„Taip, galiu patvirtinti“, – BNS penktadienį sakė M.Mikalajūnas.
„Tai buvo nuostabus, labai atidus ir smalsus žmogus, kuriam rūpėjo visa tai, kas vyksta pasaulyje, visa tai, kas vyksta Lietuvoje. Ji be galo mylėjo žmones, visiems buvo atvira, visus gerbė ir su visais pasikalbėdavo. Tai buvo žmogus, kuris nešė šviesą visiems“, – kalbėjo M.Mikalajūnas.
Anksčiau delfi.lt skelbė, kad ji sirgo koronavirusu ir pneumonija.
Tai buvo žmogus, kuris nešė šviesą visiems.
Kaip 15min rašė anksčiau, I.Veisaitė gimė 1928 m. Kaune. Nacių okupacijos metais ji kaip žydų vaikas pateko į Kauno getą, kur neteko motinos. Jos tėvų draugų lietuvių dėka I.Veisaitė buvo išgelbėta iš geto ir atsidūrė Vilniuje. Ją priglaudusi moteris, kurią I.Veisaitė vadino antrąja savo motina, 1946 m. buvo suimta ir ištremta į Sibirą.
Vėliau bėgdama nuo sovietų saugumo persekiojimo I.Veisaitė atsidūrė Maskvoje. Čia studijavo germanistiką. Nuo 1953–1997 m. ji dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją Vilniaus pedagoginiame institute. 1963 m. tuometiniame Leningrade apgynė disertaciją apie vėlyvąją Heinricho Heines lyriką. 1999 m. tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore.
I.Veisaitė yra daugybės straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorė, nuolat skatinusi vokiečių kultūros ir literatūros sklaidą sovietinėje Lietuvoje, aktyviai dalyvavusi politinėse diskusijose ir palaikiusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėją. Atkurtoje Lietuvos valstybėje I.Veisaitė drauge su kitais bendražygiais ėmėsi steigti G.Soroso fondo filialą Lietuvoje – Atviros Lietuvos fondą.
I.Veisaitė visuomet plėtojo kultūros, švietimo ir tarptautinių mainų idėjas, aktyviai skatino Thomo Manno kultūros centro Nidoje įkūrimą ir veiklą. 1998–2002 m. vadovavo šio centro kuratoriumui. I.Veisaitė ypač rėmė idėją, kad Vilniuje būtų įkurtas atskiras Goethe’s institutas – vokiečių kultūros institutas. Visuomeniniais pagrindais ji aktyviai dirbo daugelyje organizacijų, tokių kaip UNESCO Lietuvos nacionalinis komitetas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Meno taryba, komitetas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Profesorės I.Veisaitės apdovanojimai: – 1995 m. – Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas – 2002 m. – Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimas Metų Tolerancijos žmogus – 2006 m. – Barboros Radvilaitės medalis už nuopelnus kultūrai ir švietimui – 2008 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas – 2012 m. – Goethe’s instituto apdovanojimas Goethe’s medaliu už viso gyvenimo veiklą – 2015 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija – 2018 m. – Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje – 2019 m. – Lenkijos Respublikos Seinių Tautų, kultūrų ir menų „Paribio“ fondo apdovanojimas – „Paribio žmogaus“ titulas.
M.Kvietkauskas: tarsi būtų užgesęs didžiulis Lietuvos kultūros ir pilietinės visuomenės šviesulys
Laikinai einantis kultūros ministro pareigas Mindaugas Kvietkauskas reiškia užuojautą dėl teatrologės ir literatūrologės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės profesorės Irenos Veisaitės mirties.
„Nepaprastai sunku ištarti: netekome profesorės Irenos Veisaitės. Tarsi būtų užgesęs didžiulis Lietuvos kultūros ir pilietinės visuomenės šviesulys. Asmenybė, įkūnijusi europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena. Per visus Nepriklausomybės metus Irena Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi „Atviros Lietuvos fondui“.
Jos dėka įvyko daugybė esminių mūsų kultūros, o svarbiausia – sąmoningumo pokyčių. Jos dėka iš naujo kūrėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų kultūrų, atvira ir objektyvi diskusija apie pačios Irenos išgyventą Holokausto tragediją. Visiems Lietuvos kultūros žmonėms kaip testamentas lieka Irenos Veisaitės pokalbių knygos pavadinimo ištarmė – „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, – sakoma užuojautoje.
S.Skvernelis: I.Veisaitės darbai įamžina ištisą epochą
Laikinai einantis pareigas Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis reiškia užuojautą dėl žymios kultūros veikėjos Irenos Veisaitės mirties.
