Per daugiau nei septynis dešimtmečius trūkusią kūrybos biografiją skulptorius sukūrė per tūkstantį įvairiausių skulptūrų: nuo mažosios plastikos darbų iki granitinių kompozicijų, medžių bei metalo figūrų. Tačiau striogišką, su niekuo nesupainiojamą, raišką jis atrado dirbdamas mažu kirveliu be kalto. Unikali kapotinė technika jo kūriniams suteikė ne tik formos paprastumo, tačiau ir išraiškos virtuaziškumo.
Menininkas 1930 metais sausio 31 d. gimė Medžiočių kaime, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje Mykolos Striogos ir Stefanijos Veteikaitės-Striogienės šeimoje.
Pirmąsias darbo su medžiu pamokas L.Strioga gavo iš savo tėvo, kuris mėgo savo malonumui drožinėti. „Nuo pat mažumės matydami drožinėjantį tėvą, mes, keturi sūnūs, visi tuo domėjomės ir mokėmės iš jo. Galiausiai taip jau susiklostė, kad skirtingais keliais kiekvienas pasukome meno link“, – interviu yra pasakojęs L.Strioga.
Karo metais šeima gyveno daugiausia vien iš žaisliukų, kuriuos tėvui padėdavo daryti vaikai. „Kalėdoms darydavome Kalėdų Senelius, Velykoms – gaidelius, kiškelius ir kitus žvėrelius. Juos išmargindavome klijiniais dažais, atrodydavo labai gražiai. Keletą darbų esu išsaugojęs ir padovanojęs Rumšiškių muziejui, o kai kuriuos atkūriau iš atminties. Taip pat darėme ir klumpes, kurias karo metais moterys labai mėgo nešioti. Tėvas savo rankomis mums buvo padaręs net paspirtuką bei medinį arkliuką su rateliais, kitus žaislus iš molio lipdydavome patys“, – yra pasakojęs medžio meistras.
1950 m. baigęs Ukmergės vakarinę suaugusiųjų gimnaziją L.Strioga įstojo į Vilniaus dailės institutą, kur studijavo skulptūrą. Po antro kurso jis gavo pasiūlymą vykti studijoms į Leningrado I.Repino dailės institutą.
Apie šią savo patirtį menininkas yra pasakojęs: „Aš visada mėgau rizikuoti, buvau gan drąsus, tad pagalvojau, kodėl nepabandžius… Šiame institute buvo labai stipri Piešimo katedra, man norėjosi gauti geresnius pagrindus. Taip pat ir milžiniška meno biblioteka su žymiausių pasaulio dailininkų reprodukcijomis – man, kaimo vaikui, tai buvo visiškai neregėtas pasaulis. Be to, galėjau matyti, kaip dirba vyresni studentai, tai taip pat plėtė akiratį. Tiesa, gan greitai mano entuziazmas sumenko, nes pamačiau, kad čia žymiai stipriau įsigalėję socialistinio realizmo standartai, ir mus verčia mąstyti ne individualiai, bet šabloniškai, kurti taip, kaip reikia. Žodžiu, ideologija šiame institute buvo gerokai stipriau įsišaknijusi nei Vilniuje.“
Po šešerių metų studijų tuometiniame Leningrade L.Strioga sugrįžo į Lietuvą ir visam gyvenimui apsistojo Kaune.
Tarp L.Striogos darbų – 1966 metais Kauno Ąžuolyne pastatyta dekoratyvinė granito kompozicija „Poilsis” — pirmas kūrinys viešojoje erdvėje. Kauno muzikinio teatro sodelyje menininkas pastatė dainininko Kipro Petrausko portretinį biustą.
Menininkas dirbo ne tik su medžiu, bet ir akmeniu, granitu, gipsu, kūrė ir lauko, ir kamerines skulptūras. Vis dėlto, jo kūrybinės raiškos atradimu tapo unikali kapotinė technika, kurią atrado 1977 metais, sukūręs skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo portretą.
