– Kokios trys Lietuvos regionų ir didžiųjų miestų savivaldybių požiūrio į kultūrą problemos jus erzina, paliečia labiausiai?
– Kaip tik atliekame „Savivaldybių kultūros indekso“ tyrimus (juos atlieka nepriklausoma tyrėja Kristina Mažeikaitė, Lietuvos kultūros tarybos užsakymu). Galutinė medžiaga dar nėra paruošta, tačiau pirminiai duomenys jau ryškėja. Pradžioje manėme, kad šis indeksas bus skirtas apžvelgti situacijai regionuose, bet absoliučiai pakeičiau nuomonę – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra neatsiejama sistemos dalis.
Pavyzdžiui, paėmus kultūros organizacijų apyvartos bei menininkų skaičiaus pjūvį, savaime suprantama, kad čia kalbame apie penkis didžiuosius Lietuvos miestus, rajonus aplink juos bei kurortus, kurie gali išsiveržti į priekį, už savęs palikdami visas kitas savivaldybes.
Tai šitaip sugriūva visas šaunus įsivaizdavimas, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra pirmoje pozicijoje!
Bet peržvelgus, kiek procentų savo biudžeto savivaldybės išleidžia kultūrai bei jos infrastruktūrai, situacija keičiasi. Vilnius atsiduria paskutinėje, 60-oje, vietoje, žmogui skirdamas 26 eurus, arba 1,8 proc. viso savivaldybės kultūros biudžeto. Priešpaskutinėje, 59-oje vietoje – Klaipėda. 58-oje – Kaunas. Tai šitaip sugriūva visas šaunus įsivaizdavimas, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra pirmoje pozicijoje!
Pirmoje vietoje pagal pastarąjį kriterijų pirmauja Neringos savivaldybė, tačiau šį rezultatą vertėtų vertinti atsargiai dėl jos kurortinės specifikos. Antroje pozicijoje yra Druskininkai! Druskininkai, kurie skiria 338 eurus vienam gyventojui, jo kultūros paslaugoms ir patirtims. Ši savivaldybė atriekia 20 proc. savo biudžeto kultūrai.
Dėl šių duomenų kyla klausimas – ar reikia kalbėti apie regioną ir miestus atskirai, ar apie visą Lietuvą?
– Kodėl atsitinka taip, kad Vilniaus savivaldybė yra mažiausiai kultūrą finansuojanti savivaldybė visoje Lietuvoje?
– Ši diskusija gali išsiplėtoti itin įdomiai. Visų pirma, tai lemia didžiulė valstybės finansuojamų įstaigų koncentracija šiame mieste. Tas pats galioja ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Štai čia ir turime sustoti. Taigi savivaldybės skiriama biudžeto dalis kultūrai bei valstybės išlaikomos nacionalinės kultūros įstaigos viena kitą papildo.
Jie patys nori šio proveržio, bet nėra su kuo jį kurti...
Be kita ko, Vilnius turi galimybę generuoti pajamas. Prisiminkite, kad kultūros sektorius taip pat apima ir naująsias kūrybines industrijas, tokias kaip dizainas, kompiuteriniai žaidimai, kinas ir t.t. Pagal „Savivaldybių kultūros indeksą“ šios srities veiklų daugiausia yra didmiesčiuose. Tuo metu dalis regionuose esančių iniciatyvų remiasi tradicinėmis kultūros formomis – muzika, daile, teatru. Na, senaisiais menais.
– Galbūt čia ir atsiranda šis kultūros prieinamumo Lietuvoje netolydumas? Turbūt naujosios kultūros industrijos jaunimui regionuose galėtų būti ypač patrauklios. Jie norėtų ateiti į šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėjo koncertą arba patys pamėginti sukurti kompiuterinį žaidimą. Tačiau gali pasirinkti tik iš tradicinių menų arba amatų, kaip antai kiaušinių dažymas.
– Matote, išskirdama kūrybines industrijas ir menus, ne visai tai turėjau omeny. Muzika, teatras, dailė yra absoliučiai tradiciniai menai, tačiau jų formos gali būti be galo šiuolaikiškos. Bet ar regionuose yra alternatyvios kultūros? Aišku, kad jos esama gerokai mažiau. Kadangi LKT įgyvendino „Tolygios kultūrinės raidos“ programą, mes daug diskutavome su regionų kultūros tarybų pirmininkais. Jie patys nori šio proveržio, bet nėra su kuo jį kurti... Visų pirma – jiems trūksta žmonių, kurių, kaip matome, trūksta visoje Lietuvoje.
