Susižavėjimą prancūzų kalba bei literatūra pajutęs dar mokykloje, ilgainiui V.Puteikis tapo tikru Prancūzijos kultūros ekspertu ir nešėju: daugiau nei per tris dešimtmečius Lietuvos žiniasklaidoje publikavo virš dviejų šimtų tekstų frankofonijos temomis, pusė iš jų – pokalbiai su svarbiais šios šalies kultūros ir meno atstovais.
Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux, rašytojai Frédéricas Beigbederis, Andreī Makine‘as, Amélie Nothomb, legendinė dainininkė Mireille Mathieu, aktorė Annie Girardot ir net Prancūzijos prezidento Jacques‘o Chiraco asmeninis vairuotojas Jeanas-Claude‘as Laumond‘as – tai vos kelios intriguojančios asmenybės, kurias kalbino žurnalistas V.Puteikis.
Simboliška, kad ši publikacijų paroda atidaryta būtent šiemet, kai Prancūzijoje numatyta didžiulė Lietuvos kultūros sezono renginių programa. Tad šiomis išskirtinėmis progomis su V.Puteikiu ir pasikalbėjome apie sovietmečiu gimusią meilę prancūzų kalbai, pirmąją kelionę į Paryžių, įdomiausius susitikimus bei pažintis ir jo amžinąją svajonę – Prancūziją.
– Įprasta, kad žmonės susidomi tolimais, egzotiškais kraštais bei kultūromis. Tuo tarpu jūsų žavėjimosi, tyrinėjimo bei tekstų šalimi tapo Prancūzija. Valdai, iš kur ta meilė, trunkanti štai jau daugiau nei tris dešimtmečius?
– Prancūzija susidomėjau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje mokydamasis Užpalių vidurinėje mokykloje. Tuomet ši šalis, jos kalba ir kultūra man taip pat buvo labai egzotiška – tolima ir nepasiekiama.
Už šią meilę esu dėkingas pirmiesiems savo prancūzų kalbos mokytojams Kazimierui Kuliešiui ir Renai Šliogerienei. Sovietmečiu prancūzų kalba buvo visiškai nepopuliari, neprestižinė, o mokiniai pašaipiai ją net vadindavo „varliamušių“ kalba. Bet man tai net patiko, nes tai buvo savotiškas būdas eiti prieš srovę.
Sovietmečiu prancūzų kalba buvo visiškai nepopuliari, neprestižinė, o mokiniai pašaipiai ją net vadindavo „varliamušių“ kalba.
Pamenu, kad mokytojai labai subtiliai ir išmoningai gebėjo sudominti pačia prancūzų kalba. Pavyzdžiui, vaikystėje visi buvome matę animacinį filmuką apie krokodilą Geną ir Kūlverstuką. Ten buvo ekscentriška personažė Šapokliak, o mokytoja Rena atkreipė dėmesį į labai keistą jos vardą. Ką reiškia tas „šapokliak“? Ir kai ji paaiškino, kad „chapeau“– prancūziškai reiškia „skrybėlaitę“, o „claque“ – „briliukus“, tuomet supratau, kad šios Skrybėliuotės vardas kuo puikiausiai dera su jos dėvima skrybėle. Buvau smalsus vaikas, todėl šis bei kiti mokytojos pateikti pavyzdžiai iš gyvenimo labai sudomino prancūzų kalba, o netrukus aš savarankiškai net ėmiau versti prancūziškas pasakaites.
Reikia pripažinti, kad prancūzų kultūra, kuri pasiekdavo mus sovietmečiu, buvo labai ribota. Žinojome dainininkus Mireille Mathieu ir Joe Dassiną, buvome matę kelis filmus su tokiais legendiniais aktoriais kaip Pierre‘as Richard‘as ar Jeanas-Paulis Belmondo. Ir tai, bene, ir viskas.
Kai dabar prancūzams pasakau, kad sovietmečiu žinojome tik tuos du dainininkus, jie stebisi, kaip galėjome nebūti girdėję tokių klasikų kaip Édith Piaf, Jacques'as Brelis, Serge‘as Gainsbourgas ar Barbara. Tačiau išties šie vardai mums, bent jau daugeliui, tikrai nebuvo girdėti.
