– Kokia yra jūsų ŠMC vizija? Kokius svarbiausius iššūkius čia matote?
– Naujojo ŠMC vizija susijusi su šiandienos iššūkiais. Atsižvelgiant į tai, kad gyvename didelių krizių laikais, kyla natūralūs klausimai, kaip tokiomis naujomis aplinkybėmis turėtų ar galėtų keistis šiuolaikinio meno institucijos, ŠMC ir menas. Svarbu galvoti apie tai, kiek mes, būdami kultūros žmonėmis, galime paveikti šiuos pasaulinius procesus, į juos reaguoti.
Šiuolaikinį meno centrą matau kaip atvirą instituciją, regiono lyderę, kurios programa yra paremta aktualių klausimų kėlimu. Veiklos pradžioje mums yra svarbus atsivėrimo gestas sukuriant naujus lūkesčius ir nustatant naują santykį su esama ir būsima auditorija. Tikiu tam tikromis derybomis ir dėmesio dosnumu, kurį mes bandysime steigti skirtinguose žingsniuose siekiant, kad, pavyzdžiui, parodų kalba nebūtų kupina arogantiškų profesionalizmų kratinys. Ar kad parodų ciklas būtų panašesnis į įdomią filmo ar kelių filmų trukmės patirtį, į kurią norėtųsi sugrįžti.
Nors atsidarėme po kapitalinio remonto, tačiau jis iš tiesų vis dar tęsiasi. Mes turime planų atkurti ŠMC skaityklą, kino salę, kuri taip pat būtų ir konferencijų erdvė, nes šiuo metu Vilniaus senamiestyje, išskyrus „Pasaką“, nėra tikros kino salės. Tikime, kad tokia erdvė galėtų prisidėti prie parodų suaktyvinimo ir pakviestų visai kitą publikos dalį, kuriai labiau patinka kino arba judančių vaizdų kultūra. Planuojame kviestis užsienio profesionalus, kurie per paskaitas ar pokalbius galėtų savo patirtis ir menines praktikas pristatyti mūsų auditorijoms, tokiu būdu prisidėdami prie pasaulinių meninių, kuratorinių ar kitokių idėjų sklaidos.
– Per pastaruosius keliolika metų parodinis Vilniaus gyvenimas smarkiai pakito – tam įtakos turėjo MO muziejaus atsiradimas, taip pat labai stipri kitų muziejų bei galerijų veikla. Tuo tarpu ŠMC pradžioje buvęs tikru meno avangardo centru, galiausiai pasuko konceptualaus meno keliu. Ar tai galima būtų įvardyti kaip ŠMC vizitinę kortelę? Menas, kurio nerodo niekur kitur?
– Taip, ŠMC galėjo būti įvardinta kaip konceptualaus meno stovyklavietė, tačiau čia gali kilti diskusijos, kas tai apskritai yra. Ko gero, tai buvo susiję su tam tikro laikmečio mada, o kartu su tuo, kad tokiam menui reikėjo mažiau resursų, kurių anksčiau tikrai nebuvo. Tam, kad menininkai kurtų dideles šiuolaikines skulptūras, didžiaformatę tapybą ir judančių vaizdų meną, reikia finansų. Žinoma, tai sutapo ir su tarptautinėmis tendencijomis, nors Lietuvoje tam tikros postkonceptualios, minimalistinės, į kalbą orientuotos praktikos užsitęsė kiek ilgiau. Visgi, konceptualusis menas nebus ŠMC vizitine kortele.
Jūsų užduotas klausimas apie besikeičiantį Vilniaus meno lauką yra tikrai įdomus, nes turtingėjant meno ekosistemai, keičiasi ir mūsų institucijos funkcijos. Pamenu, savo darbą ŠMC 2004–2005 metais. Anuomet kuruodavau jaunų arba visai nežinomų menininkų parodas. Šiuo metu mūsų centrui to daryti nebereikia, nes tam atsirado daug kitų menininkų valdomų erdvių. Šiandien net Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) su Arūnu Gelūnu priešakyje atsiveža ar rodo nuostabius šiuolaikinius menininkus, kaip antai „Pakui Hardware“ ar Emilija Škarnulytė. LNDM uždavė gerą toną ir ŠMC tikrai reikėtų pasitempti, svarstant, koks šiuolaikinis menas galėtų tapti ŠMC vizitine kortele.
