Šį kelią sudaro dailininko, kompozitoriaus, kultūrininko Čiurlionio asmenybės memorialinių objektų, jo atminimą įprasminančių ženklų bei gyvenimą ir kūrybą menančių vietovių visuma, jungianti objektus pagal personalinės kultūrinės topografijos kriterijus.
487 km kelias vingiuoja nuo menininko gimtųjų Druskininkų į Varėną, Vilnių, Kauną. Užsuka į Rietavą, Plungę ir baigiasi Palangoje. Taigi Čiurlionio kelias veikia kaip objektų lankymo maršrutas: muziejai pristato Čiurlionio kūrybos ir jo kultūrinio konteksto nuolatines kūrinių ekspozicijas, memorialines erdves, temines parodas, rengia specialius edukacinius užsiėmimus, organizuoja ekskursijas po dailininko gyvenimą ir kūrybą menančias vietas. Šio projekto sukūrimas ir plėtojimas yra vienas iš Vyriausybės kultūros politikos įrankių, kuriuo siekiama vykdyti „atvirą ir įtraukiančią kultūros politiką“.
Čiurlionio kelias įkvėptas Europoje jau keletą dešimtmečių vykdomų kultūros kelių projektų. Europietiškųjų kultūros kelių yra daugybė: nuo Mozarto ir Le Corbusier iki europietiškų kapinių, keramikos ir Geležinės uždangos tematikos kelionių žemėlapių. Visų jų pagrindinė prielaida ir tikslas – kūniškai patirti kokio nors įvykio ar asmenybės istoriją.
Pagrindinis projekto įrankis, anot koordinatorės Lolitos Valužienės, yra interaktyvus žemėlapis tinklalapyje ciurlioniokelias.lt. Čia taip pat galima rasti įvairios informacijos, susijusios su Čiurlioniu: vykstantys renginiai, naujienos, edukaciniai užsiėmimai ir kt.
Tačiau grįžkime prie pagrindinio įrankio – žemėlapio. Jeigu žemėlapyje paspausite stilizuotą Vilniaus ikonėlę, atsidursite šiame mieste. Vilniaus topografiniame plane galite išsirinkti vieną iš projektų kūrėjų išskirtų žymių, o paspaudus ją, iššoks langas su pasirinktos vietos nuotrauka ir gabalėliu informacijos, ką Čiurlioniui reiškė ši vieta ar ką jis čia veikė. Pavyzdžiui, Vilniuje esančiame Totorių g. ir Gedimino prospekto kampe „veikė Vilniaus žinių redakcija bei savo fotografijos ir cinkografijos studiją nuomojosi Aleksandras Jurašaitis. M. K. Čiurlionis 1907 m. pabaigoje ir 1908 m. sausį į redakciją nešė skelbimus apie teikiamas muzikos teorijos ir skambinimo pamokas, o 1909 m. birželį cinkografijos studijoje spaudai rengė S. F. Fleury atliktos portretinės nuotraukos klišę“.
Daugelis kitų paaiškinimų yra ir panašaus ilgio, ir panašios koncepcijos. Autoriai neperkrauna smalsautojo informacija, o kai kurie pastatai ar vietos iš pažiūros atrodo nelabai reikšmingi. Tačiau nereiktų apsigauti: pagrindinis tokių aprašymų ir objektų pasirinkimo tikslas yra įterpti Čiurlionį, kaip kūrėją ir žmogų, į kiekvieno, susidomėjusio Čiurlionio keliu, kasdieninę patirtį. Menininkas tokiu būdu atsiduria mūsų, kaip pasaulio suvokėjų, kasdienybėje. Pavyzdžiui, anksčiau minėtų gatvių kampe šiuo metu yra įsikūrusi kavinė.
Perkant ir geriant joje kavą, kelio kūrėjų pasiūlytos žinios atveria kitokią pastato prasmę. Ir miestas, kuris be istorinių žinių ir faktų tėra vieta, kurioje gyvename dabar, tampa miestu, kuris išsiplečia laiko požiūriu. Mus supančius pastatus tada suvokiame ne kaip tik dabar esančius ir atliekančius vieną ar kitą funkciją, o veikiau kaip tokius, kurie egzistavo dar iki mūsų, o juose gyveno ir dirbo įvairūs mūsų kultūros žmonės. Ir žmonės, ir pastatai tampa aktualūs.