Anksti pradėjau domėtis ir prancūzų literatūra: pradėjau nuo Charles'io Perrault pasakų, paskui sekė Alexandre'o Dumas, Alphonse'o Daudet romanai. Mane ypač žavėjo to prancūziškojo pasaulio kitoniškumas – net jų provincija buvo visiškai kitokia nei lietuviškas kaimas. Ta aplinka, jos koloritas, žmonių aprašomi santykiai buvo labai patrauklūs ir intrigavo.
Dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti, kad lietuviai gyvena dėl savo namo ir žemės, o prancūzai – dėl meilės. Tai savotiška gyvenimo aksioma, kurią esu sau supratęs.
– Gal pats savyje esate atradęs daugiau prancūzo nei lietuvio?
– Ne. Esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi. Tačiau prancūzų kultūra, jų mentalitetas ir psichologija man yra labai artimi. Net kai kartais jie yra kaltinami arogantiškumu, gerai pagalvojęs, tokių bruožų atrandu ir savyje.
Arba kai pajuntu, jog man per mažai yra parodyta dėmesio, nors esu to vertas, galiu nejučia ir įsižeisti ar „ant karštųjų“ kažką leptelėti. Ar tai išimtinai prancūziška – nežinau, bet tam tikrą mentalinį panašumą jaučiu ir, matyt, tai mane iš dalies ir patraukė prie šios tautos ir kultūros.
– Vis dėlto, po mokyklos studijoms pasirinkote ne prancūzų filologiją, bet žurnalistiką. Tad kaip per tuos metus pavyko neprarasti meilės Prancūzijai?
– Studijų Vilniaus universitete metu aš ir toliau mokiausi prancūzų kalbos. Mūsų grupė buvo nedidelė, o dėstytoja Rima Meškutė mokė labai neformaliai: paskaitų metu mes eidavome į parodas ar tiesiog vaikščiodavome po miestą ir visuomet kalbėdavome tik prancūziškai. Šis neformalumas ir pačią prancūzų kalbą savotiškai pritraukė arčiau kasdienybės, tad mokėmės ne sausos vadovėlinės, bet gyvenimiškos kalbos.
Tiesa, kai 1993 metais nuvykau į pirmąją stažuotę Paryžiuje, metro patyriau tikrą šoką, nes išgirdau tokią vietinių šneką ir formuluotes, kokių niekada nebuvau girdėjęs. Tačiau per kelias savaites apsipratau su šia aplinka ir nejučia pastebėjau, kad ir pats, labai natūraliai, perimu ir imu vartoti tas frazes.
Prancūzų kultūra, jų mentalitetas ir psichologija man yra labai artimi.
Kalba – kaip raumuo: jei sportuoji, jis tvirtėja, o jei apleidi – apmiršta. Net ir dabar, po trijų dešimtmečių, jaučiu, jei ilgiau nepakalbu prancūziškai, būtina šiek tiek laiko, kad ta šnekamoji kalba sugrįžtų ant liežuvio galo.
– Galiausiai meilę Prancūzijai sujungėte su savo profesine veikla ir Lietuvos skaitytojus ėmėte labai nuosekliai supažindinti su šios šalies kultūra bei gyvenimo būdu.
– Jau pirmosios stažuotės metu Paryžiuje sutikau nepaprastai daug įdomių žmonių, parengiau interviu ir skirtingų temų – nuo pasakojimų iš Avenue Montaigne įsikūrusių prabangių krautuvėlių iki reportažo iš areštinės. Žodžiu, tai buvo įvairialypis ir platus gyvenimo Paryžiuje spektras.
Ilgainiui mano asmeninis poreikis ir net būtinybė rašyti apie Prancūziją tik augo. Kartu ėmė atsirasti ir didesnės galimybės – išnyko vizos, leidiniai mielai publikavo įvairias mano medžiagas iš Prancūzijos ir pokalbius su įvairiais žmonėmis.