Užbaigiant atsakymą, manau, kad nieko blogo su tuo menu, kuris ŠMC buvo rodomas iki šiol. Galbūt čia galima įžvelgti savotišką komunikacinę krizę, kuri buvo susijusi su resursų trūkumais arba nežinojimu, kaip tai daryti. Pirmieji Lietuvoje tą efektingai padarė MO muziejus – komplimentas jiems.
– Kaip keisis ŠMC komunikacija?
– Pradėsiu nuo toliau. Kai Parodų rūmai tapo ŠMC, ši institucija turėdavo po parodos atidarymą kas porą savaičių. Tokia tradicija susijusi su Dailininkų sąjungos parodų organizavimo principais, kuri švęsdavo kiekvieną dailininkų jubiliejų, turėdama daug narių, nevengdavo ir daug parodų. Vėliau ŠMC nustojo tai daryti ir sumažino ekspozicijų skaičių, nes, visų pirma, neįmanoma turėti tiek kokybiškų, trumpą laiką veikiančių parodų. Šiuo metu ŠMC turėdavo po keturis parodų ciklus su mažesnėmis parodomis kiekviename jų. Tai reiškia didelį informacijos kiekį. Mūsų tikslas būtų mažinti ir labiau apgalvoti kiekvieną ciklą bei jį tinkamai iškomunikuoti.
Kita vertus, po remonto atsirado keletas niuansų, pavyzdžiui, nebegalime gręžti į grindis, nebeturime galimybės užtemdyti salės žaliuzėmis, didžioji salė nebebus atskiriama nuo šiaurinės, todėl atitinkamai keisis tai, kaip mes parodas įsivaizduojame. Labai norėtųsi įveiklinti ne tik sales, bet ir erdves su nuostabiais vaizdais į miestą.
– O jums yra tekę girdėti, kaip ŠMC pavadinimas jau kelis dešimtmečius ironiškai yra šifruojamas kai kuriuose kultūros ir meno rateliuose? „Šūdų malimo centras“ – iš kur tai, jūsų manymu, kyla?
– Atsimenu šitą dar nuo studentavimo laikų. Ši abreviatūra gan tiksli (šypsosi), mat šiuolaikinis menas yra susijęs su spekuliatyvumu.
Kai 1971 m. JAV dolerio vertė buvo atrišta nuo aukso ir JAV centrinis bankas ėmė spausdinti daug popierinių kupiūrų, pasikeitė valiutos vertės samprata. Šį istorinį faktą galime sieti su šiuolaikinio meno atsiradimu. Spekuliatyvumas yra šiuolaikybės požymis. Pavyzdžiui, jeigu JAV prezidentas Donaldas Trumpas kažką pasakys apie JAV iždą, vartojimą, akcijos automatiškai gali kilti arba leistis žemyn.
Atitinkamai, galvodami apie šiuolaikinį meną, mes privalome kelti klausimą, kaip mes galime vertinti tai, kas yra sukurta šiandien? Ar tai tikrai turės vertę rytoj?
Čia kyla mintis apie žurnalistų vis užduodamą klausimą apie Maurizio Cattelano bananą. Pats bananas tikrai kažkuria prasme yra bevertis, tačiau kūrinio esmė – provokuoti. Šio menininko provokatyvios kūrybos kontekste jis įgyja vertę, kurią mes ir kvestionuojame. Tai yra normalu ir būdinga šiuolaikiniam menui.
Visgi, šiuolaikinis menas tampa ir istoriniu fenomenu. Kai kas sako, kad jis – jau pasibaigęs, nes jis kilęs iš modernizmo, o pastaroji idėja buvo nepataikauti buržuaziniam skoniui, ko dabar tikrai nėra šiuolaikiniame mene. O mes, šiuolaikinio meno institucijos, šiandieną elgiamės atvirkščiai – stengiamės įtikti žiūrovui, pasikviesti jį į parodą, sukurti patogią aplinką, o ne iš jo šaipytis.
– Šiandien gan dažnai tenka girdėti žmones sakant, kad jie nesupranta šiuolaikinio meno, nemato jo prasmės ar nusivylę kraipo galvas retoriškai klausdami „argi čia menas?“ Gal ŠMC problema – tai savotiškas elitarizmas – jei nesupranti šio meno, vadinasi, pats kaltas?
