– Kaip susidūrėte su šia pjese?
– Dažnai skraidau į Londoną ir ten būdama paskiriu vieną dieną ypatingam knygynui, kuriame beveik viskas yra skirta teatrui. Ten sutinki daug jaunų žmonių, norinčių stoti į aktoriaus specialybę, aktorių, ieškančių monologų, pjesių, taip pat režisierių. Skaitykloje yra sukaupti didžiuliai katalogai, galima ieškoti medžiagos pagal kiekvieno poreikius: pjesės monospektakliams, dviem žmonėms, pagal lytį, amžių, žanrą... Viskas nurodyta, kur ir ko reiktų ieškoti. Prieš kelis metus, tame pačiame knygyne radau keletą pjesių, jas peržvelgus supratau, jog pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ su eutanazijos tema dar nebuvo paliesta Lietuvos teatre. Iš karto pajutau, jog ta medžiaga turėtų jaudinti žmogų. Juk teatre kažkas turi sukrėsti. Negali pasirinkti tokios medžiagos, kurią išvydęs teatre, jau išėjęs po spektaklio žiūrovas galvotų: „Va, galėjau žiūrėti ar nežiūrėti, – jokio skirtumo“. Ir Joną Vaitkų „užkabino” ši pjesė, tokiu būdu ir atsirado spektaklis Mažajame teatre.
– O kodėl būtent šiame teatre, šioje scenoje?
– Mano giliu įsitikinimu Mažojo teatro scena yra viena jaukiausių. Ir žiūrovai taip atsiliepia. Čia kontaktas yra labai artimas, tai – tokia erdvė, kuri yra tinkama dokumentinei medžiagai, kur galima vaidinti „plonai”, niuansuotai. O ši pjesė kaip tik ir yra tokia- gyvenimiška. Ją paskaitęs teatro vadovas Rimas Tuminas taip pat su tuo sutiko, atsirinko „Palaukit, kieno čia gyvenimas“ iš kelių jam siūlytų pjesių. Galima sakyti, kad sutapus daugeliui aplinkybių atsirado šis spektaklis... Man šiame teatre yra nepaprastai malonu vaidinti. Čia jauti artumą su žiūrovais- šitoje scenoje nesumeluosi.
– Tad kaip sekėsi kurti vaidmenį?
– Turėjome daug pagalbos, konsultavomės su gydytojais, kurie yra dirbę su tokiais ligoniais. Nenorėjome daug buities spektaklyje. Kalbant apie žmones, kuriuos reikia slaugyti, jais nuolat rūpintis, galima nueiti į visišką buitinį realizmą. Nuo pat pirmų repeticijų sutarėme, jog šių dalykų čia neturi būti, – tai turi būti tik nujaučiama, bet ne vaizduojama. Čia mums svarbiausia buvo mintis, idėja.
Didžiausio komplimento susilaukėme, kuomet gydytojai po spektaklio prisipažino, kad stebint sceną juos apėmė jausmas, lyg stebėtų savo pačių kliniką, pacientus, jog būtent taip jie ir elgiasi. Mes sugebėjome užfiksuoti tuos svarbiausius etapus jų elgesyje: pirmas, kai po baisaus įvykio, tik atgaivintas žmogus iš pradžių netiki tuo, kas jam atsitiko, tvirtina, kad viskas bus gerai, vėliau arba susitaiko su esama padėtimi,bet dažniau atsiranda baisi depresija, besikaitaliojanti su didžiuliais nerviniais šuoliais, ligonis tampa labai piktas, agresyvus, darosi beveik neįmanoma su juo būti.
Visuomet džiugu, kad į spektaklį ateina daug jaunų žmonių, ir pažiūrėję pasako, jog spektaklis vis dėlto teigia gyvenimą, jog išėjus gali suvokti (tai man labai brangu!), kad gyvenime turi džiaugtis kiekviena akimirka, išnaudoti kiekvieną Tau duotą šansą, momentą. Juk taip gali kiekvienam atsitikti, dėl to reikia gyventi ir džiaugtis Dabar. Nors spektaklio tema ir liūdna, bet yra ir daug linksmų momentų, juk taip ir gyvenime, – čia pat juokiamės, čia pat ir verkiame.
– Ar padirbėjus su šia medžiaga pasikeitė jūsų požiūris į eutanaziją?
– Negaliu pasakyti nei taip, nei ne. Kito žmogaus atveju, kai jį ištinka nelaimė ir tu matai jo kančią ir žinai, kad jis iš to neišsikapstys, o būdamas sveiko proto, turėdamas vienintelį sveiką organą – smegenis – apsisprendžia, kad nebenori (nebegali) gyventi. Iš vienos pusės žiauru, juk tau yra duota gyvybė ir niekas negali jos iš tavęs, net tu pats, atimti. Bet lygiai taip pat žiauru yra stebėti tokį kenčiantį žmogų. Vienareikšmiško atsakymo nėra. Man tai yra didelis klaustukas.
– Ką norėtumėte pasakyti žiūrovams?
– Laukiu visų žiūrovų, kiekvienas žiūrovas yra brangus. Čia, manau, kiekvienas gali rasti ką nors sau. Šis spektaklis tikrai turėtų pasiekti širdis.
Spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ bus rodomas Vilniaus Mažajame teatre vasario 22 d. 18.30 val.
