Šis, amžininkų liudijimu, talentingas, išsilavinęs savamokslis rašytojas, grafikas, meno kolekcionierius, susiformavęs rusų Sidabro amžiaus literatų ir dailininkų aplinkoje Sankt Peterburge, gimtojoje Lietuvoje iki šiol tebėra beveik nežinomas ir netyrinėtas.
Kas iš tiesų buvo Juozapas Osipas Jurijus Jurkūnas?
Recenzuodamas prieš gerą dešimtmetį Jurkūnui ir jo gyvenimo draugei Olgai Gildebrandt-Arbeninai skirtą parodą Sankt Peterburge, rusų publicistas, vertėjas, literatūros kritikas Nikita Elisejevas rašė: „Kitu laikmečiu Jurkūnas būtų galėjęs tapti modeliuotoju, mados istoriku, TV laidų vedėju ar kokiu nors performansininku ir greičiausiai padarytų neblogą karjerą, nes istorija todėl ir yra istorija, kad koks nors vingiuotas takelis virstų erškėčiuotu keliu, magistrale, o judri magistralė liktų apleista ir negyvenama...“
Galbūt mūsų laiku Juozapui Osipui Jurijui Jurkūnui iš tiesų netrūktų galimybių įgyvendinti net ir keisčiausių savo sumanymų, kurių, jis, pasak amžininkų, niekada nestokojo. Bet jis gimė prieš 126-erius metus atokiame tuomet Rusijos imperijai priklausančiame Sedūnų kaime, Gelvonų valsčiuje, Vilniaus gubernijoje, lietuvių Jono ir Veronikos Jurkūnų šeimoje, kurioje greičiausiai buvo kalbama lenkiškai. Jurkūnams gimė ir daugiau sūnų, išgyveno jis vienintelis.
Kuo tapo ar galėjo tapti Juzekas Jurkūnas, jei likimas jam būtų palankiau susiklostęs, o gyvenimas nebūtų virtęs chroniška tragedija su skaudžiai beprasmiu finalu?
Pripažintas, bet neįvertintas rašytojas
Iš neilgo Jurkūno gyvenimo beveik neišliko dokumentų, tačiau jo paveikslą išsaugojo kūryba ir artimiausių draugų prisiminimai. Apie pirmąją jo pusę – vaikystę tėvų namuose Vilniuje ir paauglystės metus, kai penkiolikmečiui jaunuoliui teko savarankiškai verstis vaidinant keliaujančios teatro trupės spektakliuose, – sužinome iš debiutinio pusiau autobiografinio Jurkūno romano „Švediškos pirštinės“ (1914), kurį jis užbaigė aštuoniolikos ir kuris susilaukė nemažai, tarp jų ir gana palankių, atsiliepimų.
Toliau sekė „Apsakymai, parašyti Kiročnaja gatvės 48 name“ (1916), dviejų apysakų knyga „Netikusi kompanija“, išleista su garsaus rusų avangardo dailininko Jurijaus Annenkovo iliustracijomis 1917 metais. Apie ją gerai atsiliepė Borisas Pasternakas: „Aš perskaičiau jūsų kvoštelėtą ir keistuolišką Pičiūną, kuris, žinoma, man artimesnis ir brangesnis už šiandieninę ir vakarykštę, gegužės ir kovo, Maskvos ir Petrogrado, laikiną ir vietinę „grožinę“ prozą“ (iš 1922 m. Pasternako laiško Jurkūnui).
Po šešiolikos metų tylos Jurkūną vėl pripažino rašytoju NKVD, suėmęs ir nuteisęs jį sufabrikuotoje Leningrado rašytojų byloje.
Iki 1923 m. periodiniuose leidiniuose pasirodė dar keletas apsakymų, bet vėliau, galutinai įsitvirtinus sovietinei cenzūrai, Jurkūnui nepavyko knygų ar žurnalų leidėjams įpiršti nė vieno savo kūrinio.
Paradoksalu, tačiau po šešiolikos metų tylos Jurkūną vėl pripažino rašytoju NKVD, suėmęs ir nuteisęs jį sufabrikuotoje Leningrado rašytojų byloje už neva teroristinę, antivalstybinę veiklą dešiniųjų trockistų gretose.
Piešėjas neprofesionalas
Netekęs galimybių spausdintis, Jurkūnas ėmė piešti. Pirmieji išlikę darbai datuojami 1923-iais, paskutinieji 1937 metais. Jokių meno mokslų nebaigęs, piešti jis mokėsi iš savo draugo dailininko Vladimiro Milaševskio, įstojo į jo sukurtą grupę „13“, 1929-aisiais dalyvavo grupės parodoje.
