Lakoniški ir šmaikštūs pasakojimai byloja ne vien apie J.Meko gyvenimą, bet ir apie Niujorko avangardinio meno pasaulį, čia vis sušmėžuoja artimi rašytojo draugai – nuo Alleno Ginsbergo iki Yoko Ono, pasakotojas lankosi Radvilų viloje, miega rūsyje Woosterio gatvėje, po Paryžių jį vežioja Romanas Polanskis, jis bičiuliaujasi su Pieru Paolo Pasoliniu…
Pasak knygos vertėjo Dominyko Norkūno, šios iš pirmo žvilgsnio padrikos istorijos ilgainiui sukrenta į spalvingą ir dinamišką dėlionę, filosofiškai, juokingai ir įkvepiančiai pasakojančią kino kūrėjo J.Meko gyvenimą. Knygą išleido „Odilė“.
Apie kalbą ir mane
Dabar papasakosiu šį tą apie save. Mini biografija. Apie kalbą.
Užaugau mažame kaimelyje, Lietuvoje, vietovėje, kur kalbama atskira tarme. Mes juokdavomės iš bendrinės lietuvių kalbos, šaipydavomės. Tada pradėjau vaikščioti į pradinę. Taigi teko išmokti ir valstybinę, literatūrinę lietuvių kalbą.
Vėliau įstojau į vidurinę. Ten mokiausi lotynų ir prancūzų kalbų. Po dvejus metus kiekvienos iš jų. 1940-ais atėjo sovietai. Jie pareiškė, kad iš prancūzų ir lotynų mažai naudos. Rusų kalba tai jau naudinga. Taigi pradėjau mokytis rusų. Dvejus metus.
1942-ais atėjo vokiečiai. Vokiečiai pareiškė, kad iš rusų kalbos jokios naudos, o vokiečių kalba tai jau naudinga. Taigi pradėjau mokytis vokiečių. Dvejus metus mokiausi vokiečių kalbos.
Paskui atsitiko taip, kad atsidūriau Hamburge, Vokietijoje, karo belaisvių stovykloje kartu su italais ir prancūzais. O, – pagalvojau, – dabar esu Vokietijoje, tad galiu tobulinti savo vokiečių kalbą. Netrukus paaiškėjo, kad esu Vokietijos regione, kuriame kalbama ypatinga vokiečių tarme, vadinama Plattdeutch, kurią patiems vokiečiams sunkoka suprasti. Taigi nutariau: jei jau gyvenu su italais, mokysiuosi italų kalbos. Tada sumojau, kad italų kalba, kurios mokiausi, iš tikrųjų buvo Sicilijos čigonų dialektas, kurio kiti mano draugai italai visiškai nesuprato.
Vėliau karas baigėsi ir atvyko amerikiečiai. Taigi visi pradėjome mokytis anglų kalbos. Bet tuo metu jau mokėjau daug kalbų ir visas jas mokėjau prastai. Taigi su broliu priėjome genialią išvadą: nuo šiol mokysimės kino kalbos, visiems supranta[1]mos kalbos.
Taigi atvykome į Niujorką, įsigijome „Bolex“ ir pradėjome filmuoti. Susitikinėjome su kitais jau[1]nais žmonėmis, kurie irgi filmavo. Ir rodėme savo filmus vyresniems ir išmintingesniems draugams. Jie pažiūrėdavo mūsų juostas, o paskui pažiūrėdavo į mus, purtydami galvas, tardami: mes jūsų ne[1]suprantame, ką jūs čia mums rodote. Kas tai? Čia ne kinas. Mes žinome, kas yra kinas; juk lankomės kino teatruose.
Buvome sugniuždyti: išmokome ne tą kino kalbą! Avangardo, poezijos kalbą...
Tuomet nusprendėme mesti visas kalbas, taip pat ir kino, ir tiesiog daryti tai, kas mums patinka, net jei niekas mūsų nesupras, išskyrus draugus. Visai kaip gimtajame kaime.
Apie mano išsilavinimą
Jaučiu, kad šią knygą derėtų papildyti keletu pastabų apie mano išsilavinimą... Noriu paliesti šią temą, kad galėčiau pasidalinti pora praktinių patarimų. Papasakosiu, kaip svarbu slapta įslinkti į užsiėmimus ir paskaitas, nieko bendra neturinčias su tuo, ką iš tikrųjų studijuoji.
Mainco universitete, į kurį įstojau 1945-ais, kai mane išlaisvino iš priverstinių darbų stovyklos, mano studijų kryptis buvo filosofija, neklauskite, kodėl. Netrukus supratau, jog filosofijos paskaitos tokios nuobodžios, kad man reikėjo kaip nors prasiblaškyti. Taigi didžiąją laiko dalį praleisdavau kitų disciplinų, pavyzdžiui, meno istorijos, antropologijos, net medicinos, paskaitose. Pasirodė, kad retai kas tikrina, ar tau priklauso ten būti, ar ne.
