Rugpjūtį knygynuose pasirodysiančios nuotykių pasakos „Sapniukas Liukas ir sidabrinis kabliukas“ autorė – Viltė Sabalienė, ne vienerius metus žurnalistinės patirties sukaupusi rinkodaros specialistė. Jai tai – pirmoji knyga. Apie darbą su debiutuojančia rašytoja ir kūrybos vaikams specifiką kalbame su tarp Vilniaus ir Maskvos gyvenančiu tapytoju.
– Ką pamanei išgirdęs Viltės pasiūlymą iliustruoti knygą vaikams?
– Niekad neteko kurti vaikams. Pamaniau, kad tai – labai rimta auditorija, jaučiau, kad teks keisti stilistiką. Norėdamas užmegzti vizualų dialogą su vaiku turi išmokti piešti kaip vaikas. Bet aš mėgstu iššūkius. Ypač – sunkius.
– Gal prisimeni didžiausią įspūdį padariusias vaikiškų knygų iliustracijas, kurias atradai būdamas mažas?
– Ryškiausiai prisimenu „Mažojo princo“ siurrealistines iliustracijas.
– Kaip ruošeisi šiam darbui? Galbūt teko kažko išmokti, ar siekei pažinti vaikų psichologiją? Ar galbūt tiesiog leidai sau būti savimi ir klausei nuojautos?
– Pasiruošimas buvo kupinas knygų vaikams skaitymo ir analizavimo. Bandžiau perprasti kitų iliustratorių spalvotyros bei kūrybinės mąstysenos būdus. Kuriant Sapniuko pasaulį teko „persilaužti“, pamiršti daugelį kūrybinių kanonų ir visiškai atsiduoti intuityviam kūrybiniam procesui.
– Kiek iliustracijų sukūrei? Ar tai buvo daugiau laiko, kitų įgūdžių nei įprastai pareikalavęs darbas?
– Iš viso – 38. Sudėtinga lyginti knygos iliustravimo procesą su kitais darbais. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai visiškai kitoks jausmas – kurti vaikams. Tenka atsižvelgti į daugelį aspektų. Siekiau, kad versdamas puslapius skaitytojas susitapatintų su pagrindiniu herojumi ir niekuomet nesijaustų nepatogiai.
– Jau perskaitei istoriją, kuri knygynuose pasirodys tik vasarai įpusėjus. Ar pavyko susitapatinti su ja? Pasufleruok, ko galima išmokti iš Sapniuko?
– Kadangi Sapniuko istorija – siurrealistinė, tapatinčiau save su potyrių, kuriuos patyrė herojus, įvairove. Manau, toks ir turėtų būti gyvenimas. Pranokstantis realybę. Viskas juk mūsų galvose.
– Kokio linkėtum likimo Sapniukui ir jo iliustracijoms?
– Žinoma, pasiekti kuo daugiau vaikų ir jų vaizduočių. Norėčiau, kad pirmoji knyga būtų tik gražios pasakos su ilga distancija pradžia.
– Beje, ką dažniausiai sapnuoji? Ar vertini sapnų reikšmes?
– Mano vaizduotė laki, juk esu dailininkas. Apie sapnų įvairovę galėčiau kalbėti tikrai ilgai. Visgi dažnai nenagrinėju sapnų reikšmių, vertinu juos kaip naktines keliones po kitus pasaulius. O kelionių būna įvairių. Ar teko girdėti apie sąmoningą sapnavimą?
– Įdomu... Kuo šiandien gyveni dienos metu, kuo ir kaip gyvena tavo tapyba?
– Baigęs knygą ėmiausi dviejų rimtų projektų. Kol „neperšokau duobės“, kol kas daugiau apie juos plėstis nenorėčiau. Iš esmės savo kūrybą kasdien stengiuosi prisotinti gyvybe. Nebūtinai tai dažai ir drobė. Grafika, readymade, idėjų užrašai, kada nors virsiantys į meno kūrinius.
Praėjusiais metais mano kūrinių buvo galima pamatyti Batumio nacionaliniame meno muziejuje Gruzijoje vykusioje parodoje. Šiandienai galiu pasidžiaugti, kad mano paveikslai saugomi dvylikos Europos muziejų saugyklose.
– Jau penkeri metai gyveni tarp dviejų sostinių – Vilniaus ir Maskvos. Ar pavyksta sekti abiejų meno bei kultūros pulsą, ką jis tau suteikia?
– Seku. Kiek įmanoma, seku. Seku didelį skirtingų menų ir informacijos apie juos srautą, atitinkantį miestų mastelius. Reikia daug pastangų norint jame susigaudyti, atskirti tai, kas įdomu ir artima. Be to, sugebėti nepasiduoti įtakoms ir išlaikyti savo kūrybinę kalbą, nuoširdumą kūryboje.
Įspūdis mene – dažnai kintanti substancija, kaip ir pats menas, kurį sutinkame ar pasitinkame. Galerijose, meno mugėse, ar tiesiog gatvėje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dailininkas Vladas Mackevičius iš raidžių sukūrė Vytauto Šapranausko portretą
