Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!
Šiomis dienomis pasirodė nauja 50-metį gegužę minėjusio rašytojo knyga vaikams „Erelio sakmė“, per Vilniaus knygų mugę skaitytojus pasieks V.V.Landsbergio romanas „Anupro kupros“, o „Kino pavasaryje“ įvyks „Trispalvio filmo“ su partizanų prisiminimais ir Ievos Narkutės dainomis premjera.
– Šie metai jūsų šeimai turtingi jubiliejų – ir jūsų tėvo Vytauto Landsbergio, kuriam sukako 80 metų, ir jūsų paties. Kaip šios sukaktys siejasi su jūsų darbais? – „15min“ paklausė V.V.Landsbergio.
– Tikriausiai niekaip. Laikas teka, turi savo eigą, o aš turiu savo darbus. Vienintelis kūrinys, turintis šiokių tokių sąsajų su laiku – šiemet išleista filmų antologija, kurią sudaro penki DVD su 24 mano sukurtais filmais. Šį leidinį miniu su liūdesiu – tai buvo paskutinė a.a. Bronislovo Lubio parama, palinkėjimas kurti.
Nuėjau kartą pas jį ir papasakojau, kad sukūriau daugybę filmų apie partizanus, kultūros veikėjus, dvasininkus, keistuolius, bet jie visi išsibarstę, o 50 metų jubiliejus būtų gera proga juos surinkti į vieną krūvą ir padovanoti mokykloms, išeivijos bendruomenėms. Ir B.Lubys parėmė. O po mėnesio netikėtai jo nebeliko...
Todėl jaučiu ir dėkingumą, ir liūdesį – iškeliauja tokie mecenatai, kurie rėmė kultūrą, nes ji paprasčiausiai jiems rūpėjo. Ir nesimato, kad į jų vietą ateitų daug naujų, turinčių tokį platų akiratį kaip a.a. Bronislovas.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytautas V. Landsbergis |
Tolsta nuo pelių, artėja prie istorijos
– Jaunieji skaitytojai į rankas jau gali paimti naujausią jūsų knygą vaikams „Erelio sakmė“. Tai dar vienas jūsų kūrinys, paremtas istoriniais faktais?
– Jau trečią kartą savo knygose bandau nutolti nuo arklių, pelių ir priartėti prie Lietuvos istorijos – pernai buvo išleista apysaka paaugliams apie partizanus „Varlė bunkeryje“, o knygoje „Berniukas ir žuvėdros“ paliečiau Sibiro tremties temą.
Dabar pabandžiau įlįsti į senuosius laikus – priartinti vaikams mitus ir istoriją. Kilo noras perpasakoti gražią mūsų legendą apie erelio lizde surastą Lizdeiką, pavaizduoti ją realistiškai kaip tikrą nuotykį – nuo pat Lizdeikos atsidūrimo lizde, jo susidūrimo su Gediminu vaikystėje iki paslaptingos Gedimino mirties.
Kaip ir knygoje „Varlė bunkeryje“, literatūrinis tekstas papildytas tikrais faktais, istoriniais šaltiniais. Juk vienas gražiausių mūsų metraščių yra Gedimino laiškai. Juose užkoduota stipri Lietuva – visus kviečianti, priimanti, toleruojanti kitas religijas ir netrukdanti joms čia gyvuoti, tik prašanti, kad jos netrukdytų mums būti savimi. Ta didžioji Gedimino polemika, ekumeninė dvasia yra labai svarbi ir šiais laikais.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytautas V. Landsbergis |
– XIV a. valdęs Lietuvos didysis kunigaikštis galėtų tapti herojumi šių laikų vaikams?
– Gediminas buvo itin avangardinis karalius. Kai visa tuometė Europa pjovėsi ir žudėsi dėl tikėjimo – kas geriau tiki ir kieno geresnis Dievas, Gediminas siūlė naują modernios valstybės modelį, kurioje žmogus turi teisę būti tuo, kuo jis nori.
Tai buvo labai ankstyvas ir pranašiškas pasiūlymas. Man atrodo, kad jei Lietuva netgi dabar priimtų šį Gedimino siūlymą – galėtume tapti labai įdomia šalimi pasauliui, kurioje sugyvena visos religijos, o visi žmonės yra gerbiami – ir skirtingų partijų, ir skirtingų orientacijų, ir skirtingų pažiūrų. Mane įkvepia tai, jog turime tokią gilią ir įžvalgią valstybės šaknį ir pradžią – tik neaišku, kiek ja iki šiol pasinaudojome. Bet niekada nevėlu prisiminti.