Viena iš palaimingiausių akimirkų per mano studijas Maince įvyko, kai vieną popietę, nuobodžiaudamas per paskaitą apie Maritainą, pasišalinau ir įsliūkinau į kitą paskaitą – neturėjau nė menkiausio supratimo, apie ką ji. Pamaniau, kodėl aklai nesurizikavus.
Pasirodo, tai buvo seminaras, kuriame kažkoks šveicaras kalbėjo apie tai, kas, jo manymu, yra genijus, apie puikų rašytoją Jamesą Joyce’ą. Kadangi visą paauglystę praleidau rusų ir vokiečių režimuose, niekada nebuvau girdėjęs apie Jamesą Joyce’ą.
Tačiau šis vyrukas apie jį kalbėjo su tokiu užsidegimu, kad turėjau pasiklausyti. Ta paskaita man buvo dar džoisiškesnė, nes manoji vokiečių kalba vis dar buvo gana prasta, todėl tuščias vietas užpildžiau savo įsivaizdavimu apie Joyce’ą. Nereikia nė sakyti, kad ši paskaita, į kurią pakliuvau atsitiktinai, kardinaliai pakeitė mano gyvenimą.
Kai 1949-ųjų pabaigoje atvykau į Niujorką, netrukus sužinojau, kad Miesto koledže dėsto Hansas Richteris. Brūkštelėjau jam laišką. Esu čia, Brukline, esu perkeltas asmuo, neturiu pinigų, bet noriu lankyti jūsų pamokas. Po kelių dienų gavau Richterio laišką, dviejų žodžių raštelį: „Tai ateik.“ Taigi atėjau.
Bet tada supratau, kad Hansas Richteris visai nedėstė, jis tiesiog vadovavo mokyklai. Tai mane labai, labai nuvylė. Bet aš pasilikau mėnesį ar du. Viena iš mokinių buvo Shirley Clarke. Mes su Hansu Richteriu tapome gerais draugais, ir mūsų draugystė tęsėsi iki pat jo mirties. Iš jokios paskaitos negalėjau gauti daugiau.
Maždaug tuo pačiu metu išgirdau, kad Niujorko universitete kiną dėsto kažkoks George’as Ambergas. Kiek pašniukštinėjęs, suradau auditoriją, kurioje vykdavo jo paskaitos. Atlikau Mainco triuką. Tiesiog įeidavau į klasę ir atsisėsdavau – dažniausiai gale – kaip bet kuris kitas studentas. Ir, žinoma, niekam nerūpėjo.
Buvo išties puiku, kad George’as Ambergas į paskaitas atsivesdavo kviestinį kino kūrėją, kuris aptardavo rodomus filmus. Taip susipažinau su Gregory Markopoulosu, Curtisu Harringtonu, Ianu Hugo ir keliais kitais kino kūrėjais, kurie tapo mano draugais.
Ambergas buvo puikus mokytojas. Iš pradžių jis rašydavo apie šokį, netgi išleido knygą apie baletą. Galiausiai tapome gerais draugais.
Maždaug tuo pačiu metu kažkas minėjo, kad kitas vaikinas vardu Arthuras Knightas Naujojoje mokykloje dėstė eksperimentinio kino kursą. Taigi, žinoma, pasinaudojau Mainco triuku. Lankiau ir visas jo paskaitas. Nemokamai.
Į „Cinema 16“ seansus prasmukti buvo sunkiau, todėl paprastai mokėdavome. Vis dėlto mes, turiu omeny savo brolį Adolfą ir mane, atrodėme (ir buvome) tokie alkani ir apdriskę – iš esmės tebebuvome perkeltieji asmenys, dar netapę Viljamsburgo, Bruklino, imigrantais – kad Marcia Vogel, kuri paprastai prižiūrėdavo duris, dažnai mus įleisdavo nemokamai, tebūnie ji palaiminta.
Taip prasidėjo manieji menų ir kino mokslai.
Galėčiau tęsti ir tęsti, mano nusižengimų sąrašas ilgas. Į jį pateko net Menų studentų lyga 57-ojoje gatvėje, aš ten sėdėjau ir bandžiau piešti gyvus modelius, ir t. t., ir t. t., ir pan.
Tačiau čia noriu aprašyti tik dar vieną nusižengimą.
Kai atvykau, tiksliau, kai mane į Niujorką atvežė Jungtinių Tautų Tarptautinė pabėgėlių organizacija (T. P. O.), kelerius metus nepraleidau nė vieno spektaklio, baleto pasirodymo ar muzikos koncerto, tarsi sausa kempinė sugėriau viską, ką praleidau jaunystėje. Tačiau opera paprastai kainuodavo brangiau, todėl reikėjo ką nors sugalvoti. Atradau Niujorko operos teatrą, kuris tuo metu buvo įsikūręs ant 40-osios gatvės ir Aštuntosios aveniu kampo.
