Šis interviu darytas likus dviem savaitėms iki momento, kai CBSO nutraukė spėliones ir galų gale patvirtino: taip, talentingoji lietuvė vadovaus jų orkestrui.
Mirga Gražinytė-Tyla, pastaruoju metu gyvenusi tarp Austrijos ir JAV, kur dirbo Los Andželo filharmonijos orkestro dirigento Gustavo Dudamelio asistente, dabar dar labiau praplės savo muzikos geografiją. Ir tas nepamirštamas „Mirgos efektas“, kaip kai kurie žurnalistai vadina jausmą, kuomet klausytojai susiduria su šios moters atsidavimu muzikai, palies dar daugiau žmonių.
– Prieš porą metų kino teatruose rodytas filmas „Atkirtis“ („Whiplash“), kuriame buvo matyti džiazo būgnininko kančios kelyje į profesionalumą. Dauguma žmonių po šio filmo gal pirmą kartą pagalvojo, kiek muzikantui tenka iškęsti, kol jis atsiduria profesionaliojoje scenoje. Koks buvo jūsų kelias į profesionalumą?
– Tame filme daug tiesos, tačiau filmas visada lieka filmu. Kiekvieno kelias ir realybė kitokia. Vis dėlto, jei paklaustumėte bet kurio, besimokančio ar jau baigusio „čiurlioniuko“ (M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinio – red. past), turbūt ne vienas papasakotų apie tam tikras kančias save disciplinuojant, įveikiant kliūtis, kurios iš pradžių atrodė neįveikiamos.
Kai mus, mažiukus, „čiurlionkėje“ disciplinavo, tai atrodė skausminga: kodėl kiti žaidžia, o aš turiu groti. Po kurio laiko, kai vis viena eini viena kryptimi ir stengiesi savo užduotį atlikti, tarsi koks grūdas, pasėtas į žemę, gražiausiu žiedu užauga. Ir mąstai: „O, ne veltui tos valandos buvo išsėdėtos.“ Kantrybės reikia.
– Ar kada nors tai baigiasi ir galima sau pasakyti: štai dabar man eisis lengviau? Ar nuolat „sėjate skirtingus grūdus“?
– Nemanau, kad mokymasis kada nors baigiasi. Koncertas praeina, programą paruoši, pagalvoji, koks gražus derlius užderėjo, o kitą dieną vėl pradedi viską iš naujo ir vėl kaip pirmokas jautiesi.
Muzika mus neša, dėl jos mes degame ir einame į priekį. Kai nebūnu rimtai pasiruošusi, tada neturiu kuo žmonių įtikinti ir tuomet būna sunku.
– Kas šiame kelyje įkvepia nepasiduoti, ilgai siekti tikslo?
– Įkvepia derlius, kurį užaugini. Pats kelias turėtų būti tikslas. Tai kelias, kuriame vis kartojasi pradžia, vystymas ir pabaiga. Ir visomis šiomis atkarpomis galima mėgautis. Savęs auginimas, kūrinio įsisavinimas gali būti ne ką mažiau įdomus nei pats koncertas ar atlikimas. Gražiausiu atveju koncerte džiaugiesi tuo, kas pasiekta.
– Ar šie įgūdžiai, sugebėjimas mėgautis kelione link tikslo praverčia ir kitose srityse?
– Mes esame daugialypiai ir kartu vientisi sutvėrimai. Viskas mumyse yra susiję. Mokykloje turėjome puikų religijotyros mokytoją Algirdą Vagrį. Su juo kalbėdavome, kad mintys, jausmai ir veiksmai yra trejybė, kurios visos dalys susijusios.
Lygiai tą patį pastebiu, kai, pavyzdžiui, repetuojame naują, nežinomą kūrinį su orkestru ar dainininkais. Susiduriame su sudėtinga melodine linija, tačiau iš jos paėmus porą taktų, juos labai tiksliai iškrapščius ir išgirdus, kokia ten slypi harmonija, tai atsiliepia ir kūrinio visumai. Ir pajuntame, kad tarsi žingsnelį žengėme į priekį. Taigi nuo mažiausios dalelės viskas prasideda ar sugrįžta.
– Kai pradedate dirbti su nauju orkestru, atsistojate prieš būrį žmonių, dažnai ir vyresnių už jus, kokios savybės priverčia jumis patikėti?