Lygiai taip pat ir Čiurlionis įsiterpia į mūsų kasdienį patyrimą ne tik savo muzika ar dailės kūriniais (jie dažnai būna patiriami nekasdieniško laiko sąlygomis, pavyzdžiui, galerijoje ar koncerte klausantis Čiurlionio sukurtos muzikos), bet ir kaip gyvas, kūniškas ir iš tiesų gyvenęs žmogus. Vaikščiodami miestų, kuriuose jis gyveno ir kūrė, gatvėmis, turėtume patirti Čiurlionį kaip savą ir sau artimą. Taip pat suvokti ne tik jį, bet ir miestą ar vietovę kaip tarpstančią praeinančiame laike, o ne tik mums ir ne tik dabar.
Ir nors projekto prielaidos verčia suklusti ir susidomėti, tačiau, kaip ir daugelis kultūrinių projektų Lietuvoje, jis susiduria su keliomis esminėmis problemomis: negebėjimu aiškiai suprasti, kas yra jo auditorija, ir strategiškai apmąstytos komunikacijos viešojoje erdvėje stoka.
Ir nors projekto prielaidos verčia suklusti ir susidomėti, tačiau, kaip ir daugelis kultūrinių projektų Lietuvoje, jis susiduria su keliomis esminėmis problemomis: negebėjimu aiškiai suprasti, kas yra jo auditorija, ir strategiškai apmąstytos komunikacijos viešojoje erdvėje stoka. Šie du klausimai yra susiję: nežinoti, kam kalbi, reiškia sunkiai atrasti priemones, kaip kalbėti, ir erdves, kuriose galima tai daryti.
Atsidarius pagrindinį projekto įrankį (žemėlapį), pirmas įspūdis nėra malonus. Pats žemėlapis nėra intuityvus ir aiškus. Pavyzdžiui, pirminė logika lyg ir suprantama – ekrane atsiranda sužymėti miestai, o paspaudus miestų ikonas, pasirodo paties pasirinkto miesto žemėlapis, tačiau vidiniuose miestų žemėlapiuose nėra logikos, tvarkos, sąryšių, aiškaus naratyvo. Todėl nesunku pasimesti ir tenka spėlioti, nuo ko pradėti – kokią istoriją siūlo žemėlapio kūrėjai? Tiesiog atsitiktinai spausti bet kurią žymę, pavyzdžiui, Vilniaus mieste, ir domėtis? Reikėjo sąmoningai pasistengti ir vėl iš naujo išbandyti šį įrankį (pirmąjį kartą žemėlapio langą tiesiog uždariau), o tai nėra palanki projekto kūrėjams vartotojo reakcija.
Tolesnis žemėlapio veikimas gana paprastas: kiekvienoje iš žymių galime rasti įvairias vietas, kuriose Čiurlionis ką nors veikė. Paspaudus atsiveria vietos su pastatų ar vietų fotografijomis ir labai trumpais aprašymais. Tiesa, nuotraukos labai dažnai neprofesionalios arba tiesiog pasenusios, t. y. ta vieta šiuo metu atrodo kitaip, nei atsispindi nuotraukoje. Kontekstinės informacijos apie vietą nėra. Tėra tik tokia informacija, kuri reikalinga, kad būtų galima nusakyti, kaip vieta susijusi su menininku. Viena vertus, tikslas – supažindinti su Čiurlioniu – pasiektas ir keliautojas nėra apkraunamas dideliu kiekiu informacijos, tačiau informacijos trūksta.
Čiurlionis nejučiomis tampa vieninteliu toje vietoje besilankiusiu žmogumi, o visa šalia egzistuojanti istorija, nesusijusi su Čiurlioniu, nėra pasiekiama čia ir dabar. Ar bent vienu paspaudimu „skaitykite daugiau“. Tokia pažintis verčia kelti klausimą, kas yra šio projekto tikslinė auditorija? Kodėl pasirinkta būtent tokia strategija? Ar tikslinė auditorija – žmonės, kurie jau pakankamai gerai žino Čiurlionį, tačiau norėtų turėti įrankį, kuris leistų jiems patogiau pasivaikščioti po menininko mėgstamas vietas? Sužinoti apie jau vykstančias ekskursijas ar koncertus? Galbūt tai – žmonės, kurie yra tik girdėję (o gal visai negirdėję) Čiurlionio vardą ir norėtų su juo susipažinti tokiu būdu, t. y. per patyrimą. O galbūt tikslinė auditorija yra moksleiviai, kuriems dažnai reikalingas mokymasis per patirtį, kad mokymosi veikla apskritai atrodytų prasminga?
