Šeimos, giminės, draugų susitikimas prie kafijos puodelio vietos tarme vadintas palaunage – valgiu tarp pietų ir vakarienės.
Kafija įprastai ruošta iš pirktinių kavos pupelių ar vietos žaliavų – cikorijų ar ąžuolo gilių.
Puoselėjant šią lietuvninkų tradiciją, nuo 2019 metų birželio 26 d. Mažojoje Lietuvoje yra švenčiama kaip Kafijos diena.
Ir namuose, ir parapijoje, ir užeigoje
Mažosios Lietuvos regionas ilgą laiką buvo Rytų Prūsijos dalimi, todėl ir įvairios tradicijos čia atkeliaudavo iš Vokietijos. Būtent su tuo siejamas ir kafijos gėrimo paprotys, kuris šioje teritorijoje aptinkamas jau maždaug XVIII a. antroje pusėje.
Pasak Šilutės kultūros ir pramogų centro vadovės Jūratės Pancerovos, pirmiausia ši tradicija paplito dvaruose bei miestuose, o ilgainiui persikėlė ir į lietuvininkų namus.
Pirmasis rašytinis paliudijimas apie kafijos gėrimą yra Kristijono Donelaičio „Metuose“. Poemos dalyje „Pavasario linksmybės“ yra vienas ankstyviausių kafijos paminėjimų lietuvių kalba:
“... Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt
Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt
Juk žinai, kaip jis tave dar per drimelį laiko
Irgi nupliekdams su lazda tavo nugarą skalbia.
Vei kapė bei tė kaip reik dar košt neprimokai!“
„Kapė“ – lietuvininkiškai „kafija“ (kava), o „tė“ – tija (arbata).
Popietinėmis valandomis, apie 15–16 val., visa šeimyna susirinkdavo prie kafijos puodelio trumpam atsipūsti po dienos darbų ir pabendrauti.
Kulinarinio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas šią Mažojoje Lietuvoje paplitusią tradiciją lygina su anglų arbatos gėrimo kultūra.
Tačiau šis paprotys neliko vien tik lietuvininkų namuose ir peržengė jų slenksčius.
Kiekvieną sekmadienį po pamaldų liuteronų bažnyčioje žmonės rinkdavosi parapijos namuose, kur taip pat įsigalėjo gražus įprotis susėsti prie kafijos ir pabendrauti, aptarti parapijos reikalus.
Anot J.Pancerovos, tuomet daug žmonių gyvendavo kaimuose, atstumai tarp jų buvo tolimi, todėl su giminėmis ar pažįstamais neretai pasimatydavo tik sekmadienio pamaldose. „Šitaip kafija tapo puikiu būdu ir pretekstu po pamaldų pratęsti bendrystę parapijos namuose arba miestelių užeigose“, – pasakojo J.Pancerova.
Kafija ne tik iš kavos pupelių
Prieš šimtmetį ar dar anksčiau kavos pupelių kava ir Mažojoje Lietuvoje buvo prabangos prekė, kurią kasdien galėjo sau leisti tik dvarininkai ar labiau pasiturintys gyventojai.
Paprasti lietuvininkai ją gerdavo tik per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas ar namuose sulaukus garbių svečių.
Tačiau kafijos gėrimo papročiui plačiai paplitus visuomenėje, kavos pupelių kavai gan greitai buvo atrasta alternatyva – cikorijų kava, kuri savo skoninėmis savybėmis labai artima kavos pupelių kavai.
Pasak J.Pancerovos, kadangi cikorijų kavoje nėra kofeino, ja galėjo mėgautis ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.
Beje, populiari taip pat buvo ir iš ąžuolo gilių pagaminta kafija, tačiau kadangi jos paruošimas yra gerokai sudėtingesnis ir užtrunka ilgiau, pirmenybė teikta cikorijoms.
Taip pat kafija ruošta ir iš kitų vietinių žaliavų – morkų, miežių, kviečių ar rugių.
Susėdus prie kafijos puodelio, visada būdavo patiekiamas ir koks nors kepinys. Anot J.Pancerovos, kiekviena šeimininkė turėdavo savo receptą, tačiau įprastai buvo mėgstami obuolių ar varškės pyragai, taip pat širdutės formos vafliai.
„Kafijos popietė buvo pretekstas ir pabendrauti su namiškiais, ir atsipūsti po darbo, ir lengvai užkąsti belaukiant vėlyvos vakarienės“, – pasakojo Šilutės kultūros ir pramogų centro vadovė.
Nepamiršta tradicija
Šilutės kultūros ir pramogų centro vadovės teigimu, nors sovietmečiu kafijos paprotys Mažosios Lietuvos regione gerokai sumenko, tačiau tikrai nebuvo visiškai išnykęs, todėl šiandien jo gavinti nereikia – užtenka palaikyti ir puoselėti kaip kultūros paveldo dalį.
Pasak jos, senu papratimu po Antrojo pasaulinio karo krašte likę senieji gyventojai ir toliau praktikavo kasdienį susėdimą prie kafijos puodelio savo namuose. O negausus lietuvininkų būrelis ir dabar po pamaldų susirenka parapijos namuose išgerti kavos ir pasikalbėti.
Į tai atkreipę dėmesį vietos kultūros darbuotojai šį grąžų paprotį ėmė naudoti ir įvairių renginių metu, taip pat edukacijoms.
„Prancūzai renginių metu geria vyną, o mes puoselėjame tradiciją, kuri bent kelis šimtmečius gyvavo mūsų krašte. Šitaip kafijos ritualas pamažu atsirado Mažosios Lietuvos etnografinio regiono kultūros įstaigose per parodų atidarymus, po koncertų, susitikimų, miestelių šventėse ir t.t. Tad iš šeimos tradicijos šiandien tai jau yra tapę bendruomeniniu reiškiniu“, – pasakojo J.Pancerova.
Anot jos, dabar sunku įsivaizduoti, kad itin greitame mūsų laike į šeimos kasdienybę galėtų sugrįžti kafijos gėrimo ritualas. Tačiau šią tradiciją puoselėjantys regiono kultūros žmonės, ją gali išlaikyti ir perduoti ateities karotoms kaip vieną iš lietuvininkų paveldo akcentą.
Nors sovietmečiu kafijos paprotys Mažosios Lietuvos regione gerokai sumenko, tačiau tikrai nebuvo visiškai išnykęs.
Būtent šiuo tikslu maždaug prieš dešimtmetį Šilutės kultūros ir pramogų centras inicijavo ir kultūros kelią „Vėtrungių kelias“, kuriuo siekta Lietuvos gyventojams priminti Mažosios Lietuvos etnografinio regiono kultūrinių tradicijų išskirtinumą.
2019 metais pirmą kartą birželio 26 d. buvo paskelbta Kafijos diena, o regiono kultūros centrai bei vietinės kavinės ir šiemet lankytojus kvies paskanauti šio tradicinio gėrimo bei kitų Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo skanėstų.
Birželio 26 d. data šiai progai pasirinkta neatsitiktinai – 1844 m. tą dieną buvo paskelbtas įsakas reglamentuojantis žvejybą Kuršių mariose kurėnų laivais.
„Štai kodėl šią dieną regione galima laikyti vėtrungių gimtadieniu. O tuo pačiu labai simboliškai šventę pradedame nuo Kafijos dienos, kuri kviečia žmones prie bendro stalo susitikti, pasikalbėti ir, žinoma, pasigardžiuoti kafija“, – kalbėjo J.Pancerova.