– Patikėti priverčia muzikos, o ne mano savybės. Kai išsinagrinėju ir išmokstu muzikinį kūrinį, kai jau savyje jį turiu, esu pasirinkusi kryptį ir radusi kelią, ką jis reiškia ir kaip turi skambėti, tai tampa bendra kryptimi visiems mums. Muzika mus neša, dėl jos mes degame ir einame į priekį. Kai nebūnu rimtai pasiruošusi, tada neturiu kuo žmonių įtikinti ir tuomet būna sunku.
– Ką turi orkestras ar dirigentas padaryti, kad tie kūriniai su jumis suskamba ypatingiau nei kitiems grojant?
– Svarbu, ne tai, kad būtų ypatinga, o kad čia ir dabar kūrinys gyvas būtų. Dirigentas Danielis Barenboimas yra sakęs: „Natose surašyta informacija, bet kad iš tos surašytos informacijos išgautume garsą ir fizikinį reiškinį, reikalingas kelias.“ Viena kelio dalis – kai mes paspaudžiame natą, o kita – kai atsakome, ką ji reiškia, koks mūsų ryšys su ja. Tai sudaro milžinišką erdvę interpretacijai. Tai – kūrinio atgaivinimas, kad jis taptų mūsų dalimi ir per mus tekėtų į klausytojus.
– Ne viename interviu kalbate apie dirigento ir orkestro partnerystę. Esate bendravimo, o ne griežto diktatoriško elgesio šalininkė. Kaip tą norą bendradarbiauti užauginti? Kai kurie žmonės tiki, kad jei treneris nešauks į ausį, tai bėgikas lėčiau bėgs.
– Ne visai tiksliai žinau, kaip su bėgikais būna. O štai muzikantų pasaulyje atsiduriama todėl, kad vienu ar kitu etapu nuoširdžiai muziką mylėjome arba galbūt tebemylim.
Kartais būna, kad kasdienių darbų sūkury ar rutinoje tą meilę sunkiau jausti ir prisiminti, vėl uždegti. Bet iš tikrųjų muzikantu tampama todėl, kad atlikdamas kūrinį jauti pasitenkinimą – dvasinį ir galiausiai net fizinį. Ir to pasitenkinimo besiekiant juk iš esmės nesvarbu, kokia mano užduotis ar funkcija muzikoje – vesti iš koncertmeisterio pozicijos, sugroti timpanų partiją, užduoti tempą ar suorganizuoti repeticiją.
Visi mes dirbame dėl to paties tikslo, taigi reikalinga savimonė ir atsakomybė už savo dalį. Partnerystė – bendravimo tikslas ir idealas. Jei kas nors sėdi ir nė garso negroja ar nedainuoja, aišku, sunku partnerystę pasiekti, tačiau mes negyvename diktatūrinėje ar sovietinėje sistemoje, kur mums sako, ką reikia daryti ir neleidžia patiems mąstyti. Kiekvienas atsakingas už savo dalį, o jas reikia suvesti į vieną krūvą. Tai – dirigentų užduotis.
Muzikantu tampama todėl, kad atlikdamas kūrinį jauti pasitenkinimą – dvasinį ir galiausiai net fizinį.
– Iš kur jumyse yra demokratijos ir partnerystės supratimas? Pati paminėjote, kad mes esame kilę iš sovietinės santvarkos, kada net mokyklose ar būreliuose bei šeimoje buvo vadovaujamasi daugiau botago principu, o lyderio sprendimas buvo nekvestionuojamas?
– Kai žvelgiu atgal, matau, kad ir man pačiai teko vaduotis iš įsivaizdavimo, kad kas nors ką nors pasako, o man reikia tik vykdyti. Baigusi mokyklą atvykau studijuoti į Austriją, Graco muzikos ir menų universitetą.
Kiekvienas studentas galėjo programą susidėlioti individualiai ir savarankiškai, buvo tik reikalavimas surinkti tam tikrą skaičių kreditų, o ką lankyti ar kokius egzaminus laikyti – kiekvieno valioje. Mane šis faktas iš pradžių taip mušė iš vėžių. Prisimenu, kad pirmą semestrą nuolat lankiausi pas universiteto sekretorę ir klausinėjau: „Bet jei aš dabar muzikos istorijos dar nelankysiu, ji liks po to ir man bus per daug, taip?“ Arba klausdavau profesoriaus, ar bus egzaminas. O jis man atsakydavo: „O kam reikalingas tas egzaminas, juk ne dėl jo mokomės!“ Tokį įsivaizdavimą reikia keisti.