Jeigu tinklapis skirtas žmonėms, kurie žino apie Čiurlionį daug, tuomet informacijos yra gerokai per mažai ir ji tiesiog nuvilia: nuolat kyla klausimas, o kaip man sužinoti daugiau? Kaip patenkinti savo smalsumą? Jeigu auditorija yra moksleiviai, jiems irgi reikėtų pateikti daugiau konteksto pačiame žemėlapyje. Galbūt galima daryti prielaidą, kad įrankiu padedantys naudotis mokytojai ar muziejininkai suteiks daugiau konteksto ir sukurs naratyvą, tačiau vis tiek trūksta paprasčiausios prielaidos apie vartotojų savarankiškumą – galbūt mokinys, pamatęs pasiūlymą „skaitykite daugiau“, nuspręs tai padaryti, o jei ne, visuomet turės tokią galimybę – pasidomėti savarankiškai, jei jis to nori, o ne jei kas nors jam liepia.
Tačiau jei tikslinė auditorija – nieko nežinantieji apie Čiurlionį, tada didžiausia projekto problema yra susijusi su komunikacija: apie projektą, be pradinės renginių savaitės ir spaudos konferencijos Nacionalinėje dailės galerijoje, daugiau aktyviai nekalbama, nėra nuolatinio priminimo apie galimybę pažinti šį menininką būtent šio įrankio pagalba. Svarbu pabrėžti žodį „aktyviai“ – komunikacija turėtų būti tokia, kad projektas įsimintų ir būtų žinomas, nes kitaip jis nėra prasmingas. Pavyzdžiui, apžvelgus Lietuvos muziejų asociacijos feisbuko puslapį, jame nepasidalinta jokia papildoma informacija apie projektą per pastarąjį mėnesį.
Sukurtas atskiras feisbuko puslapis „M. K. Čiurlionio kelias“ (žiūrėjimo metu) turėjo 400 jį „mėgstančių“ žmonių. Ir nors šis puslapis aktyvus, dalijasi įvairia naudinga informacija apie renginius ir kelio maršrutus, tačiau tai nėra prieinama tiems, kurie teoriškai galėtų susidomėti. Sakysite, argi sunku susirasti feisbuko puslapį ir jį pamėgti? Taip, nesunku, tačiau visais aukštosios kultūros „populiarinimo“ atvejais be išimties kažkas turėtų visų pirma įkrėsti į galvą mintį apie kokį ten tai Čiurlionio kelią. Jeigu norite, kad kultūrą pažintų ir atrastų, nepakanka kelių spaudos pranešimų, kelių reportažų nacionalinėje televizijoje ir spaudos konferencijos. Nepakanka tiesiog sukurti feisbuko puslapį. Nepakanka sukurti vietą internetinėje erdvėje, kurioje tarsi į kokį indą sutekėtų informacija apie Čiurlionį Lietuvoje.
Galima būtų sakyti: bet kultūra neturi pinigų, niekas nefinansuoja, visi jie bėdžiai. Toks teiginys būtų teisingas, tačiau pati kultūra turi pradėti mąstyti, kokie jos prioritetai. Galbūt projekto rašymo metu galima buvo apmąstyti šį aspektą – o kaip pasieksime mūsų auditorijas? Aukštoji kultūra netaps pasiekiama, atvira ir įtraukianti, jei apie ją niekas nežinos, nesupras jos prasmės ir vertės. Bet čia ne pinigų (nebent vėliau), o mąstymo problema. Reikalingos investicijos ne tik į kultūros kelius kaip įrankius, bet ir kultūros kelių sklaidą – plačią, tęstinę ir patrauklią visuomenei.
Pagaliau projekto sėkmė (atvirumas ir įtraukumas, anot Vyriausybės) remiasi potencialių keliautojų įpročiu ieškoti informacijos ten, kur ji pateikiama. Įprotis sukuriamas tik nuolatos kartojant vieną ar kitą veiksmą, todėl kiekviena nauja informacijos platforma reikalauja nuolatinio pasirodymo patyrimo lauke, kad ja būtų įprantama naudotis. Kitaip ji neturi jokios prasmės, nes tėra vietą internetinėje erdvėje užimanti informacijos kaugė.
Nereiktų pamiršti, kad Čiurlionio kelias, kaip projektas, dar tik prasidėjo. Artimiausius dvejus metus jis bus plėtojamas Lietuvoje. Kūrėjų ateities planuose yra norai pratęsti kelius į kitas valstybes. 2021 m. planuojama sukurti tarptautinį maršrutą, siekiant į kelią įtraukti kitose šalyse esančias Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos vietas (Leipcige, Varšuvoje, Sankt Peterburge). Reikia tikėtis, kad projekto pradžioje atsiskleidžiančios simptomiškos lietuviškojo kultūros pasaulio klaidos ir problemos nebus tęsiamos toliau plėtojant šį daug žadantį, tikrai įdomų ir naudingą projektą.