Pasibaigus pirmajam veiksmui šoninės durys paprastai būdavo atveriamos į 40-ąją gatvę, kad visi rūkaliai galėtų atsikvėpti ir supešti po cigaretę. Pasigirdus skambučiui, skelbiančiam antrojo veiksmo pradžią, visi sugrįždavo atgal, ir, žinoma, aš sugrįždavau kartu su jais... Tais laikais gale visada likdavo stovima vieta. Būta daug operų, kurių pirmuosius veiksmus praleidau, visgi dėl to operos man tapo tik paslaptingesnės.
Ak, jauno menininko gyvenimas Niujorke! Kaip šaunu buvo! Mielai pakartočiau! Iš to laikotarpio turėjau tiek daug gerų prisiminimų apie Niujorko operos teatrą, kad, kai po maždaug dešimtmečio jį nugriovė, atsitiktinai eidamas pro šalį pakėliau didelę statinio atplaišą, gabalą nuo lubų atbrailos. Tebeturiu jį – Niujorko operos teatro gabalėlį, persmelktą vienų didžiausių XX a. pirmosios pusės balsų. Galbūt kada nors juos pavyks iš to luito išgauti!
Pieras Paolo Pasolinis
Prieš pažindamas Pasolinį kaip kino kūrėją, žinojau jį kaip vieną svarbiausių šiuolaikinių italų poetų. Kad ir kokia svarbi būtų jo kino kūryba, pirmiausia jis liks italų poezijos meistru. Vis dėlto kiną puošė ir įkvėpė vyrai ir moterys, žengę į šią sceną iš literatūros – Cocteau, Prevert’as, Broughtonas, Pagnolis, McLaine. Neturėtume pamiršti, kad Maya Deren ir Stanas Brakhage’as pradėjo kaip poetai. Galbūt Stanas ir nenori to pripažinti, bet Hansas Richteris parodė man vieną iš ilgų eilėraščių, kurį Stanas jam atsiuntė, datuotą maždaug 1957-ais. Mes kartu jį perskaitėme ir likome sužavėti.
Šiaip ar taip, pirmą kartą su Pasoliniu susipažinau 1967-ųjų liepą Romoje. Tenai atvykau su maždaug dvidešimčia amerikiečių avangardinio kino programų. Jis atėjo praktiškai į kiekvieną programą. Paprastai ateidavo anksti, dar prieš atsidarant „Centro Sperimentale“ durims, ir sėdėdavo ant gatvės bortelio, dažniausiai su garbanota „Uccellacci e Uccellini“ žvaigžde. Mano italų kalba buvo primityvi, o jo anglų kalba atitiko mano italų. Bet mes puikiai vienas kitą supratome. Jo intuicija ir intelektas tiesiog žaibavo. Dvylikos žodžių sakiniui pakakdavo trijų žodžių.
Aplankiau jį Romoje, Mussolinio laikais įrengtame darbininkų klasės bute. Ilgai kalbėjomės įvairiomis temomis. Jis ypač domėjosi, kas vyksta Amerikos radikaliuose politiniuose judėjimuose. Nuoširdžiai tikėjo, kad Amerikoje netrukus įsi[1]žiebs tikra revoliucija, tikras perversmas. Jei ne, Amerika pamažu taps fašistine šalimi... Bandžiau jį įtikinti, kad tikroji revoliucija yra kinas, bet jis manė, kad kinui trūksta „ideologijos“, o be ideologijos negali būti revoliucijos. Sakiau, kad taip, bet „Amerikoje yra 6 000 000 kino kamerų... Amerikoje yra ir 6 000 000 rašomųjų mašinėlių, – atkirto jis, – bet ar jos rengia revoliuciją?“
Po trejų ar ketverių metų vėl susitikome, šį kartą Niujorke. Neprisimenu, kurį iš jo filmų rodė Niujorko kino festivalyje. Filmas baigėsi, aš išėjau, o jis stovėjo šone, vienas. Nekalbėjo angliškai, o aplink jį, regis, niekas nekalbėjo nei itališkai, nei prancūziškai, tad jis liko vienas. Taigi nuėjome į barą išgerti. Po pirmojo gėrimo pasakiau jam, kad mano mėgstamiausias jo filmas tebėra „Accatone“. Į tai jis atsakė: „Taip, jis taip pat mano mėgstamiausias, bet tik taip, kaip motinai jos pirmagimis yra patsai brangiausias, net jei tas vaikpalaikis nepakenčiamas.“
Paskui pridūrė, kad jis vis dar yra tas nepakenčiamas italų kino vaikpalaikis, todėl šį vakarą čia ir buvo vienas. Ta gaidele užsisakėme dar po taurę.