– Kokios pagalbos iš savivaldybių nori regioninės kultūros tarybos?
– Visų pirma, pačiai savivaldai reikėtų bręsti iki tokio supratimo, kokį turi senosios demokratijos. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės, kuriose vietos kultūra, pirmiausia, rūpi savivaldai. Kitaip tariant, kiek savivaldybės yra pasiruošusios investuoti į jos patyrimą, infrastruktūros gerinimą, atvėrimą kūrėjams iš Lietuvos ir iš užsienio. Galbūt įmanoma sukurti kažką tokio unikalaus, kad žmonės iš užsienio atvyktų į Lietuvą?
Tokiu būdu tampame vieno miesto valstybe.
Man labai trūksta savivaldybių iniciatyvų. Na, pavyzdžiui, būtų galima steigti stipendijas kūrėjams. Ne vieną kartą mes, LKT, esame pristatę, kaip Lietuvoje yra išsidėstę kūrėjai. Pasirodo, 60 proc. jų yra Vilniuje, 20 proc. – kituose didžiuosiuose miestuose, o likę pasiskirstę po visą šalį. Nemanau, kad tai yra sveika situacija. Tokiu būdu tampame vieno miesto valstybe, visas kūrybinis potencialas koncentruojasi Vilniuje, kuris į savo menininkus investuoja tiek mažai, kad, galima sakyti, jie gauna nieką. Visgi čia jie gali kliautis savo jėgomis.
– Kokių rizikų dar sukelia toks menininkų pasiskirstymas? Kas atsitinka, jeigu kokia nors apskritis ar rajonas turi mažai kuriančiųjų?
– Tai subjektyvu, bet man asmeniškai toks rajonas, pavirtęs kultūrine dykviete, būtų nepatrauklus gyventi. Ne šiaip atvažiuoti pasižiūrėti, kažką patirti ir išvažiuoti, o būtent planuoti savo gyvenimą čia. Daugybės didžiulių tyrimų rezultatai rodo, kad kūrybiškumas, paslaugos ir infrastruktūra pritraukia ir visus kitus sektorius bei žmones, kurie norėtų čia įsikurti. Tuo metu pridėtinės vertės bei darbo vietų kūrimas atsiranda savaime.
Bet noriu dar kartą akcentuoti situacijos subjektyvumą. Tyrimo, skirto įvairių savivaldybių gyventojų dalyvavimo kultūroje bei pasitenkinimo prieinamumu analizei, rašoma: labiausiai patenkinti varėniškiai, lazdijiškiai, druskininkiškiai, alytiškiai, šiauliškiai, šakiškiai, vilkaviškiečiai, marijampoliškiai, Kazlų Rūdos bei Kalvarijų gyventojai. Šių vietovių gyventojai mano turintys patogiai prieinamą kultūrą, tarkime, net 82 proc. Varėnos rajono apklaustųjų sako, kad juos viskas tenkina.
O jeigu Vilniaus savivaldybė skiria mažiausiai savo biudžeto kultūrai, vadinasi, šiame mieste situacija prasčiausia?
Vilnius atsiduria 12-oje pozicijoje, Kaunas – 20-oje, o pačioje paskutinėje vietoje – Klaipėda.
– Klaipėdos atvejis išties įdomus. Ilgametis, nuo 2011-ųjų pareigas einantis meras Vytautas Grubliauskas, rodos, organizuoja ir džiazo festivalį, tačiau metai iš metų Klaipėdos kultūrinis gyvenimas tuštėja. Kaip vertinate Klaipėdos savivaldybės požiūrį į kultūrą?
– Čia ir yra puikus klausimas, bet jam reikėtų išsamesnės analizės. Netgi gavusi tyrimo rezultatus jaučiuosi lyg niekas man nebūtų atsakyta, kaip antai ar yra koreliacija tarp savivaldybės skiriamų pinigų kultūrai ir pilietiškumo, kandidatų pasirinkimo ir apskritai moralinių nuostatų? Žinokite, net nežinau, ar ji egzistuoja. Juk Druskininkuose žmonės patenkinti kultūriniu gyvenimu, bet ar su jų meru Ričardu Malinausku tikrai viskas nuostabu? O jeigu Vilniaus savivaldybė skiria mažiausiai savo biudžeto kultūrai, vadinasi, šiame mieste situacija prasčiausia? Kodėl Klaipėdos rezultatai tokie paradoksalūs, nors juose veikia džiazo festivalis?