– Ne visas šiuolaikinis menas ar menas iš principo kuriamas, kad jį žmogus suprastų. Kartais jis kuriamas, kad kaip tik sukeltų tą nesupratimo jausmą. Aš pats esu daug kartų patyręs tam tikrą pasidygėjimą, arba tam tikri kūriniai yra sunervinę. Tačiau tokie kūriniai labiau įstringa atmintyje, yra įsimenami. Žiūrovas grįžta prie jų ir, galimai, jie vėliau atrodo kaip tikrai kažko verti. Kartais naujas menas, kuriamas kitokiomis etinėmis ir estetinėmis kategorijomis, gali išmušti iš vėžių.
Grįžtant prie ŠMC, tai įsivaizduoju, kad pas mus bus įvairių praktikų ir žiūrovams jos sukels įvairių reakcijų. Mūsų tikslas nėra įteigti auditorijai, kad ji kalta, kad ko nors nesupranta, o kaip tik pateikti informaciją kiek įmanoma rišliau. Tai nenutiks iš karto, tam prireiks laiko.
Pastebime, kad visos Lietuvos meno institucijos turi labai stiprius komunikacijos skyrius ir tikrai gamina labai daug tekstų, socialinių tinklų ir kitokių pranešimų, leidžia katalogus, tinklalaides, knygas. Tad kyla klausimas, kaip reikia komunikuoti mums ir patraukti dėmesį visame šiame informaciniame triukšme. Norėčiau, kad būtume empatiškesni, mažiau eikvotume brangaus auditorijos laiko, o kaip tai pavyks – sunku pasakyti, nes keičiasi pati meno scena, technologijos ir supratimo būdai. Keičiasi ir žiūrovas.
– Ar jūsų komunikacija galėtų būti panaši į MO muziejaus? Ar tai, jūsų požiūriu, nėra aukštas lygis?
– Čia provokuojantis klausimas (šypsosi). Žiūrint iš šono, panašu, kad MO muziejus turėjo skirtingų etapų ir, kiek pastebėjau, jų strategija veiklos pradžioje galėjo sukelti tam tikrą meno profesionalų susierzinimą. MO gan laisvai žiūri į tai, kas yra menas, ir lengva ranka formulavo savo rinkodarinius lozungus. Galbūt nebūtinai tų lozungų turinys galėjo būti aptinkamas pačiose parodose, bet tai vis tiek įvardinčiau kaip svarbų ir revoliucingą žingsnį Lietuvos meno istorijoje.
Manau, kad mums ŠMC būtų svarbu galvoti apie skirtingas ir įvairias taktikas – galbūt bus projektų, kuriems reikės skandalingesnio sprendimo, o kartais kažko poetiško.
– Kokį ŠMC paliko Kęstutis Kuizinas?
– Teko girdėti, kad užsienyje ŠMC yra labai vertinamas, bet, tarkime, Lietuvoje jis neturi tokio gero vardo, kaip kartais mums atrodo dirbant viduje. Tai įdomus fenomenas, nes ŠMC, mano požiūriu, akivaizdžiai priklauso svarbiausių regiono institucijų sąrašui. Neseniai apie tai bendravau su kolegomis čekais, lenkais, estais, latviais ir visi kėlė klausimą, kaip čia taip nutiko, kad jų šalys neturi tokio tipo institucijos. Taigi, mūsų meno scenai tikrai nuskilo ir tai yra, didžiąja dalimi, Kęstučio Kuizino palikimas.
Tęsiant apie Kęstučio palikimą, tai reikėtų priminti tai, kad jis sukūrė šį centrą iš tokios gan postsovietinės institucijos – Parodų rūmų. Kęstutis pasakojo, kad iškart po magistrantūros studijų tik tapęs jaunuoju direktoriumi, važiavo į užsienį ir dalino visiems vizitines korteles. Visi į jas keistai žiūrėjo, tad jis ėmė suprasti, kad kažkas ne taip. Mūsų tuometinė samprata, kas yra Parodų rūmai, visiškai neįsipaišė į šiuolaikinio meno lauką. Jis turėjo talentą susivokti ir padaryti tam tikrus pokyčius.