„Lietuva neteko labai svarbios mūsų teatrui, literatūrai ir visai kultūrai asmenybės. Šio žmogaus mintys ir darbai, visas sudėtingas ir prasmingas gyvenimas įamžina ištisą epochą. Iš įžymios kūrėjos knygų kartų kartos turės galimybę mokytis išminties, tolerancijos ir meilės tėvynei. Dėl Irenos Veisaitės mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, bičiuliams ir visiems, kuriems likimas padovanojo dovaną pažinoti šią taurią asmenybę“,– sakoma premjero užuojautoje.
Seimo Pirmininkė: I.Veisaitė buvo iškili, išskirtinės erudicijos asmenybė
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą teatrologės, literatūrologės Irenos Veisaitės artimiesiems ir visai kultūros bendruomenei.
„Irena Veisaitė buvo iškili, išskirtinės erudicijos asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką kultūros istorijoje. Jos indėlis teatro kritikos, literatūrologijos ir pedagogikos srityse bei tarptautinių ryšių puoselėjime neišmatuojamas. Netekome ryškios visuomenės veikėjos, savo gyvenimo veiklą nuoširdžiai grindusios humanistinėmis vertybėmis ir tolerancija“, – teigia Lietuvos parlamento vadovė.
Irena Veisaitė buvo iškili, išskirtinės erudicijos asmenybė, palikusi neišdildomą pėdsaką kultūros istorijoje.
Sunkią netekties valandą Seimo Pirmininkė Irenos Veisaitės artimiesiems ir bičiuliams linki dvasios stiprybės.
G.Landsbergis: I.Veisaitė prasminga veikla jungė Lietuvą ir Europą
„Netekome gerbiamos profesorės Irenos Veisaitės – literatūrologės ir teatro kritikės, visuomenininkės ir pilietinės veikėjos, akademikės, savo prasminga veikla sujungusios Lietuvą ir Europą.
Jos pašaukimas jungti visiems mums lieka įkvėpimo šaltiniu, atrama dvejonių akimirkomis ir svarbia veiklos kryptimi ateities kartoms. Jos intelektualinė veikla, laikas, skirtas studentų ugdymui, ir rašytinis palikimas – daugiau nei 200 straipsnių – pamatas, leisiantis kurti prasmingesnę Lietuvą.
Šviesų gerbiamos Irenos atminimą išsaugosime mūsų širdyse kaip žmogiškos tvirtybės ir šilumos pavyzdį. Iš gyvenimo traukiasi karta, liudijusi Holokausto tragediją ir savo pastangas ir darbus skyrusi, kad tai niekada nepasikartotų.
Reiškiu gilią užuojautą artimiesiems, Lietuvos žydų bendruomenei, Lietuvos kultūros ir meno atstovams, akademinei bendruomenei ir visiems ją pažinojusiems“, – teigiama Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Langsbergio užuojautoje.
Prezidentas: I.Veisaitės veikla – lyg paminklas humanistinėms vertybėms
Pasak šalies vadovo, šalį apėmusi pandemija nusinešė nepalaužiamos dvasios, išminties, santaikos ir tolerancijos žmogaus ir iškilios kultūros pasaulio asmenybės gyvybę.
„Visas šviesaus atminimo profesorės gyvenimas, akademinė, socialinė, visuomeninė veikla – lyg paminklas humanistinėms vertybėms, išgryninantis pagarbos vienas kitam idėjas, suartinantis tautas ir žmones“, – sakė G.Nausėda.
Jo teigimu, išgyvenusi tarpukarį, nacių okupaciją, sovietmetį ir Nepriklausomybės atkūrimo metus, I.Veisaitė tiesė tiltus per šias epochas skiriančias nesusikalbėjimo prarajas.
Visas šviesaus atminimo profesorės gyvenimas, akademinė, socialinė, visuomeninė veikla – lyg paminklas humanistinėms vertybėms.
Holokausto metu praradusi didelę savo šeimos dalį, išgelbėta lietuvių moters, kuri pati paskui atsidūrė Gulage, vaikystėje patyrusi visą totalitarinių režimų siaubą, kaip intelektualė brendusi brutalioje, suvaržytoje sovietų Lietuvoje, ji niekada neužsidarė kaltinimų ir nuoskaudų nelaisvėje. Vietoj to I.Veisaitė visad skleidė meilę ir toleranciją, sugebėdama kiekviename mūsų visų pirma įžvelgti žmogų, o tik paskui tautybę, religiją ar ideologiją, kviesdama išgirsti vieniems kitus ir būti kartu bendram mylimo krašto labui.
I.Šimonytė: teatrologės mirtis - didelė netektis
Premjerė literatūrologės mirtį pavadino didele netektimi.
„Norėčiau išreikšti kuo nuoširdžiausią užuojautą. Visos netektys visą laiką būna ne laiku, bet dabar, kai turime tokią situaciją su koronavirusu, be abejonės, taip ir pamatome, kaip statistika virsta labai konkrečiais žmonėmis, kurie mums arba asmeniškai labai brangūs, arba labai svarbūs visai Lietuvos visuomenei“, – sakė I.Šimonytė.