– Taigi tolerancija yra mūsų šaknyse ir nėra mums primesta idėja?
– Tikrai ne. Tik, regis, daug ką, ką esame turėję, pamiršome. Iš naujųjų laikų mąstytojų tai pratęsė Vilius Orvidas. Savo sodyboje jis kūrė vietą Dvasiai, o kokia forma ji reiškėsi – tai kiekvieno žmogaus privatus reikalas. Ten vietą rasdavo ir senojo tikėjimo žmonės, ir krikščionys, ir budistai. Atvažiuodavo net satanistų – kas, atrodytų, ypač keista. Bet pamatę, kad jų ten niekas per daug nebara ir nevaiko, net ir jie tapdavo kitokie. Toks Dievo namų įvaizdis, kur telpa visi ir visokie, man, romantikui, labai patinka (šypsosi).
Man atrodo, kad per dokumentinį, o ne literatūrinį tekstą – tą, kuriame užrašyta, ką iš tiesų kalbėjo Gediminas – veikia kažkokia protėvių dvasia.
Įrodymas – senieji dokumentai
– Kaip pavyksta tikrus istorinius šaltinius paversti patrauklius skaitytojui, kuriam, tarkime, dar tik devyneri?
– Čia vaikų reikėtų klausti, ar jiems tai patrauklu ir priimtina. Man atrodo, kad per dokumentinį, o ne literatūrinį tekstą – tą, kuriame užrašyta, ką iš tiesų kalbėjo Gediminas – veikia kažkokia protėvių dvasia. Perpasakodamas gali tai sugadinti.
Šis tekstas (kaip maldos kartojimas) yra pakrautas transcendentine atmintimi. Todėl labai svarbu skaityti senuosius dokumentus. Kitąsyk jie net pranoksta literatūrą. Tad stengiuosi, kad kiekviename kūrinėlyje atsirastų ko nors šiek tiek tikro, neišgalvoto.
– Tarsi pateikiate įtariam skaitytojui įkaltį, tikrą įrodymą, kad viskas buvo iš tiesų.
– Kartu tai – įrodymas, kad nesame laukinių ar barbarų tauta. Kartais mums bando įpiršti, kad buvome tamsūs pagonys, besidaužantys kuokomis, bet va atėjo civilizacija iš Europos ir mes kaipmat prašviesėjome, praturtėjome. Iš tiesų čia buvo labai įdomi kultūra – nežinau, ar tik ji nepralošė tuo prievartiniu būdu gavusi „krikščioniškąją“ palaimą. Buvo išžudyti žyniai, vaidilutės, iškirsti ąžuolynai.
Apie tokią „naują erą“ liūdnai kalba ir Gediminas, teigdamas, kad mūsų nepriversite per jėgą mylėti savo dievų, mes galime tik susitarti būti broliais ir seserimis, nes visi turime vieną Dievą.
– Gedimino laiškai gali įkvėpti jaunąją kartą didžiuotis, o ne menkinti savo šalį, jos kultūrą?
– Be abejo. Lietuvių tauta turi labai stiprų, taikų ir galingą geną – esame milžinų gentis, tik kartais tie milžinai miega. Skaitydamas Gedimino laiškus, nuolat tai prisimenu pats, o perskaitęs juos vaikams, pamatau, kad ir jiems tai aktualu.
Jaunosios kartos, kuri labai greitai susigaudo kompiuteriuose, taip lengvai pasakomis neužliūliuosi, jiems daug įdomiau pats gyvenimas. Jie yra moksliukai: „Iš kur tu žinai?“, „Kas tau sakė?“ Todėl knygoje įdėjęs Gedimino laiškus savo samprotavimais tik palydžiu skaitytoją iki tos tiesos, kuri turi būti išgirsta, tiksliau – atsiminta.
Lietuva yra labai graži, stipri, moka taikiai susitarti, tvarkytis, kai reikia – pagudrauti, kaip Gediminas, išleisdamas savo dukteris ir sūnus už Rusijos valdovų įpėdinių, ir tokiu būdu netikėtai praplėsdamas šalies erdves. Jis pasirašydavo laiškus: „Lietuvos ir Rusijos karalius“.