– Gyvenimas ir darbas kitose šalyse padėjo pakeisti požiūrį?
– Padėjo suvokti, kad tavo rankose, tavo valioje labai daug. Ne viskas, bet labai daug. Padėjo įgyti didesnio pasitikėjimo savimi. Mūsų mentalitete yra polinkio į savęs sumenkinimą ir netikėjimą. Sovietmečiu rankos nebuvo laisvos ir tai, manau, įsispaudžia į pasąmonę ir net kolektyvinę sąmonę. Kita vertus, kiekvienoje šalyje yra ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, tačiau vokiškuose kraštuose aš daugeliu atveju sutinku sveiką ir gražų pasitikėjimą savimi bei veiklumą.
– Lietuvoje mums patinka užsienyje gyvenančių tautiečių sėkmės istorijos. Neabejoju, kad daug kas norėtų sužinoti, kaip nutinka, kad jauna profesionalė iš Lietuvos daro tarptautinę karjerą apie kurią bendraamžiai tik svajoja? Ar tai yra sėkmė atsidurti laiku ir vietoje, talentas, juodas darbas?
– Man nepatinka savo istorijos vadinti sėkmės istorija. Atsakyčiau kinų išminties citata, kurią man neseniai parašė tėtis: „Nebijok sulėtinti žingsnį, bet bijok sustoti.“
Esu labai dėkinga už daugybę man siųstų malonių, dovanų, sutapimų ir darbo galimybių. Tačiau niekad neprojektavau, ką turėčiau galvoti ar pasiekti. Man visada svarbesnis vidinio vystymosi klausimas, mintys, ką jau sugebu, ko dar nesugebu, koks kitas mano žingsnis.
Partnerystė – bendravimo tikslas ir idealas.
– Esate iš muzikų šeimos ir tėvai, be abejonės, seka jūsų karjerą. Ar sulaukiate pastabų, kritikos ir ar tai jums svarbu?
– Vaikystėje tėveliai planavo manęs neleisti į muziką, mokytis jos pradėjau tik 11 metų, o tai, M.K.Čiurlionio menų mokyklos supratimu, jau buvo vėlu. Iki to aš tik daug dainuodavau ir kadangi muzikos buvo daug mūsų gyvenime, aš joje tiesiog mirkau, man buvo susidaręs įspūdis, kad tai – pagrindinė gyvenimo ašis.
Visos kalbos, kurios virdavo namuose, kažkaip siedavosi su muzikos pasauliu, ir man būti atskirtai nuo to pasaulio vaikystėje buvo keisčiausias dalykas. Norėjau mokytis muzikos tam, kad toje ašyje būčiau ir likčiau.
Aš dėkinga tėvams, kad nuo studijų pradžios jie sekė viską, kas vyksta, bet niekad per daug nesikišo ir laimindavo mano priimtus sprendimus. Ne taip dažnai jie atvažiuoja ir gali pamatyti mane koncertuojančią ne Lietuvoje, tačiau kai taip nutinka, būna šventė. Kitą dieną po koncerto malonu išsamiai pakalbėti apie tai, kas pasiekta.
– Iš kurio iš tėvų paveldėjote temperamentą ir energiją? Ar tai savybė, kuri prideda dirigentui populiarumo?
– Abi pusės temperamentingos. Tėtis šeimoje, nors vienintelis muzikas, bet ugningas kaip tigras, o iš mamos pusės, Vasiliauskų giminėje, močiutė ir šeši broliai bei seserys – visi muzikantai. Jiems temperamentas ir emocingumas turi didelę reikšmę.
Kiekvienas turime gabumų ir stipriąsias puses, kurias galime naudoti kaip pamatus. Tačiau visada šalia jų yra ir silpnosios pusės. Temperamentą reikia suvaldyti, tvarkingai supakuoti, tai ne visada lengva, tačiau būtina gerai pusiausvyrai.
