Iki šiol tokio visa apimančio projekto Lietuvoje nebuvo, kultūros politika veikė „savaime“ arba remdamasi kitais siauresnę sritį apimančiais įstatymais.
Pirmoji įstatymą bandė formuoti Lianos Ruokytės-Jonsson vadovaujama Kultūros ministerija. Atleidus L.Ruokytę-Jonsson reikalo ėmėsi ją pakeitęs Mindaugas Kvietkauskas, tačiau ir jis nespėjo visko užbaigti.
Projektą perėmė dabartinis kultūros ministras Simonas Kairys, kuris kadencijai artėjant į pabaigą pagaliau paskelbė apie užbaigtą projektą. Kultūros ministerija vasario pabaigoje pranešė, kad jam pasiūlymus dar galima teikti iki šio penktadienio, kovo 15-osios, darbo dienos pabaigos.
T.Šarūnas: projekto kūrėjai neišdrįso įvardinti konkrečių funkcijų
Kultūros analitikas Tadas Šarūnas svarstė, ką apskritai kultūros sektorius gali gauti iš šio įstatymo.
Anot jo, matyti, kad šį kartą Kultūros pagrindų įstatymo projekte padaryta geresnė analizė: „Pagalvota apie platesnį reguliavimo lauką – pamąstyta, į kokius klausimus galima atsakyti, kad visas kultūros politikos laukas veiktų sklandžiau. Pirmaisiais bandymais buvo bandoma suvesti jau egzistuojančius principus, tačiau nepasakant, kas iš to.“
T.Šarūno teigimu, šį kartą aiškiai išskirti probleminiai laukai: „Jie yra tikrai validūs. Vienas jų – meno lauko žmonėms ypač svarbus teisingo atlygio aspektas. Kaip matome, tai taip pat yra teisėkūros, menininkų santykio su valstybe klausimas. Visgi žvelgiant į įstatymo tekstą, matome, kad situacija niekaip nepasikeis – ji nepablogės, bet ir tikrai nepagerės.“
Kaip dar vieną pozityvų dalyką T.Šarūnas išskyrė jau daugiau kaip 10 metų egzistuojančius politikos principus: „Nors keičiasi valdžios, tam tikri principai, kaip „rankos atstumo“ principas, išlieka. Visgi jie įvardyti šiek tiek deklaratyviai. Ir, mano galva, tai, kaip tas principas įrašytas, nelabai gali turėti poveikio.“
Vis dėlto, tam, kad įstatymas veiktų, jis negali būti vien bendrų nuostatų rinkinys, bet turi įvardyti, ką valstybė veiks: „Tai labai sudėtinga, mat Konstitucijoje turime įtvirtintus saviraiškos laisvės principus. Tad kyla klausimas, ką čia iš viso galima reguliuoti demokratinėje valstybėje? Mums atrodo, kad šio įstatymo projekto kūrėjai neišdrįso įvardyti konkrečių funkcijų, iš ko susideda subjektų veikimas kultūros lauke.“
J.Staselis: trūksta aiškių finansavimo šaltinių
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) pirmininkas Jonas Staselis įstatymo projekte pasigenda kelių aspektų.
Pasak jo, nėra nurodytas finansavimo šaltinis: „Suprantu, kad įstatyme nėra įvardytos programos, tačiau šaltinis yra būtinas. Tai yra svarbu kalbant apie įtraukiąją kultūrą. Valstybė iš esmės per kultūrą sprendžia daug piliečių problemų – socialinę atskirtį, užimtumą, kūrybiškumo ugdymą, psichikos sveikatą. Tai paliekama finansuoti tik iš Kultūros ministerijos laukui skiriamų lėšų, nors tai horizontaliai apima kone viską. Tada kyla natūralus klausimas ne tik Kultūros ministerijai, o visai Vyriausybei. Norėtųsi, kad čia atsakomybę prisiimtų ir kitos ministerijos.“
-
20 metų atlygio už dalyvavimą parodose negavęs Arvydas: „Tai yra sena problema, bet niekas nesiima iniciatyvos“
-
Tyrimas atskleidė, kad aktyviausiai į kultūrą įsitraukia Kauno, Klaipėdos ir Alytaus gyventojai
-
Apie Rusijos grėsmę prabilęs E.Macronas: „Kas gali būti svarbiau už kultūrą, už kurią mes kovojame?“
Analizuodamas Kultūros politikos pagrindų įstatymo tikslą J.Staselis atkreipė dėmesį į nevyriausybinių organizacijų(NVO) vaidmenį. Įgyvendinimo dalyje šis aspektas yra, bet NVO ir meno kūrėjų sąjungos dingo iš dalies apie kultūros politikos formavimą.
„Tad informacijos, kaip NVO dalyvauja kultūros politikos formavime, nėra. Šie dalykai glumina, nes iš esmės turime įstatymą, kuris apšneka viešąjį sektorių – valstybės ir savivaldos organizacijas, jų veiklas, bet NVO lieka už borto. Tai akmenėlis bendrai į politikų sąmonę“, – komentavo J.Staselis.
Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekto pristatyme buvo išskirtos pagrindinės sektoriaus problemos, kaip antai neaiški Meno kūrėjų asociacijų misija. Ministerija siūlo: „Apibrėžti meno kūrėjų asociacijų misiją, kurioje būtų išryškintas jų, kaip nepriklausomų organizacijų, balsas dalyvaujant kultūros politikos procesuose.“
„Mano supratimu, žodis „procesai“ apima ne tik kažkokį įgyvendinimą, bet ir kultūros politikos formavimą. Šis klausimas kilo 2020 metais man tapus LMKA vadovu. Tuomet klausėme Kultūros ministerijos, kur jie mato meno kūrėjų asociacijas?“ – svarstė J.Staselis.
Jo nuomone, meno kūrėjų asociacijos yra svarbios suteikiant meno kūrėjo statusą, padeda suteikti socialinių garantijų. „Valstybė parodė, kad menininkai jai yra svarbūs, tačiau Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte ta svarba pasimeta. Pačioje teksto pradžioje nėra pagrindinių šio įstatymo sąvokų. Viso labo tik paminėta, kad sąvokos tokios pačios reikšmės kaip ir kituose įstatymuose“, – mąstė LMKA pirmininkas.
J.Mickus: neatspindėta regioninė kultūros politika
Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjas švietimo ir kultūros klausimais Jonas Mickus 15min teigė, kad naujame Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte nėra atspindėta regioninė kultūros politika.
„Šis dokumentas kol kas tėra projektas, jo struktūra dar nėra atitinkama, apie vienus kultūros aspektus aprašoma daug, o apie kitus nieko užsimenama“, – komentavo J.Mickus.
Jo teigimu, apie kultūros institucijų funkcijas nieko neparašyta, o apie savivaldybių – ypač daug ir atkartojant vietos savivaldos įstatymą.
„Kai kurios savivaldybių funkcijos nėra suderintos su pačiomis savivaldybėmis, o vietomis prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui“, – išryškino pašnekovas.
