Ši, mažesnė, kelionė prasideda specifinėje žurnalų parduotuvėje Londone, kurioje kiekvienam užsukusiam skaitytojui siūloma praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Čia parduodami savo dizainu ir turiniu išsiskiriantys, vadinami, nišiniai žurnalai, kuriuos galima užsisakyti ir į kitas šalis, tarp jų – ir Lietuvą. Yra ir ekstravagantiškų prenumeratų, kurias užsisakius kiekvieną mėnesį, patys nesirinkdami, gausite vis kitą žurnalą.
Apie visa tai daug ir ypatingai įdomiai gali pasakoti Londone esančios parduotuvės „Magculture“ savininkas Jeremy Leslie, su kuriuo ir kalbėjosi Dalia Ibelhauptaitė.
D.Ibelhauptaitė: Papasakokite, kaip jūs pats susidomėjote šiais žurnalais ir atėjote iki to, jog atidarėte specialiai jiems skirtą parduotuvę?
J.Leslie: Iš tiesų esu grafinis dizaineris. Baigęs studijas ir dar besimokydamas dažnai dirbau žurnalams arba firmose, kurios maketavo žurnalus. Vis prie jų grįždavau, nes jų vertė dizaino ir turinio santykiu yra tai, kas man patinka, – dizainas, kuris nėra skirtas pats sau, o pristato ir turinį, jame nupasakotą istoriją.
Prieš 15 metų, su skaitmeninės laikmenos pakilimu buvo iškilęs klausimas, ar mums vis dar reikia spaudos ir man visuomet atrodė, jog reikia, be to, niekas neturėjo realaus kontrargumento spaudinio panaikinimui. Kitas dalykas yra tas, kad spausdinti žurnalai išlaiko vertę atspindint ir saugant istoriją ateities kartoms. Jie parašyti tikrąja kalba, ne trumpučiais pranešimais, jų turinys yra patikimas, autoriai nuodugniai nagrinėja savo pasirinktas temas. Be to, žurnaluose dažnai galima aptikti įdomių ir netikėtų dizaino detalių, vis išduodančių to meto tendencijas ir nuotaikas. Tokie smulkūs dalykai, kartais net atsitiktinumo dėka atsiradę, būtų pamiršti, jei neatsidurtų žurnaluose. Tokių būdu 20 metų senumo leidiniai tampa tikriausiomis laiko kapsulėmis, todėl muziejai juos ir kaupia kultūriniams tikslams. Nuėjus į su kultūra susijusias parodas, kad ir David Bowie skirtą ekspoziciją, pamatysite, jog jose remiamasi žurnalais, siekiant parodyti buvusį laikmetį, jo pokyčius ir skirtingus aspektus.
Vienu metu pradėjau pastebėti nemažai nedidelių ir įdomių žurnalų, kurie vis dingdavo be žinios, ir juos aprašiau. Kažkokiu būdu tai išsivystė į ilgametį komentavimą, atsirado internetinis puslapis magculture.com, o 2003 m. ir knyga „Magculture book“. Svetainę sukūriau galvodamas, jog taip rinksiu medžiagą kitai knygai, tačiau tai užtruko dešimtmetį ir pati svetainė tapo nauju šaltiniu šiems tyrimams.
Pirmąją knygą šia tema išleidau dar 2001 m. ir tuomet man dar reikėjo skambinti telefonu, rašyti žmonėms tikrus, popierinius laiškus, 2003 m. jau ėmė įsigalėti internetas, o vėliau viskas apskritai pasikeitė. Tad ir pati svetainė augo kartu su internetu, kuris, savo ruožtu, augino mūsų auditoriją, besidominčią žurnalais. Ir čia nėra jokios ironijos, – besidomintys spausdintais žurnalais žmonės renkasi internete. Jis tuo ir yra puikus, jog suburia žmones.
Su laiku mes pradėjome gauti laiškus, jog žmonėms labai patinka vieni, ar kiti mūsų aprašomi žurnalai, tačiau jie nėra parduodami jų miestuose. Taip ėmėmės internetinės prekybos. Iš pradžių specialiai pardavinėjome mažiausiai žinomus, negirdėtus žurnalus, taip kurdami jiems rinką. Be to, jų turėdavome nedaug, tarkime 12 skirtingų žurnalų ir juos pardavę pasirinkdavome visiškai kitus leidinius. Taip žmonės ėmė domėtis, žvelgti plačiau, supažindinome juos su įvairesne tokių žurnalų pasiūla. Kadangi daugelis jų leidžiami vos 3 kartus į metus, tokie pardavimai ir mūsų puslapis man, dirbančiam dizaineriui, buvo lyg hobis, bandant žiūrėti, kas iš to gausis.