„Man iškart labai patiko rezultatas, tos raibuliuojančios kūrinio formos. Kapojant kirviu darbas tampa faktūrinis, tarytum gyvas. Ši technologija atitiko mano dvasios būseną, – taip ir pradėjau kapota“, – pasakojo skulptorius.
Apie savo kūrybą menininkas yra kalbėjęs: „Nesu liaudies meistras, nors tam tikrų liaudies skulptūrų elementų yra ir mano darbuose. Bet svarbiausia turbūt – pati dvasia. Santūrumas, paprastumas, dvasingumas – šios savybės man yra svarbiausios. Tai būdinga visam liaudies menui, beje, ir ne tik mūsų. Lygiai taip pat tikri yra ir archajiški akmens amžiaus žmonių, indėnų ar Rytų kraštų dirbiniai.
Juk senovės žmonės darė nemeluodami, nevaidindami, kūrė tai, ką žinojo, ką suprato, ką pajuto. Tų darbų formos yra paprastos, tačiau jie jau turi dvasią. Minimalizmas – štai kas mane juose žavi. Pažiūrėkit į mūsų senąsias skulptūras – juk tai tiesiog kaimo žmogeliai. Meistrai darė tai, ką matė žiūrėdami į savo aplinką. Iš čia, manau, ir tas tikrumas, kuris traukia“, – viename interviu kalbėjo skulptorius.
Menininkas yra surengęs ne vieną asmeninę parodą, dalyvavęs bienalėse, tarptautiniuose renginiuose.
Menotyrininkė Dovilė Stirbytė yra rašiusi: „L.Striogos skulptūros yra universalios ir amžinos, neturinčios įvardijamo laiko ir paprastai atsiveriančios įvairių patirčių žmonėms. Tikėtina, kad net ir didžiausi skeptikai, atsidūrę šalia skulptoriaus kūrinių, nesuabejotų jų tikrumu.“
2001 metais menininkui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2004-aisiais pasirodė jo kūrybai skirtas albumas „Leonas Strioga“.
Anot prezidento Gitano Nausėdos, šalis neteko skulptoriaus, kurio kūriniuose tilpo visas gyvenimas.
„Netekome vieno didžiųjų mūsų skulptorių, kurio kūryboje itin meistriškai, unikaliai skleidėsi lietuviškosios tapatybės ir žmogiškosios būties prasmė. Iš pirmo žvilgsnio paprasti ir aiškūs L. Striogos kūriniai savyje talpina visą gyvenimą: meilę, empatiją, žmogaus ir gamtos harmoniją, kartu – kasdienybės rūpesčius ir amžinųjų vertybių esmes“, – užuojautoje sakė šalies vadovas.
Kultūros ministras Simonas Kairys užuojautoje teigė, kad mirus L. Striogai „netekome itin jautraus, šviesaus ir dvasingo kūrėjo, kuris visą gyvenimą liko ištikimas vienai mūzai – skulptūrai“.
„Leono Striogos skulptūrose modernumas derėjo su tautine archajika, o jų skiriamuoju ženklu tapo paties skulptoriaus atrasta unikali kapotinė technika. Reiškiu nuoširdžią užuojautą skulptoriaus artimiesiems bei visai Lietuvos kultūros ir meno bendruomenei“, – teigė S. Kairys.
Anot ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės, menininkas gebėjo derinti tautines ir universaliąsias vertybes.
„Anapilin iškeliavo iškilus menininkas, kurio savitos skulptūros daugel metų džiugino Lietuvos ir pasaulio vaizduojamojo meno gerbėjus. Tai buvo itin talentingas kūrėjas, sugebėjęs originaliai derinti tautinių ir universaliųjų vertybių prasmes. Dėl Leono Vytauto Striogos mirties nuoširdžiai užjaučiu šeimos narius, artimuosius, bičiulius ir visą šalies kultūros bendruomenę “, – sakoma premjerės užuojautoje.