Taip pat plėtėsi ir kultūriniai, komerciniai, politiniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai, tad vis dažniau ėmiau važinėti į komandiruotes. Vilniuje įsikūrus Prancūzijos kultūros centrui, vis dažniau į Lietuvą ėmė atvykti ir žmonės iš Prancūzijos. Šitaip atsirado galimybės gyvai susitikti, susipažinti ir pasikalbėti su ne viena šios šalies kultūros, meno, mados, sporto bei kitų sričių legendų ir įžymybių. Visa tai vertinu kaip itin brangias ir malonias gyvenimo dovanas.
– Parodoje „Mano Prancūzija: 25-eri meilės metai“ pristatote 33-ijų savo publikacijų pirmuosius atvartus. Kas nulėmė, kad iš daugiau nei 100 per visą tą laiką padarytų interviu pasirinkote būtent šiuos?
– Šias ribas, visų pirma, nulėmė Prancūzų instituto salės dydis – fiziškai tiesiog nebūtų vietos eksponuoti daugiau publikacijų atvartų.
Tiesa, buvo ir dar vienas kriterijus – visos šios publikacijos pasirodė popierinėje Lietuvos spaudoje, o ne internete. Būtent tai sukuria vizualų parodos vientisumą: kiekviename atvarte matyti didelė pašnekovo ar pašnekovės portretinė fotografija, vardas ir pavardė, teksto pavadinimas ir trumpa teksto įžanga.
Kiekviename atvarte matyti didelė pašnekovo ar pašnekovės portretinė fotografija, vardas ir pavardė, teksto pavadinimas ir trumpa teksto įžanga.
Šia prasme, imu manyti, kad tokia paroda Lietuvoje gali būti pirma ir paskutinė, nes, popierinei spaudai pamažu traukiantis, vargu ar kada nors ateityje dar galima bus sukaupti tokią šviežių rinktinių publikacijų kolekciją. Galbūt ir galima, bet tai jau bus visiškai kitoks vizualizavimas, kita – gal multimedijų – forma. Tad šioje parodoje šiek tiek justi retro kvapas, kuris man taip pat labai patinka.
Na, o apibendrinus, tenka pripažinti, kad šias 33 publikacijas parodai pasirinkau visiškai intuityviai. Žinoma, norėjosi parodyti ir asmenybių įvairovę – kad nebūtų vien rašytojai ar mados pasaulio atstovai. Taip pat rinkausi ryškiausius, žymiausius žmones, kurie ir Lietuvoje daugiau ar mažiau būtų gerai atpažįstami.
– Neabejoju, kad daugelį tų pokalbių lydi ir įdomiausios istorijos, nepamirštami įspūdžiai. Kurie iš jų pačiam labiausiai yra įsirėžę į atmintį?
– Be abejo, kiekvienas interviu, kiekvienas susitikimas yra labai skirtingi ir dėl to nepamirštami. Apie visus galėčiau papasakoti po atskirą istoriją. Tarkime, pirmasis mano susitikimas, kuriuo ir pradedu šią parodą, yra su aktore Annie Girardot. Filmuose ji vaidino paprastas prancūzes su visomis jų ydomis bei gražumais ir net savo kūrybos viršūnėje niekada nebuvo jokia diva.
Kiekvienas interviu, kiekvienas susitikimas yra labai skirtingi ir dėl to nepamirštami. Apie visus galėčiau papasakoti po atskirą istoriją.
1997 metais aktorė atvyko į Lietuvą ir mielai sutiko duoti interviu. Tačiau problema buvo ta, kad pokalbio metu ją vis kas nors sutrukdydavo ir praėjus vos dvidešimčiai minučių ji pokalbį nukeldavo vėlesniam laikui. Šitaip per dvi dienas mes buvome susitikę net penkis kartus. Taip pat įsiminė ir tai, kad kiekvieną kartą vos įžengusi į kavinę ir atsisėdusi prie stalo ji kaipmat paprašydavo peleninės ir bokalo alaus.