2013 m., pristatant mano trečiąją knygą, norėjau pasikviesti kelių žurnalų kūrėjus diskusijai, aptarimui ir greičiau, nei galėjau suvokti, kas vyksta, jau rengiau visos dienos konferenciją šia tema.
D.I.: Vadinasi, jau buvo atsiradęs realus poreikis diskusijai.
J.L.: Taip, jis tiesiog pats išaugo. Supratau, kad yra pakankamai temų ir jomis diskutuojančiųjų, jog būtų verta pabandyti susitikti. Dabar tai tapo metine konferencija. Kiek vėliau mūsų pradėjo prašyti daryti pop-up parduotuves (laikinos prekybos vietos – aut. past.) skirtingose lokacijose.
Aš tęsiau savo veiklą, toliau domėjausi žurnalais, svetainė įgavo žinomumo, tad pradėjome sulaukti vis daugiau naujų žurnalų numerių, su prašymais juos apžvelgti, aprašyti. Viskas augo staigiai ir greitai, aš vis daugiau keliavau: Berlynas, Hamburgas, Singapūras, JAV, – mane kvietė visur, kur vykdavo su žurnalais susijusios diskusijos.
Kiekviename mieste, vietinėse parduotuvėlėse ieškojau savitų ledinių. Paryžiuje, Berlyne, Amsterdame buvo ištisos parduotuvės, dedikuotos originaliems žurnalams ir aš jaučiau, jog jos tuo užsiėmė žymiai geriau, nei esančios Londone, todėl norėjosi, jog ir čia atsirastų tokia vieta. Atsimenu, kažkas man sakė: „Tu turi ją atidaryti“. Tuomet sakiau „ne, ne, ne, juk net nežinau, kaip“. Vėliau, prisiminęs tą pokalbį, pamaniau sau, jog tai buvo labai kvailas atsakymas, – kodėl gi aš to negalėčiau padaryti? Supratau, jog vieną dieną atsiras kas nors, kas tai padarys, o aš liksiu susinervinęs ir nusivylęs, jog tai nebuvau aš ir praleidau tokią progą. Taip 2015-uosius praleidau ieškodamas erdvės parduotuvei, lapkritį gavau šias patalpas ir gruodžio 11 jau atsidarėme. Taigi, mums kaip tik vieneri!
Tai, ką čia matote, ką mes darome, yra visiškas eksperimentas, – tiesiog norėjau, kad Londonas, kaip ir kiti miestai, turėtų gerą žurnalų parduotuvę.
D.I.: Kaip atsirenkate žurnalus savo parduotuvei?
J.L.: Dauguma žurnalų, kuriuos turime, yra nedideli ir rengiami mažų redakcijų, – būtent tokiais susidomėjimas ir yra didžiausias, todėl pagrinde juos ir užsakome, nors, žinoma, turime ir didelių leidinių. Iš tiesų, tai – gana asmeniškas mano paties pasirinkimas. Kartais į parduotuvę ateina žmonės, rodo savo žurnalus, nori juos pas mus parduoti ir tu tiesiog instinktyviai sakai „ne“.
Ko aš ieškau, tai – žurnalų, kurie yra inovatyvūs savo išvaizda arba išskirtiniai redaktorine prasme, o idealiu atveju turi abi savybes. Finale, jei pasižiūrėjus į žurnalą galima pasakyti kažką naujo – jis vertas parduoti, kaip ir vertas aprašyti mūsų puslapyje. Tai – išsiskiriantys leidiniai, kurie bando daryti ką nors naujo, ką nors daugiau, nei tiesiog būti žurnalu apie (tarkime) keliones.
D I.: Todėl jų temų spektras yra toks platus?
J.L.: Visų pirma, kalbant apie šalis, 60 % žurnalų yra iš Didžiosios Britanijos, o likę 40% – iš viso pasaulio... Na, gal ne absoliučiai viso, tarkime, neturime leidinių iš Lietuvos, bet yra spaudos iš Latvijos, Australijos, Amerikos, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos, Švedijos, Suomijos, Kinijos, Indijos ir t.t. Jie yra labai skirtingų temų ir daugelis net, atrodytų, tradicinių: kelionės, maistas, sportas, žinios, kultūra, kinas, daug dizainui ir architektūrai skirtų leidinių, tačiau jų požiūris į pasirinktą temą yra visiškai naujas. Didžiausias skirtumas nuo vadinamosios tradicinės spaudos yra tai, jog pastaroji ėmė pernelyg rūpintis pardavimais, o ne savo aistros įgyvendinimu ir žinios skleidimu sudominant, įtraukiant, o ne parduodant. Mūsų siūlomi žurnalai drąsina dalintis ir į nagrinėjamas temas žvelgti giliau.
