„Norime parodyti, kas vyko tose industrinėse erdvėse ir klubuose, koks buvo reivo judėjimas, kaip jis vystėsi ir su dideliu entuziazmu plito Lietuvoje dar net prieš internetą. Mums labai svarbu įamžinti reivo kultūros įvairovę ir raidą, ypač dabar, kai šių metų pavasarį UNESCO įtraukė Berlyno klubinę kultūrą į Vokietijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą“, – tvirtino kuratorė.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės Rūtos Kačkutės teigimu, šis projektas taip pat turėtų keisti visuomenės stereotipus apie muziejaus esmę.
„Manau, kad kalbėdami apie reivo kultūrą pakeisime kai kurių žmonių nuostatas apie tai, kas apskritai yra muziejus. Muziejus – ne kambarys, kuriame sudėti eksponatai su etiketėmis. Muziejus – tai erdvė, kurioje apsigyvena ir išlieka atmintis. Dėl to labai norime, kad prie parodos kuo daugiau prisidėtų pati reivo bendruomenė, kad kuo daugiau žmonių siūlytų savo eksponatus ir istorijas“, – sakė ji.
Reivo reiškinys apima XX amžiaus pabaigos įvairių stilių elektroninę šokių muzika, masinius šokius po atviru dangumi, didelėse patalpose (apleistuose fabrikuose, daugiaaukščiuose garažuose) ir reivo klubuose.