Dar kartą, bene 2009 metais, visiškai atsitiktinai ją pamačiau Paryžiuje. Iš pradžių jos net neatpažinau, tačiau mano dėmesį ji atkreipė tuo, kad stovėjo kepyklėlėje ir rūkė. Dieve, pagalvojau, pagyvenusi moteris su naktiniais rūbais ir rūko bandelinėje... Ir tik gerokai įsižiūrėjęs atpažinau garsiąją aktorę. Ši kepyklėlė jai buvo vos keliasdešimt metrų nuo namų, tad natūraliai ji vilkėjo naktinius drabužius. Kiek žinojau, tuomet ji jau sirgo alzheimeriu, o po dvejų metų mirė.
Kita įsimintina istorija – tai pažintis ir pokalbis su garsiuoju rašytoju Frédéricu Beigbederiu. Pirmasis mūsų susitikimas įvyko Vilniuje. Tąkart mane nustebino, kai priėmime pas Prancūzijos kultūros atašė jis, visų pirma, paprašė baltarusiškos degtinės.
Kol vyks paroda, trečiadieniais ketinu rengti ekskursijas po ekspoziciją ir norintiems tas istorijas papasakosiu.
Po kelerių metų 2006-aisiais aš jį sutikau Paryžiuje, kur Palais de Tokyo muziejuje vyko „Armani Privé“ kolekcijos pristatymas. Šiame renginyje dalyvavo Europos bei JAV aukštosios mados elitas. Tiesa, tąkart su rašytoju pabendrauti neteko. Tačiau tokia galimybė atsirado dar po kelerių metų taip pat išskirtinėje erdvėje – Georges'o Pompidou centre, kur vyko įspūdingas moteriško apatinio trikotažo „Etam“ kolekcijos pristatymo šou. Pasirodo, rašytojas yra geras šio elitinio prekės ženklo savininko Laurent'o Milhioro draugas. Tąkart su F.Beigbederiu ne tik paplepėjome, tačiau ir vyno taurę pakėlėme.
Įvairių istorijų yra su kiekvienu pašnekovų, tad kol vyks paroda, trečiadieniais ketinu rengti ekskursijas po ekspoziciją ir norintiems tas istorijas papasakosiu.
– O ar nėra sudėtinga žurnalistui iš nedidelės šalies gauti interviu iš tokių pasaulinių žvaigždžių kaip rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė Annie Ernaux ar jūsų jau minėtasis, skandalingasis F.Beigbederis? Kaip jums tai pavyksta?
– Visų pirma, duris atveria prancūzų kalba, mat šie žmonės mieliau sutinka kalbėtis jų gimtąja kalba. Tai, be jokios abejonės, yra pirmoji lengvinanti aplinkybė.
Antroji... na, net nežinau. Buvo tokia smagi istorija su rašytoja Amélie Nothomb. Jau kelis dešimtmečius kasmet ji išleidžia po romaną vildamasi gauti Goncourt'ų premiją, tačiau vis negauna. Beje, kelis kartus buvo visai netoli to, mat pateko į finalinį ketvertuką. Taip pat ne kartą jos pavardė buvo atsidūrusi ir aštuntuke, ir šešioliktuke, tačiau sėkmė rašytoją vis aplenkia. Nepaisant to, Prancūzijoje ji yra labai gerai žinoma autorė. Taip pat ir Lietuvoje turime ar tik ne kokius aštuonis jos romanus.
Duris atveria prancūzų kalba, mat šie žmonės mieliau sutinka kalbėtis jų gimtąja kalba. Tai, be jokios abejonės, yra pirmoji lengvinanti aplinkybė.
2004-aisiais ruošiantis į Paryžių, netikėtai kilo mintis padaryti su ja interviu. Tuo metu elektroninis susirašinėjimas dar nebuvo toks populiarus, tad aš į jos knygas leidžiančią leidyklą išsiunčiau faksą, kuriame parašiau, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, tokiomis ir tokiomis dienomis būsiu Paryžiuje ir labai norėčiau susitikti su rašytoja pokalbiui. Aišku, vilties nebuvo daug, bet aš pabandžiau...