Viena parodos Vilniuje kuratorių Svetlana Gruševskaja-Bobkova, Jurkūno darbų saugotoja ir tyrinėtoja Annos Achmatovos muziejuje Fontanų name Sankt Peterburge, teigia, kad „Jurkūno proza ir grafika savo kūrybiniu metodu yra vientisos. Panaši jų raidos logika – nuo sunkumo ir tapybiškumo prie lengvumo ir grafiškumo.“ Jos nuomone, „literatūra subrandino Jurkūną kaip menininką: savo prozoje jis gludina „idealiosios akies“ meistriškumą, kurio dėka skaitytojas tarsi išplėšiamas iš tikrovės gniaužtų, įvedamas į pasakojimą, priverčiamas išgirsti garsus, įsižiūrėti į personažus ir interjero detales“. Toks kūrybos metodas, siejamas, visų pirma, su emociniu kūrėjo intelektu, jo gebėjimu įsijausti į vaizduojamą turinį, buvo deklaruotas poeto Michailo Kuzmino surašytoje Emocionalizmo programoje, kurią pasirašė ir Jurkūnas.
Jokių meno mokslų nebaigęs, piešti jis mokėsi iš savo draugo dailininko Vladimiro Milaševskio, įstojo į jo sukurtą grupę „13“
Tad visai nestebina, kad Jurkūno piešiamas ir aprašomas pasaulis, kupinas art deco elegancijos ir nerūpestingumo, yra labai nutolęs nuo pilkos ir smaugiančios tikrovės, lyg švino debesis užgulusios jo kartos žmones. Parke ar gatvėje vaikštinėjančios poros, ilgakojės gražuolės kaip iš madų žurnalų, aukštuomenės scenelės, gimnazistai, paplūdimio mauduolės, nerūpestingi nuogaliai, pikantiškos miegamojo scenos, ilgiausia virtinė mylimos moters portretų – tarsi saulės spinduliuose žėrinti oazė tamsios nakties vidury.
Lemtingos pažintys
Lietuvis Juozapas (metrikoje Osipas) Jurkūnas tapo Jurijum Jurkūnu po pažinties su viena spalvingiausių rusų Sidabro amžiaus asmenybių – poetu, rašytoju, vertėju, kompozitoriumi Michailu Kuzminu, kurio paragintas greičiausiai ir nutarė ieškoti laimės kunkuliuojančioje imperijos sostinėje.
Rafinuotas, be galo išsilavinęs, daug kalbų mokantis, savo šlovės viršūnę jau pasiekęs keturiasdešimt vienerių metų poetas, niekada neslėpęs, ypač kūryboje, savo homoseksualios orientacijos, išsyk pastebėjo išvaizdų, apsiskaičiusį, ambicingą, literatūrinių gabumų turintį septyniolikmetį ir panoro jį kone tėviškai globoti: rūpintis jo išsilavinimu, kūryba ir net buitimi. Jis įtraukė Jurkūną į spalvingą savo draugų ir pažįstamų – tuo metu jau Petrogrado literatų, dailininkų, teatralų ir boheminės inteligentijos aplinką, skatino rašyti, padėjo publikuoti pirmuosius literatūros kūrinius. Įdomu, kad 1918 metais į jų bendrą gyvenimą natūraliai įsiliejo iš Vilniaus po antrojo vyro mirties atvykusi Jurkūno motina Veronika Ambrazevič, kuri faktiškai tapo jų namų šeimininke.
Dviejų vyrų ryšys, trukęs 23-ejus metus iki pat Kuzmino mirties, buvo sudėtingas, permainingas, tačiau neabejotinai pagrįstas abipuse meile, pagarba ir ypatingu, švelniu prieraišumu.
Dviejų vyrų ryšys, trukęs 23-ejus metus iki pat Kuzmino mirties, buvo sudėtingas, permainingas, tačiau neabejotinai pagrįstas abipuse meile, pagarba ir ypatingu, švelniu prieraišumu. Kuzminas tėviškai išgyveno visas juos užgriuvusias negandas – du Jurkūno suėmimus, kratas, Jurkūno rašinių, dokumentų, piešinių konfiskavimą, NKVD bandymą užverbuoti, nuolatinį pinigų stygių.