D.I.: Iš tiesų, jų kokybė visomis prasmėmis yra visiškai kita...
J.L.: Taip, čia galima rasti ir pirmuoju asmeniu pasakojamas patirtis, bet ir daug labiau eksperimentinių variantų. Spausdinti leidiniai dažnai išnaudoja tai, ko negali pasiūlyti internetas, – patį popierių, spaudą, dizainą, per juos kurdami naują žurnalo patirtį. Tai – eksperimentinis, kultūrinis, meninis, bet ir labai įtraukiantis, net vaiką sudominti galintis kūrinys. Tarkime, žurnalas savo numeriui pasirinks vieną konkretų objektą. Viduje jūs pamatysite, kaip su juo žaidžia, skirtingai panaudoja įvairūs menininkai, o jo pavyzdys bus priklijuotas prie viršelio ir su juo eksperimentuoti galėsite jūs pats.
D.I.: Kokie yra tokių žurnalų tiražai?
J.L.: Žmonės gali pradėti nuo 500 – 1000 kopijų ir plėstis iki 40 000 ar 50 000. „Gentlewoman“ yra vienas didžiųjų su 40 000, tarkime „Delayed gratification“ – 15 000 kopijų. Čia dažniausiai startuojama su mažais tiražais, tačiau vieno vienintelio būdo nėra. Kai kurie tiesiog džiaugiasi gamindami šiuos žurnalus ir pasilieka su 1000 kopijų, kurias patys išnešioja po parduotuves ir neturi jokio noro plėstis, visko komplikuoti. Jie būna laimingi, jei pardavę žurnalus padengia visas leidybos išlaidas.
D.I.: Iš tiesų, įdomu, kaip jie išgyvena, išsilaiko? Visi šie žurnalai pasižymi aukšta kokybe tiek dizaino, tiek ir paties popieriaus. Net jei juos ruošia mažos redakcijos, jie niekuomet neatrodys lyg pagaminti namuose.
J.L.: Taip. Žinote, gali prigaminti tūkstančius leidinio kopijų ir pusė jų liks neparduota, – taip per paskutinius 15 metų atsitinka dažnai. Dėl to daug kur suprastėjo popieriaus, spaudos kokybė. Viskas tam, kad būtų padengtos išlaidos. Šie, nišiniai žurnalai, investuoja į kokybę vietoj kiekybės. Norėdamas pradėti verslą tu nekuri žurnalo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, – neatidarai ir jų parduotuvės (juokiasi). Tai – ne apie tai. Tai – aistra.
Dauguma šių žurnalų yra kuriami jaunų žmonių. Tai nėra mano amžiaus žmonių nostalgija. Redakcijose dirba 20-30 metų žmonės, kurie iš pradžių užsiaugina savo redaktoriaus balsą internete, bloguose, socialiniuose tinkluose, dega aistra konkrečiam dalykui ir vėliau išeina į spaudą. Tai yra smagu.
Aš pats pirmąjį savo žurnalą apie muziką išleidau 1980–1981 m. ir nešinas numeriais metro keliavau į kitą Londono pusę jų pardavinėti...
Aš pats pirmąjį savo žurnalą apie muziką išleidau 1980–1981 m. ir nešinas numeriais metro keliavau į kitą Londono pusę jų pardavinėti... Dabar, išsispausdinęs žurnalus, tu naudojiesi internetu jiems reklamuoti ir parduoti. Vėlgi, tai nereiškia, jog tau pavyks parduoti daug kopijų, tai tiesiog yra ta dalis, kurioje žurnalai ir internetas puikiai dirba kartu, augindami bendruomenes, besidominčias viena aistra.
Dienraščių modelis yra labai pasenęs, netekęs savo vertės, jie patys dažnai ima virsti žurnalais ir tokie, kaip, pavyzdžiui, „New Yorker“ yra labai populiarūs. Juk su dienraščiais yra taip, kad ryte išspausdinus, vakare tos žinios jau bus senos, ir tu gali jas internete atnaujinti kiek nori, bet norėdamas tikros kokybės, rimtos apžvalgos, tyrimo, kokybiško rašymo, refleksijos, tu visuomet atsisuksi į žurnalą. Tai gali būti ir „The Economist“, popierinis ar elektroninis, tačiau už juos abu, jų turinį, tu mokėsi.
