Internete yra ir daug pačios dainininkės įrašų, prieš kelis dešimtmečius darytų Lietuvos televizijos ir radijo komiteto įrašų studijoje, kai D.Neimontaitė dainavo Juozo Tiškaus vadovaujamame Lietuvos filharmonijos vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje „Estradinės melodijos“.
Mėgo ir kolegos, ir žiūrovai
Dainuoti šiame ansamblyje, performuotame iš J.Tiškaus vadovauto estradinio orkestro, D.Neimontaitė pradėjo 1969 metais, pasimokiusi vokalo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Prieš tai ji dainavo dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ chore, tačiau prestižiniame kolektyve reikėjo ne tik balso, bet ir ūgio, taigi už kitas žemesnei choristei teko pasitraukti.
Perėjusi į estradą D.Neimontaitė iškart tapo mėgstama kolegų ir žiūrovų.
„Mes buvome labai artimos. Jai išėjus kitos tokios draugės daugiau neturėjau“, – „Kėdainių mugei“ prisipažino buvusi „Estradinių melodijų“ solistė ir šio ansamblio vadovo žmona Nijolė Ščiukaitė, tituluojama Lietuvos estrados primadona.
Meiliai vadino Žvirbliuku
Scenoje jos atrodė labai skirtingos. Viena – aukšta, santūri, mąsloka, lyriška, kita – mažutė, linksma, judri, valiūkiška. Tiesa, Nijolė už Danutę buvo vyresnė – šiemet liepą jai sukako 75-eri.
„Ji visada buvo geros nuotaikos, nenustygstanti. Scenoje irgi ramiai nenustovėdavo, todėl repertuarą jai parinkdavo tokį, kad galėtų pastraksėti. Kitaip jos nevadinome, tik Žvirbliuku“, – pasakoja N. Ščiukaitė.
Kai buvo kuriamas televizijos filmas apie ansamblį, filmuojantis Galvės ežero bei Trakų pilies fone ir operatoriui ieškant įdomesnio sprendimo dainos „Vėjas man pasakė“ vaizdo įrašui Žvirbliukui šovė patrakusi mintis – ji gali eiti tilto turėklu!
Jokio pavydo, jokių intrigų
Dainos „Vėjas man pasakė“ vaizdo įrašas atspindi Danutės Neimontaitės charakterį – linksma, nenustygstanti, „skraidanti“.
„Operatoriui ta mintis patiko. Žinoma, buvo paruošta valtis tam atvejui, jei Danutė nukristų į ežerą, bet gelbėti neprireikė. Bateliai su kulneliais, o ji sau žingsniuoja aukštai ir dainuoja…“ – N.Ščiukaitei įstrigęs šis epizodas.
Tačiau estrados primadona labiausiai pabrėžia savo buvusios draugės nuoširdumą, reto gerumo charakterį:
„Danutė visada džiaugdavosi kitų sėkme, visada būdavo pasiruošusi atbėgti į pagalbą, nė per aguonos grūdą nėra padariusi kitiems bloga. Jokio pavydo, jokių intrigų! Tarp menininkų tokių žmonių – gana reta.“
Draugai svarbiau už ministrą
O kėdainietis Zigmas Žiupsnys, grojęs ir dainavęs įvairiuose Kėdainių estradinės muzikos ansambliuose, keliems jų vadovavęs, prisimena D.Neimontaitės paprastumą.
Kartą ansamblis, kuriame Z.Žiupsnys buvo garso operatorius, nuvažiavo į Vilnių dalyvauti kažkokiame konkurse ir, žinoma, šiek tiek pavaikštinėjo.
„Žiūriu – Neimontaitė stovi, šnekasi su Lionginu Šepečiu, tuometiniu kultūros ministru. Pamatė mus – priėjo, apkabino vieną, kitą… Sako Šepečiui: čia – savi, mano draugai, pažįstami. O mums kažkaip nepatogu, juk ministras…“ – pasakoja kėdainietis.
Nesibodėjo užsukti į šokius
Kėdainių krašto muzikantus ji gerai pažinojo, nes augo Dotnuvoje, vėliau – Kėdainiuose, dainavo savo mokyklų choruose, trumpai dirbo savo motinos Stefanijos darbovietėje – Elektros aparatūros gamykloje, lankydavosi Kėdainių kultūros namuose.
Net būdama populiari dainininkė ji, atvažiavusi aplankyti artimųjų, nesibodėdavo užsukti į mieste vykstančius šokius.
„Pamatęs ją kultūros namų ansamblio vadovas prašydavo padainuoti, o ją, matyt, varžė sutartis su filharmonija, tai prigrasydavo niekam neprasitarti“, – pasakoja Z.Žiupsnys.
Mirusiam seneliui – pažadas
Populiarumas nekliudė ir santykiams su gimine. Dotnuvietis Jaroslavas Neimontas sako, kad vyriausia jo brolio Stanislovo dukra Danutė mielai giminiavosi, dalyvaudavo svarbiausiuose giminės įvykiuose.