Ir koks malonus netikėtumas mane ištiko tuomet, kai vos po kelių minučių gavau skambutį iš Prancūzijos, o atsiliepęs ragelyje išgirdau moterišką balsą – ir tai buvo pati A.Nothomb. Kaip ji man pasakė, tuo metu kaip tik buvo leidykloje ir atsitiktinai jai po kojomis nukrito faksas – atvertusi lapą rašytoja pamatė mano laišką. Kai susitikome Paryžiuje, aš jos užklausiau, kas nulėmė, kad taip spontaniškai sutiko šiam pokalbiui. Jos atsakymas buvo labai netikėtas – „man buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo bãltai vyrai“.
– Ką šie sutikti žmonės jums naujo, netikėto atskleidė apie pačią Prancūziją, jos kultūrą, o ką per šią šalį – kurioje lankėtės ne kartą – sužinojote apie prancūzus?
– Šie žmonės tiesiog patvirtino klasikines prancūzų vertybes. Taip pat ir tai, kad jiems sėdėti ir plepėti yra žymiai svarbiau, negu dirbti (juokiasi). Žinoma, man kaip žurnalistui, be abejo, ir kaip žmogui, tai taip pat teikia didelį džiaugsmą. Beje, supratau ir tai, kad šie žmonės, kad ir kaip jie savo veikla, darbais, kūryba būtų įsitraukę į globalų pasaulį, vis tiek lieka prancūzais. Šis bruožas man taip pat yra labai simpatiškas.
Kartais, tiesa, gali kilti įspūdis, kad tame besaikiame jų plepėjime yra daug tuštumo, niekų. Tačiau geriau įsižiūrėjus, gali pastebėti itin subtilių niuansų, kuriuos įvardyčiau „kalbos filosofiškumu“. Jie gali daugybę laiko praleisti kalbėdamiesi apie smulkmenas, į kurias tu pats niekada nebūtum atkreipęs dėmesio.
Sykį buvau liudininkas vienos scenos kavinėje, kai dvi draugės, ką tik parduotuvėje nusipirkusios kažkokį drabužį, taip nuoširdžiai ir detaliai jį aptarinėjo, kad, rodės, iš to jų pašnekesio galima būtų parašyti literatūros kūrinį.
Šie žmonės, kad ir kaip jie savo veikla, darbais, kūryba būtų įsitraukę į globalų pasaulį, vis tiek lieka prancūzais.
Tame slypi dalis prancūzų kultūros, jų mąstymo bei pasaulėžiūros esmės. Tai susiję su šios akimirkos ir kasdienių dalykų sureikšminimu. Juk iš čia kyla ir jų dėmesys geram maistui, pomėgis ilgiems vakarojimams prie vyno taurės. Argi tai gali nežavėti?
– O šiandien ar turite kokių svajonių, ką dar iš Prancūzijos legendinių asmenybių norėtumėte pakalbinti?
– Draugai man dažnai sako: Valdai, tu taip mėgsti Paryžių ir Prancūziją, kodėl nesikraustai ten gyventi? O aš atsakau, kad Prancūzija visuomet buvo svajonė, bet jei joje apsigyvenčiau, tuomet prarasčiau savo svajonę. Tad dabar, gyvendamas Lietuvoje, kasmet du tris kartus galiu nuvykti į Paryžių ir kaskart išgyventi pilnatvę bei malonumą patirti tai, apie ką visuomet svajoju.
Prancūzija visuomet buvo svajonė, bet jei joje apsigyvenčiau, tuomet prarasčiau savo svajonę.
Na, o ką norėčiau pakalbinti? Būtų be galo įdomu susitikti su garsia aktore Juliette Binoche, kuri man be galo imponuoja. Norėčiau pakalbinti ir retai interviu duodantį rašytoją Michelį Houellebecqą. Beje, nė vieno iš jų kontaktų dar neieškojau, todėl nesu iš jų išgirdęs „ne“, tad vilties šias svajones įgyvendinti dar nesu praradęs.
Taip pat man labai patinka ir sportas, kurį laikau kultūros dalimi. Tad tarp svajonių pašnekovų yra ir čiuožėja Gabriella Papadakis bei jos partneris Guillaume‘as Cizeronas. Bei sportininko karjerą jau baigęs biatlonininkas, penkis kartus olimpinis čempionas Martinas Fourcade‘as, kuris man yra tiek sportininko, tiek ir žmogaus etalonas.