Jis naudojosi visomis savo pažintimis su bolševikų valdžios ešelonuose įtakingais, kažkada jam artimais draugais, kad išgelbėtų jaunąjį draugą nuo pražūties. Skaudama širdimi, tačiau besąlygiškai Kuzminas susitaikė ir su lemtinga Jurkūno meile moteriai – aktorei, vėliau tapusiai dailininke, Olgai Gildebrandt-Arbeninai, kurios dėmesio tuo metu uoliai siekė poetai Nikolajus Gumiliovas ir Osipas Mandelštamas.
Triguba šeima iki „kol mirtis juos išskyrė“
Trečiojo dešimtmečio pradžioje susikūrė gandų ir mistifikacijų šleifo lydima trijų viena kitai pasišventusių asmenybių šeima, nykiais bado, skurdo ir raudonojo teroro laikais tapusi užuovėja ne tik jiems trims, bet ir margam būreliui jų namuose nuolat besilankančių meninės bohemos atstovų, dabar vadinamų „Sidabro amžiaus skeveldromis“.
Stebėtinai tvirtą ir kartu trapią trigubą šeimą išskyrė tik jos narių mirtys. 1936 metais nuo stenokardijos ligoninėje mirė vis dar įtakingas Kuzminas, iki šiol sugebėjęs būti trapios Jurkūno neliečiamybės garantu.
1933 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo homoseksualių asmenų persekiojimai, dažniausiai jie buvo kaltinami šnipinėjimu ir kontrrevoliucine veikla.
Po jo mirties nepraėjus nė dvejiems metams, 1938-ųjų vasario 3-iąją, Jurkūnas buvo suimtas, nuteistas ir tų pačių metų rugsėjo 21-ąją sušaudytas. Tikėtina, kad ryšys su Kuzminu galėjo tapti lemiančia susidorojimo priežastimi – 1933 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo homoseksualių asmenų persekiojimai, dažniausiai jie buvo kaltinami šnipinėjimu ir kontrrevoliucine veikla.
Jurkūno motina mirė nebesulaukusi žinios apie sūnaus likimą, tais pačiais 1938 metais. Ilgiausiai išgyvenusioji Arbenina (mirė 1980), kuri buvo laikoma civiline Jurkūno žmona, visą likusį gyvenimą liko ištikima Jurkūnui ir pasišventė tam, kad būtų išsaugota ir ateities kartoms perduota atmintis apie jį. Mylimojo Juročkos ji laukė dar daug metų, nežinodama, kad jo jau seniai nėra tarp gyvųjų.
Draugų išsaugota atmintis
Deja, nemaža, gal net brandžiausioji nepublikuotos literatūrinės Jurkūno kūrybos dalis – romanas „Rūkas už grotų“ (arba „Miestas rūke“, galbūt nebaigtas), artimųjų prisiminimuose nuolat minimi Jurkūno eilėraščiai, pjesės, dienoraštis, laiškai, prisiminimai apie Vladimirą Majakovskį, taip pat nežinia kiek jo piešinių ir koliažų, kuriuos kratų vykdytojai paniekinamai vadino žodžiu „pornografija“, pražuvo ir tikimybė, kad atsivėrus NKVD archyvams jie atsiras, yra labai menka.
Lyg negandų dar būtų maža, karo metais Leningrade prapuolė keli lagaminai, kuriuose ištikimajai Arbeninai, nepaisant kratų ir konfiskacijų, buvo pavykę išsaugoti piešinius, koliažus, dokumentus, laiškus ir kitus žūtbūtinai svarbius jų bendro gyvenimo ir laikmečio liudijimus. Šią baisią, vaikų mirčiai prilyginamą lagaminų netektį ji emocingai aprašė 1946 metų laiške Jurkūnui, manydama, kad jis tebėra gyvas.
Ir vis dėlto jei ne ištikimų draugų pastangos, Jurijų Jurkūną šiandien, ko gero, mažai kas prisimintų. Prieš revoliuciją menkais tiražais išleistos jo prozos knygelės greičiausiai dulkėtų specfonduose, o keli šimtai nekonfiskuotų grafikos darbų būtų išsibarstę po įvairius namus ir laikui bėgant prašaptų ar sudegtų buržuikose šaltomis blokados žiemomis.
Bent vienu požiūriu nesėkmių persekiojamam Jurkūnui pasisekė – Arbeninos dėka išliko apie kelis šimtus Jurkūno grafikos darbų, o jos ir Kuzmino dienoraščiai ir vėliau jos užrašyti prisiminimai palieka mums gana ryškų Jurkūno gyvenimo ir kūrybos paveikslą.