Vėlgi, turbūt jis patyrė daug iššūkių, apie kuriuos mes žinome mažai. Čia kalbu apie Dailininkų sąjungą, administracijos keitimą, kuratoriaus profesijos sukūrimą, naujųjų technologijų pristatymą, pavyzdžiui, videoprojektorių įsigijimą, kurie jie vėliau tapo publikos prakeikimu. Atsimenu, tada dar buvau jaunas studentas ir mes iš Kauno važiuodavome žiūrėti parodų į tuometinį ŠMC su didele nuostaba, nes matydavome naujus meninių vizijų, technologinius, parodų architektūros, dizaino principus.
Čia mačiau pirmąsias dabar pripažintų menininkų, kaip antai Dariaus Žiūros, Donato Jankausko (Duonio), Eglės Rakauskaitės, parodas. Jos mane labai nustebino tuo, kad jie sugebėjo atskleisti šiuolaikinio meno grožį ir jis kartu buvo lietuviškas, įvietintas, kitoks. Visa tai tuomet vyko ŠMC erdvėse.
Ką tikrai reikia pasakyti, tai kad žvelgiant retrospektyviai, tie keli dešimtmečiai ŠMC, kada vadovavo K.Kuizinas buvo sklandūs, skaidrūs, be jokių skandalų – tikrai šviesūs šios institucijos metai.
– Į kokius užsienio pavyzdžius ŠMC galėtų būti panašus?
– Šį klausimą man uždavė K.Kuizinas, kai pirmą kartą atėjau čia darbintis. Tada atsakiau, kad man labai patinka tokia Londone egzistuojanti institucija visai netoli Trafalgaro aikštės „Institute of Contemporary Arts“. Tai buvo meno centras, turintis dvi mažas kino sales, medijų centrą, kavinę, kurioje vykdavo įvairūs koncertai, teatro performansų salę. Man nuskilo, kad vienas iš lietuvių kultūros mylėtojų, performansų menininkas, Jono Meko draugas Davidas Ellisas tuo metu ten dirbo ir mane įleisdavo į visus filmus nemokamai. Norint gauti gerą išsilavinimą tokių žmonių turėti yra svarbu.
– Šių metų pradžioje buvo atidaryti Sapiegų rūmai, kurių administravimas labai netikėtai buvo priskirtas būtent ŠMC. Kokia yra jūsų vizija dėl šių rūmų? Kuo ši erdvė skirsis nuo Šiuolaikinio meno centro?
– Mes esame ta pati institucija ir jie yra vienas iš mūsų padalinių, kuris turi savo išskirtinę viziją ir situaciją. Tai susiję su šių rūmų istoriniu kontekstu. Jiems aktualus ne tik šiuolaikinis menas, bet ir paveldo tema. Šiuo metu Sapiegų rūmams kaip tik sudarinėjame programą ir diskutuojame apie parodas, vardus, temas, raktinius žodžius.
Šias dvi institucijos matau kaip in ir jang – dvi skirtingas, tačiau viena kitą papildančios. Per vieni kitų reklamą, palaikymą ir skirtingų patirčių pasiūlymą, kartu mes galime sukurti tikrai įdomių patirčių.
– Pabaigai – pats esate daug metų dirbęs kuratoriumi, bet niekada nevadovavote tokiai didelei institucijai. Ko teks išmokti?
– Žinau (juokiasi)! Taip, institucija tikrai yra didelė, šiandien ją sudaro 68 darbuotojai! Šiandien yra trečioji mano darbo diena ir dar nežinau, ko nežinau. Kol kas sekasi sklandžiai, darbai vyksta, turiu daug planų ir susitikimų. Prieš darydamas kokius nors pokyčius, noriu pasikalbėti asmeniškai apie vizijas ir lūkesčius su savo kolektyvu, kurie čia dirba daug ilgiau ir patyrė įvairių laiko išbandymų. Kita vertus, nesu čia visiškas naujokas. 10 metų čia atlikau labai skirtingus darbus ir veiklas, nes visi projektai yra skirtingi. Kartais būdavau tas žmogus, kuris dalina lankytojams gėrimus, ieško įvairiausių paramos būdų, kartais reikėjo vaidinti menininkų filmuose, kartais – vesti TV laidas ar fotografuoti po miestą važinėjančius meno kūrinius iš malūnsparnio, o dar kitais kartais reikėjo vadovauti dideliems tarptautiniams projektams. Nuo valytojo, barmeno, didžėjaus iki vadybininko ar diplomato – kuratoriaus darbas šiuolaikinio meno institucijoje gali būti labai įvairus.