Aš pats, kaip dizaineris, nemažai dirbu su žurnalų išmaniųjų programėlių vystymu ir manau, kad daugelis jau spėjo savo dėmesį pasidalinti gana lygiai: jei žmonės nori kažko greito ir patogaus, jie rinksis internetą, jei jie nori mėgautis lėtu skaitymu – vėl atsisuks į popierių. Tai ypatingai galioja elektroninei ir popierinei knygų pasiūlai.
Popierinės spaudos iššūkis yra priimti faktą, atsakomybę, jog spausdintas žodis jau niekuomet nebepasikeis. Tuo tarpu internetinėje erdvėje bet koks turinys gali bet kada būti pakeistas.
D.I.: Kaip, jūsų nuomone, toliau klostysis šios elektroninės ir spaudos tendencijos?
J.L: Instinktyviai sakyčiau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių kurti tokius žurnalus ir vis daugiau – norinčių pirkti. Nežinau, kiek tai gali augti, bet susidomėjimas jais yra didžiulis.
Kas kartą atsiradus naujovėms visi nustemba ir kai kurie dalykai yra labai išdidinami. Jei pažvelgsime istoriškai, televizija jau 50-aisiais turėjo „nužudyti radiją“, kuri kuo puikiausiai gyvena ir toliau, o atsiradęs internetas jai tik padeda. Šiandien juk gali klausytis transliacijos iš kitos pasaulio pusės, atsiranda visa naujos stotys, galime daryti gyvas ir įrašytas transliacijas internetu, susitikimus. Niekuomet negali žinoti, kaip išsivystys naujos medijos, juk ir trumposios žinutės buvo išrastos telekomunikacijų atstovų patogumui, tačiau šiandien tai tapo nauja kultūra.
Jei kalbėsite su kiekvienu pasaulyje pardavinėjančiu šiuos nišinius žurnalus, jie jums pasakys, jog yra be galo dėkingi internetui, nes būtent jis yra jų žinios skleidėjas ir būtent internetu vyksta didelė dalis jų pardavimų.
D.I.: Ką būtų galima įvardinti šių žurnalų pradininkais?
J.L.: Pagrindiniai ir vis dar leidžiami šiuolaikiniai tokio tipo žurnalai atsirado apie 2000 metus. Tai buvo prancūzų ir olandų leidiniai, kaip „Self service“, „Neodos“ Ispanijoje, keli Berlyno žurnalai, taip pat mūsų projektai.
Svarbu omenyje turėti ir tai, jog nuo pat savo atsiradimo pradžios – 18 a. pabaigos – tokių žurnalų buvo. Jie – spaustuvių mediumai, kuriais nuolat išbandomi nauji spaudos būdai. 50-aisiais, 60-aisiais tai tapo masine industrija, tačiau šalia visuomet išliko alternatyva, ar populiariosioms, ar politikos temoms. Visuomet buvo žmonių, kurie norėjo išreikšti kitokį savo balsą, požiūrį. Amerikoje 60-aisiais avangardo žurnalai daug darė ir daug kas iš to sugriuvo, bet savo metu tai darė labai ryškią įtaką.
Tai, kas šiandien vyksta su nišiniais žurnalais nėra nauja, tačiau žmonės, kurie juos kuria, to nedaro turėdami šias istorines žinias. Jie tiesiog turi idėją ir tik vėliau supranta, jog tampa tam tikros istorijos tęstinumo dalimi. Jie pradeda be konteksto, ir kai jį atranda, tai tampa jų stiprybe, atspirtimi dirbti toliau. Žinote, jei dabar apsižvalgytumėte po mūsų parduotuvę, pamatytumėte, kad kai kurie iš šių leidinių yra visiškai nauji, – tik pirmieji ar antrieji numeriai, tačiau yra labai tikėtina, jog daugiau jų ir nebus. Liūdna, tačiau turi tai gerbti, nes po kiekvienos nesėkmės bus galimybė ateiti kitiems ir tą patį padaryti geriau. Taip viskas auga, tai – nuolat besivystantis procesas.
D.I.: Lietuvos skaitytojams norėtųsi sakyti, jog jie keliautų į jūsų svetainę ir užsisakinėtų šiuos žurnalus, tačiau nuo ko, kur reiktų pradėti rinktis šios srities naujokui?
J.L.: Žinoma magculture.com puslapyje (juokiasi). Čia per metus patalpiname 350 žurnalų. Tai reiškia, jog tiek skirtingų leidinių turime pardavime ir pridedame aprašus apie juos, nemažai stengiamės ir apžvelgti plačiau, bet ne viskam užtenka laiko. Jie visi – labai skirtingi, jau vien tuo, jog kai kurie išeina vos 2 kartus į metus, o kiti – kas mėnesį. Visko susekti neįmanoma. Tam, ir yra tokios, kaip mūsų, parduotuvės, į kurias mes labai kviečiame užsukti žmones ir praleisti kaip įmanoma daugiau laiko atidžiai peržiūrint, renkantis. Žinoma, jog jos nelabai padės tiems, kas gyvena toli...
