Per Kalėdas Semeniškių kaime gimęs Jonas Mekas, tapo kalėdiniu stebuklu ne tik Lietuvai bet Jungtinių Amerikos Valstijų bei likusio pasaulio menininkams: modernistams, avangardistams, tvirtai įsirašė į pasaulio meno istorijos pirmąsias gretas.
Šis laisvos sielos žmogus 1949–aisiais atsidūręs Niujorke, jau po dviejų savaičių rankoje laikė kamerą, kurią pirko už skolintus pinigus. Menininkas sutelkė bendraminčių menininkų grupę, kurie apsigyveno buvusių fabrikų teritorijoje, kuriuos buvo sumanyta nugriauti... Taip Amerikai buvo atkovotos ištisos meno erdvės. Fabrikų kvartalas virto menininkų, bohemos, prestižinių galerijų, vienu įdomiausių rajonų pasaulyje – tikra kultūrininkų Meka.
Beje, Jonas niekuomet nestovėjo ištiesęs rankos ir neprašė valdžios malonės. Jis įnešė naujų vėjų net į Holivudą, vadinamas vienas pirmųjų pasaulio video blogerių, pradėjusių vaizdo dienoraščių kūrimą ir platinimą.
Tačiau tai, kas yra iki šiol J.Mekas yra daugiau nei kūrėjo nuopelnai. Tai yra jo poezija. Žodžiai, kylantys iš savasties, iš užkoduotų kilmės gelmių.
Jonas vienas nedaugelio lietuvių, kuris kalbėjo beveik be akcento. Nesuamerikonėjo, kaip daugelis mūsų tautiečių. Atvirkščiai: Manhattene skaitė savo eiles, dainavo lietuvių liaudies dainas – tas pačias, atsivežtas iš Semeniškių. Gal todėl sakoma, kad Jonas Mekas tuo būdu sulietuvino Niujorką.
J.Mekas tapo ištisos lietuvių kino menininkų plejados mokytoju. Audriui Stoniui, Vytautui V Landsbergiui, Algimantui Maceinai, Artūrui Jevdokimovui ir kitiems kūrėjams Mekas tapo ir gyvenimo mokytoju. Jauniems vaikinams 1990-taisiais nusišypsojo laimė stažuotis Jono Meko Kino antologijos archyve Niujorke.
Menininkui visuomet buvo svarbus tapatybės klausimas. Kas jis, kur jis, kam jis kaip žmogus, kaip siela, kaip lietuvis. Kur lietuvio ribos: ar lietuvis nebeegzistuoja, kai išeina iš Tėvynės? Ar lietuvio būvis visuomet lieka nepakitęs?
Vytautas V.Landsbergis teigia, kad Mekas „Ameriką sulietuvino tuose žmonėse, kurie prie jo prisilietė; jie irgi įgijo tam tikro kaimietiško paprastumo ir gebėjimo kalbėti aiškiai, nekabinant makaronų ir situacijos nepadarant sudėtingesne, kalbėti nuo savęs, o ne nuo cituotojo. Taip rodė, kad viskas gimsta iš nieko. Mes kaip dievai galim paimt tą chaosą ir iš kažkokių nuolaužėlių ar šiukšlių, padaryti dalykus, kurie bus turintys išliekamąją vertę.
Režisierius teigia, kad Mekui lietuviškumas buvo labai svarbus, nes „nuo to niekaip nepabėgsi, tai yra mūsų genuose. ir visi perlai, kuriuos mes kažkada čiupinėjom”.
Jonas Mekas kažkokiu neapčiuopiamu būdu žodžiais atklodavo gelmes, esančias genuose. Tai labai didelis ir svarbus jo palikimas. Aprašymas vidinės jausenos, kurią visi turime.
Meko kūryba neatsiejama nuo jo gyvenimo filosofijos. Ją galima apibūdinti „džiaugsmo” filosofija. Mekas – dvasinis mokytojas, „nieko” filosofas. Mekas viską kūrė iš nieko: „Vargas nėra ta būsena, kuri mus stabdo... gali būti ir atvirkščiai...“
Nugyvenęs ilgą ir linksmą gyvenimą Semeniškių Jonukas paliko milžinišką intelektualinį palikimą, kuris maitins ateities kartas. Ne tik menininkų. Daugelio mūsų. Jono Meko perėjimas iš realaus gyvenimo būvio į mirties nenutraukė jo gyvenimo. Mekas – yra tik pradžia…