– Norisi pereiti prie kitos temos. Ar tikrai manote, kad visos kultūrinės veiklos turėtų būti finansuojamos iš Kultūros ministerijos, LKT ir savivaldybių biudžeto kultūrai? Galbūt kažkur turėtų įsitraukti ir Užimtumo tarnyba?
– Šis klausimas viešojoje erdvėje pastaruoju metu pajudinamas dažnai. Kaip tik per Vilniaus knygų mugę rašytoja Kristina Sabaliauskaitė metė kelias frazes, kaip antai „geriau finansuotume autobusus į teatrą, o ne juostelių pynimo būrelius“ (ši mintis yra perfrazuota iš tikslios citatos, kurią galima rasti čia – 15min). Suprask, vietoje juostelių pynimo geriau važiuoti į teatrą. Vilniuje. Bet iš esmės čia svarbiau permąstyti, kaip efektyviai naudojamos valstybės lėšos.
Tad galbūt ne autobusais žmones reikia vežti į Vilnių, o investuoti į įtraukiančią kultūrą šalia.
Visgi besiorientuodama į užsienio šalių kultūros tarybas, veikiančias senose demokratijose, pastebėjau, kad jos vadovaujasi šūkiais „Kultūra prie slenksčio!“, „Kultūra šalia!“, „Kultūra prie lango“. Tad galbūt ne autobusais žmones reikia vežti į Vilnių, o investuoti į įtraukiančią kultūrą šalia. Vėlgi naivu būtų svajoti apie Niujorką kiekvieno kieme, hipertrofuoti situaciją arba įkristi į apokalipsę, bet savivalda turi stengtis aktyvinti kultūrinį gyvenimą vietoje. Ir visai nebūtina kviesti žvaigždes, nes formų yra įvairių.
– Su kokiais ciniškiausiais savivaldybių poelgiais kultūros kontekste esate susidūrusi?
– Nuolatos. Vienas asmeninių „mylimiausių“ atvejų yra už Druskininkų esantis kažkoks pažintinis takas, įvardintas kaip ekologinė-rekreacinė zona. Jis buvo sukurtas įsisavinus Europos Sąjungos lėšas. Apie tokių rekreacinių zonų steigimą bei jų panaudą privačioms reikmėms tyrimą jau buvo padariusi žiniasklaida. Tokie dalykai vyksta ne tik regionuose, bet ir didmiesčiuose. Žinoma, nenoriu visko absoliutinti.
Apskritai kalbant apie savivaldybes, jaučiu didžiulį vertybių, požiūrių skirtumą. Į etninę kultūrą – reikalinga ji ar ne – žmonės žvelgia kitaip. Bet galbūt iš tiesų tas juostelių pynimas kažkam gali būti naudingas? Galbūt reikėtų ir tai priimti?
– Visgi viename LKT tyrime taip pat teigta, kad iš bendruomenės kylančios iniciatyvos veikia teigiamai, pritraukiami turistai. Gal iš tiesų stintų šventės prisideda prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo?
– Šalys, kurios gyvena geriau, tai jau išsprendė. Negi mes sukursime kažkokį neregėtą metodą? Nežinau. Kultūrines dykvietes reikia apgyvendinti ir kultivuoti, kad motyvacija įsikurti išliktų.
– Galbūt čia verta paliesti ir Mažųjų kultūros sostinių klausimą. Kaip manote, ko turėtų tikėtis gyventojai iš savo savivaldybių, jeigu jos laimėjo šį statusą?
– Labai tikiuosi, kad Mažosios kultūros sostinės netaps trimis koncertais per metus pasikviečiant žvaigždes iš televizoriaus ir už didelius honorarus. Koncertais, kurie įvyks per Velykas, Mindaugo karūnavimo dieną ir kažkada rudenį. Kadangi paraiškos yra teikiamos ir daliniam finansavimui Lietuvos kultūros taryboje, matau yra ir labai šaunių iniciatyvų nepaisant bendruomenės mažumo. Viena tokių idėjų buvo pasikviesti profesionalų režisierių ir kartu pastatyti spektaklį. Juk šis statusas skirtas vietinei bendruomenei!