Arbeninos dėka išliko apie kelis šimtus Jurkūno grafikos darbų, o jos ir Kuzmino dienoraščiai ir prisiminimai palieka gana ryškų Jurkūno gyvenimo ir kūrybos paveikslą.
Artimo draugo dailininko Milaševskio plunksnai priklauso įdomi prisiminimų knyga apie to meto bohemos gyvenimą „Vakar, užvakar...“, kurioje išsamiai aprašoma ir autoriaus pažintis su Jurkūnu.
Tačiau jis įgyvendino dar keistesnį sumanymą – gulėdamas ligoninėje sugalvojo iš atminties užrašyti pradingusį Jurkūno romaną „Rūkas už grotų“, kurį yra girdėjęs iš paties Jurkūno lūpų prieš 48 metus. Taip pražuvęs draugo kūrinys, pasirašytas Pseudo Jurkūno slapyvardžiu, atgimė nauju pavadinimu „Neli“. Vienas pagrindinių romano veikėjų yra pats Vladimiras Milaševskis.
Sugrįžimas gimtinėn
Šiandien Rusijoje, antrojoje Jurkūno tėvynėje, jo vardas nėra pamirštas. Pažymint kūrėjo gimimo šimtmetį Sankt Peterburge išleista solidi jo literatūrinių kūrinių rinktinė „Netikusi kompanija“ su išsamiais mokslininkų komentarais ir Olgos Gildebrandt-Arbeninos prisiminimais „Apie Juročką“, pradėtais rašyti jau po Stalino mirties. Išleisti ir išlikę Michailo Kuzmino dienoraščiai, kuriuose, pradedant nuo 1913-ųjų, jų pažinties metų, Jurkūno vardas minimas beveik kiekvienos dienos įrašuose.
Jurkūnas Rusijoje įvertintas ir kaip dailininkas – 2009 metais išėjo jo piešinių albumas su išsamia gyvenimo ir kūrybos apžvalga, o jau po metų Annos Achmatovos muziejuje Fontanų name Sankt Peterburge surengta pirmoji personalinė jo piešinių paroda.
Išsamesnė pažintis su Jurkūnu Lietuvoje įvyks tuomet, kai bus išleista šiuo metu rengiama pirmoji jo literatūrinių tekstų ir tekstų apie jį knyga lietuvių kalba.
Išsamesnė pažintis su Juozapu Jurijum Jurkūnu, jo kūrybiniu paveldu Lietuvoje įvyks tuomet, kai bus išleista šiuo metu rengiama pirmoji jo literatūrinių tekstų ir tekstų apie jį knyga lietuvių kalba. Bet knygos reikės dar palaukti. O štai šį pavasarį ir visą vasarą į susitikimą su Jurkūnu pakvies atsinaujinęs Lietuvos diasporos dailės muziejus.
Pirmosios Jurkūno parodos rengėjams rūpėjo šiuolaikinėmis, bet Jurkūno ir jo aplinkos dvasią ataidinčiomis priemonėmis sukurti jo gyvenimo ir kūrybos paveikslą. Parodos lankytojai dar neišvys Jurkūno piešinių originalų (teks laukti geresnių laikų), tačiau galės stebėti besimainančius išdidintus jo piešinių vaizdus, atgyjančius ant salės sienų, pamatys koliažinį dailininko Pauliaus Juodišiaus ir „Stalo teatro“ bendros gamybos filmą, kuris supažindins su Jurkūno biografija. Svarbią ekspozicijos dalį užims trylikos lagaminų ekspozicija, kurioje režisierė ir aktorė Saulė Degutytė atgaivins kertinius Jurkūno gyvenimo momentus.
Paroda veiks nuo gegužės 26 dienos, o gegužės 20-ąją 18 val. įvyks oficialus, teatralizuotas jos atidarymas, kuriame lankytojų (kurių skaičius ribojamas) lauks akistata su atgijusiais parodos herojais.
Belieka tikėtis, kad šį kartą nežinomas Jurkūnas, tarp 45 tūkstančių stalinistinio teroro aukų dūlantis bevardžiame Levašovo dykynės miške prie Sankt Peterburgo, susigrąžins Lietuvoje savo vardą ir atmintį.
Teksto autorė Rūta Mėlinskaitė – parodos kuratorė, literatūrinės Jurkūno kūrybos vertėja