Na, o dar kitas būdas, tai – pradėti nuo to, kas jus labai domina, ar manote, kad galėtų dominti: menas, maistas, sportas, moteriškos temos... Galbūt susiradę jus dominančia tema spausdinamą žurnalą, galite smulkiau pasiskaityti internete ir tuomet nerti – užsisakyti, parsisiųsti visą numerį. Yra ir itin originali prenumerata stackmagazines.com, kurią užsisakius, kiekvieną mėnesį, nesirinkdami, gausite vis kitą žurnalą. Tačiau tokiu atveju reikia labai domėtis pačiais žurnalais, spauda, bet tai irgi labai intriguoja.
D.I.: Kiek, šiais laikais, jūsų nuomone, skaitytojui svarbus spaudos dizainas? Ar būtent jo ieškoma?
J.L.: Jei žmonės jau imasi kurti nišinį žurnalą, jie nori, jog kiekviena jo detalė būtų nepakartojama ir geriausia. Žinoma, manau, kad mūsų skaitytojui dizainas yra labai svarbus, tačiau jis veikia dvejopai. Vienas variantas yra tuomet, kai tiesiog sekamos taisyklės tam, kad žurnalas būtų skaitomas ir būtų aišku, kaip jis veikia, apie ką pasakoja, – kad veiktų jo vadinamoji vizualioji gramatika. Tačiau tokiu atveju visi žurnalai būtų vienodi. Tam ir yra reikalinga antroji dalis – charakteris, aiškiai nurodantis, kokiai auditorijai leidinys yra skirtas. Net jei tai du moterims skirti žurnalai, jie bus skirtingi ir kreipsis į skirtingų tipų moteris. Toks dizainas yra lyg kiekvieno iš mūsų išskirtinė, savita apranga, pagal kurią atpažįstame vienas kitą.
D.I.: Kokie penki žurnalai, šio mėnesio numeriai, šiandien sugultų į jūsų krepšį?
J.L.: „Riposte“, nors jis skirtas, kaip sako patys leidėjai „protingoms moterims“, dėl jo kokybiško ir įdomaus turinio, jį skaito ir daug vyrų.
„Flaneur“ – kiekvienas jo numeris yra apie vieną konkrečią miesto gatvę Berlyne, Leipcige, Monrealyje... Šį mėnesį – Maskvoje. Jo originalumas slypi tame, jog jie patys nuvyksta į tą miestą ir gatvę ir ten gyvena visą mėnesį. Tekstai čia pripildyti tiek meno, fikcijos, humoro yra nauji ir jaudinantys.
Eksperimentinis „MacGuffin“ – kiekvienas numeris yra apie konkretų daiktą, pavyzdžiui, virvę. Tai – jų atskaitos taškas, nuo kurio judama įvairiausiomis kryptimis. Buvo išleistas labai įdomus numeris apie... langus! Tai skamba banaliai, juk langai yra visur, mes juos matome, žiūrime kiaurai ir ignoruojame, bet jie yra visur. Žurnalas darė labai įdomų tyrimą, atrado labai įdomius žmones, tarp jų – vieną britą, kuris kolekcionuoja langus ir jų turi net 6000! Ir jie visi – ne bet kokie, o turintys istorinę ir meninę vertę. Pavyzdžiui – Buckinghemo rūmų langas, kurį vyras gavo darant pastato renovaciją. Taip pat čia buvo atskiras straipsnis apie Popiežiaus mašiną, kuria važiuodamas jis turi būti ir matomas, ir saugus, todėl tam per ilgą laiką buvo skirta daug technologinio dėmesio, gaminant neperšaunamą stiklą. Tokiomis istorijomis gali mėgautis visi, nes čia rasi puikius ir įdomius žmones su keistomis ir įdomiomis aistromis. Tai – inteligentiškas, bet labai smagus žurnalas, kurio kiekviename puslapyje galima pajusti tikrą mėgavimąsi.
„New Yorker“ – tai tiesiog klasika.
Ir „Apartamento“, kuris lyg atstovauja antrąją nišinių žurnalų bangą. Vietoje didelių, gražių ir garsių apartamentų, čia kalbama apie daug realistiškesnius dalykus, – apie tai, kaip gyventi paprastame bute ir jį pritaikyti sau, – jų temos labai taikliai reflektuoja šiandienos jaunimą ir jų gyvenimo būdą.