Apskritai man rūpi bendrumas: bendra istorija, bendros patirtys, kai kurios ir labai skaudžios, bet juk būta laikotarpių, kai mes kartu kažką darėme. Ir mūšių kartu laimėjome – nebūtinai kovojome vieni prieš kitus. Gedimino asmenyje visa tai telpa.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Vytautas V. Landsbergis |
– Be Gedimino laiškų, į knygą įtraukėte ir kitų istorinių šaltinių.
– Yra garsiųjų skundų, kuriuose pasiuntiniai rašė popiežiui, koks Gediminas netikęs – žadėjo apsispręsti krikštytis ir duoti galutinį atsakymą, bet užsidaręs su giminaičiu visą naktį praverkė, o ryte atėjęs pasakė: „Geriau tegul Poklius mane pakrikštija...“ Jis liko prie savo tikėjimo ir netrukus buvo paslaptingai nužudytas ar nunuodytas – iki šiol neaišku. „Erelio sakmėje“ ir palieku šį neaiškumą.
Dar viena nauja knyga ir filmas
– Kai „Erelio sakmė“ jau susitinka su skaitytojais, jūs artėjate prie dar vienos knygos pabaigos.
– Šiuo metu baigiu romaną „Anupro kupros“. Bandysime su skaitytojais, kuriems patiko Haris Poteris, patekti į senojoje lietuvių kultūroje egzistavusį mistikos ir burtų pasaulį – nukeliausim iki Eglės žalčių karalienės laikų. Bandau šiek tiek pakeisti ir transformuoti baisiąją, slegiančią finalinę pasakos dalį, kuri nuteikia pesimistiškai – ką turėjome gražaus ir šviesaus, sukapojome dalgiais.
Ši knyga turėtų būti pristatyta Vilniaus knygų mugėje – o dabar man tiesiog įdomu būti „nėščiam“ ir laukti, kas gi gims. Knygutė ar knygučius (šypsosi).
 |
| Ginto Beržinsko nuotr./Vytautas V.Landsbergis ir Ieva Narkutė |
– O kada savo filmų rinktinę papildysite nauja kino juosta?
Manau, tas tautos genas per kelias kartas natūraliai atsistato – žiūrėk, vėl žmonės su stuburu gimsta. Todėl norisi jiems padėti prisiminti, kad mes galim būti ir su stuburu.
– Šiuo metu su kino režisiere Agne Marcinkevičiūte tęsiame mėgstamą temą ir kuriame muzikinį-dokumentinį filmą apie partizanus, kurį turėtume pristatyti kitąmet per „Kino pavasarį“. Šįkart bus „Trispalvis filmas“, supintas iš trijų spalvų. Raudoną simbolizuos partizanų ir ryšininkų prisiminimai, žalią – vaikai, statantys bunkerį ir žaidžiantys tą laiką, kurio nebeprisimena, o geltoną spalvą – Saulės, mūsų senojo Dievo – įkūnys I.Narkutė, itin gražiai sudainavusi partizanų dainas, pritariant Martyno Levickio akordeonui.
Kitąsyk net pavydu matyti, kaip žydai yra užfiksavę bemaž visus įmanomus savo holokausto dalyvių pasakojimus – kad tik ši informacija išliktų. O mes savo partizanus su jų istorijomis ir patirtimis palikome šiek tiek nuošalėje. Todėl stengiuosi įamžinti tai, nes greitai partizanų nebeliks.
Jų pasakojimai parodo, kad net toje epochoje, tame laike, kai niekuo negalėdavai pasitikėti, kai NKVD struktūros taikydavo kiršinimo metodus, buvo žmonių, kurie žinojo, ką daro, ir nebijojo to daryti – tai buvo mūsų tautos stuburas. Dabar Lietuvėlėje dažniau matomas lankstaus, pataikūniško stuburo sindromas – miško brolių labai trūksta. Ir ne su ginklu rankoje, o su šaltu protu, su žinojimu, ką daryti.
Bet gal užaugs nauja karta. Manau, tas tautos genas per kelias kartas natūraliai atsistato – žiūrėk, vėl žmonės su stuburu gimsta. Todėl norisi jiems padėti prisiminti, kad mes galim būti ir su stuburu.
 |
| Ginto Beržinsko nuotr./Martynas Levickis ir Ieva Narkutė |