„Ji paprastai buvo smagi, linksma, bet per senelio laidotuves prie kapo kažkodėl ištarė: „Dieduk, greitai ir aš pas tave ateisiu.“
Stebėjomės: kodėl ji taip? O po pusės metų jau laidojome ir ją“, – pasakoja dainininkės dėdė.
N.Ščiukaitė teigia ne sykį girdėjusi iš draugės, kad ši ilgai negyvens, o kartą išgirdusi net tokius žodžius: „Pamatysi, prie mano kapo duobės visi šoks!“
Po laidotuvių – baisi pūga
„Taip ir buvo. Laidotuvių diena buvo tokia šalta, kad prie kapo duobės negalėjome ramiai nustovėti. Visi judėjome, trepsėjome, daužėme vieną ranką į kitą… Dauguma neištvėrę šalčio nubėgo į mašinas“, – prisimena N.Ščiukaitė.
Jai įsiminė ir naktis po laidotuvių: „Kilo ta baisioji pūga, per kurią Lietuvoje sušalo ne vienas žmogus. Važiuodami iš Kėdainių automobiliu namo mes su vyru įstrigome Kaune – visi keliai buvo užpustyti. Teko nakvoti pas gimines.“
Buvo 1982-ųjų metų pradžia, kelios dienos po Naujųjų metų švenčių.
Motiną pradžiugino daina
„Prieš pat Naujuosius Danutė paskambino motinai ir pasakė, kad šventėms negali atvykti. Telefonu padainavo jausmingą dainą „Mama“ iš savo repertuaro ir pažadėjo netrukus atvažiuoti, tačiau sausio 3-ąją ją rado namuose negyvą“, – pasakoja J.Neimontas.
Ir dainininkės dėdė, ir N.Ščiukaitė teigia, kad mirtis buvo labai mįslinga ir metė šešėlį ant D.Neimontaitės vyro Tado Žebrausko, kuris buvo dirbęs darbininku abiejuose J.Tiškaus kolektyvuose – orkestre ir ansamblyje.
Anksčiau jis buvo vedęs anuomet irgi garsią to orkestro dainininkę – bohemišką, siautulingą gražuolę Džildą Mažeikaitę, bet pažinties su Danute metu jie jau buvo išsiskyrę.
Išsiskirti buvo skaudu
Ankstesnių vedybų rezultatas buvo ne tik sūnus, kurį išvažiuodama daryti karjeros į Maskvą Dž.Mažeikaitė paliko anytos globai, bet ir priklausomybė nuo alkoholio.
D.Neimontaitė karštai mylėjo savo vyrą, rūpinosi jo sūnumi. Bet sutuoktinis vis giliau klimpo į alkoholį.
D.Neimontaitė karštai mylėjo savo vyrą, rūpinosi jo sūnumi. Bet sutuoktinis vis giliau klimpo į alkoholį.
„Atvažiuojame kur nors koncertuoti, atsidaro autobuso durys – ir iškrenta girtas. Žmonės juokiasi, aptaria…
Tai kenkė ansamblio prestižui, tad Tiškus neapsikentęs pasakė: arba – arba. Tada Danutė pranešė, kad išeina abu. Ji išėjo raudodama. Raudojome ir mes“, – sunkų išsiskyrimą mena N.Ščiukaitė.
Kaimynai girdėdavo barnius
Kolegos bandė Žvirbliukui atverti akis, bet nesėkmingai. N.Ščiukaitė sako, kad ji buvo impulsyvi, su polėkiu, tarsi skrendanti, viską darė labai nuoširdžiai ir neretai dėl to nukentėdavo.
Ji šventai tikėjo, kad išgelbės vyrą, padės jam išbristi iš liūno. Suklydo labai skaudžiai – liūnas ėmė traukti ir ją.
Išėjusi iš ansamblio ji dainavo restoranuose, vyras ateidavo pažiūrėti programos, prisėsdavo prie stalelio ir po kiek laiko sunkiai beatsikeldavo…
Kaimynai naktimis girdėdavo triukšmą jų bute, Danutė neretai šaukdavosi pagalbos, jie atbėgdavo, bet ilgainiui liovėsi kreipti dėmesį, nes kitą dieną matydavo sutuoktinius meiliai susikibusius.
Tėvai prašė ekshumuoti kūną
Po vienos tokios triukšmingos nakties vyras pranešė radęs žmoną negyvą. Niekas nepatikėjo, kad jis čia – niekuo dėtas, bet, J.Neimonto teigimu, nurodyta mirties priežastis buvo susijusi su žarnynu.
„Tėvai vėliau kreipėsi į prokuratūrą, atkakliai prašė ekshumuoti dukters palaikus, bet mirties priežastis patikslinta neekshumavus. Antros ekspertizės išvadoje – širdies nepakankamumas“, – sako dainininkės dėdė.
Ir mirusiosios artimieji, ir buvę kolegos įtarė, kad Danutė buvo smarkiai sumušta, tačiau tai neįrodyta. „Kėdainių mugės“ pašnekovai spėja, kad viską užglaistyti galėjo anuomet įtakingi vyriškio artimieji.
