Interviu metu su O.Tereščenka bendrauti buvo labai paprasta, į gyvenimą jis žiūri pozityviai ir negaili geros dozės saviironijos. „Turiu daug darbo, bet kol kas rankos neprieina“, – juokėsi jis.
Visą savo istoriją jis sudėjo į dviejų dalių knygą „Gyvenimas po 16:30“ („Життя після 16:30“). „Pavadinime nurodytas tikslus sužeidimo laikas, užfiksuotas kraujavimo stabdymo metu. Taip elgtis įprasta, kadangi lygiai po dviejų valandų tvarsčius privaloma pakeisti“, – pasakojo jis.
O.Tereščenka gyvena kaimelyje netoli Mykolajivo, bet prieš pat karą, vasario 14 d., vyko į Charkivo kliniką. Ten jam turėjo įstatyti naujus rankų protezus. Vasario 24-ąją prasidėjus karui, jis savaitei įstrigo Charkive, kartu su savanoriais slėpėsi rūsiuose. Kadangi jo žmona kartu vykti negalėjo, kurį laiką teko pabūti atskirai.
Stengiuosi būti naudingas.
„Ir kaip tik per šias dvi savaites man gimė anūkas. Toks mažiukas“, – pasakojo O.Tereščenka. Rašytojo šeima kaip tik buvo namie, bet netrukus jie persikėlė pas kitoje ežero pusėje gyvenančius pažįstamus. Tuo metu pašnekovui pavyko ištrūkti į Dniprą. Ten kartu su draugais praleido 10 dienų, filmuodamas karo nusikaltimų medžiagą. Vėliau jis pasitraukė į Lvivą.
Lietuvoje O.Tereščenka jau buvo 2018 metais, pristatydamas filmą „Trys dienos Donecko oro uoste“ („Три дні в аеропорту Донецька“), kuriame užfiksuota, kaip bendražygiai bando išsaugoti jo gyvybę. „Anuomet sukurti ryšiai padėjo atvykti į Lietuvą“, – pasakojo jis.
Šiuo metu bendradarbiaudamas su Ukrainos gynybos ministerija O.Tereščenka padeda rinkti humanitarinę pagalbą. „Stengiuosi būti naudingas“, – sakė jis.
Žmoną ir anūką jis pamatė Vilniaus autobusų stotyje.
– Būti fronte dabar negalite, tačiau savo kovą tęsiate pasakodamas istoriją. Ar todėl dabar rašote knygas?
– Kodėl ėmiausi rašymo, iki šiol atsakyti negaliu. 2018 metais viskas prasidėjo nuo trumpų istorijų, kurias publikuodavau savo feisbuko sienoje. 2014-aisiais kariavau viso labo mėnesį, apie kažkokius pasiekimus papasakoti negalėjau, todėl aprašiau sužeidimo momentą. Sąmonės nebuvau praradęs, todėl viską atsimenu sekundžių tikslumu. Budint Donecko oro uoste į mus metė granatą. Norėjau ją nusiųsti atgal, bet ji susprogo mano rankoje.
Netikiu snargliuotomis, ašarotomis istorijomis ir nemėgstu, kai manęs ima gailėtis.
Kruvinų detalių neaprašinėjau, nes nėra reikalo šokiruoti žmonių. Iš prigimties mėgstu juokauti, todėl siužetas skambėjo ironiškai. Tiesa ta, kad apskritai netikiu snargliuotomis, ašarotomis istorijomis, o dar labiau nemėgstu, kai manęs ima gailėtis. Publikai tas patiko: Saša, tu tik rašyk toliau! Paklausęs jų kiekvieną savaitę įsipareigojau pasidalinti prisiminimais iš reanimacijos, ligoninės ir t.t.
Išties, aprašius visus įvykius, viduje pasidarė geriau. Bet ne tik man. Kai kurie panašius išgyvenimus patyrę žmonės, jau galvoję, kad gyvenimas baigtas, gavo gerą humoro dozę ir ėmė manyti kitaip. Manau, kad tai dar viena priežastis, kodėl rašau – geriau 10 žmonių iš tiesų perskaito mano istoriją nei nuperka 10 tūkst. lentynose dulkėsiančių egzempliorių.
– Sprogimo momentą jautėte skausmą ar šoko būsena buvo per stipri?
– Skausmo nebuvo, tačiau dėl kraujo netekimo siaubingai pykino. Buvau įstrigęs tarp dviejų pasaulių ir net numirti negalėjau... Maldavau, kad į mane ką nors suleistų, kad atsijungčiau, bet to daryti negalima. Tu privalai laikytis, nuolatos kalbindamas sakė man gydytojas. Norėjau jį užmušti, man lūpos vos krutėjo. O rankos tarsi ištirpo.
Tiesa, iki šiol nepamename vienas kito, nes nuolatos vaikščiojome pajuodę nuo sprogimų.
Apskritai jaučiausi nustebęs, nes iki tol niekada netikėjau, kad man kas nors galėtų atsitikti. Juk esu kažkoks ypatingas, turiu mylinčią šeimą ir apskritai esu klasiškas (juokiasi). 2014-ųjų Doneckas buvo mano pirmasis karinis bandymas, į kurį kaip koks rimtas kariškis pasiėmiau arafatkę (kvadratinę baltą arba languotą medvilninę skarą – 15min).
– Galite ramiai kalbėti apie savo išgyvenimus?
– Absoliučiai. Dar prieš „Trys dienos Donecko oro uoste“ premjerą operatorius, su kuriuo susidraugavome, man atsiuntė peržiūrėti medžiagą. Ilgokai nesiryžau, tačiau jis man sakė: vieną kartą peržiūrėsi ir pasijusi ramiau. Pradžioje buvo nemalonu, bet ilgainiui nurimau. Rodos, ekrane – kitas žmogus.
– Aname filme vaizduojama ir kariškių buitis. Sprogimai aidi, o jūs juokiatės sau.
– Skirtinguose postuose gyvenome po 10–15 žmonių. Tiesa, iki šiol nepamename vienas kito, nes nuolatos vaikščiojome pajuodę nuo sprogimų. Šiaip atmosfera buvo rami, nes vaikinai čia nebuvo siunčiami prievarta. Visi savanoriai jautėsi savo vietoje.
Nusprendęs vykti žmonai ir vaikams nepasakiau, kur atsidursiu. Aiškinau, kad tai bus mokymai, žinoma, telefonu galiu būti nepasiekiamas, bet jūs nesijaudinkite. Apie tikrąją savo lokaciją pranešiau tik kariškiams draugams. Maža kas. Vienas jų – besidomintis karu, na, toks sofos ekspertas – mane ramino: nesijaudink, ten tokie rūsiai, kad bet kokį sprogimą atlaikys!
Taigi atvažiavęs su savo arafatke pamačiau terminalą, atrodantį beveik kaip prekybcentris – kolonos, betoninės lubos ir gipso kartonas, o visos apsaugos, už kurių sėdėjome, buvo rašomasis stalas, durys arba kokie nors pervilkimo vežimėliai. Pradžioje buvo šokas, bet vaikinai ramiai paaiškino, kas ir kaip. O bataliono vadas per raciją negailėdavo juokų netgi pačiomis žiauriausiomis situacijomis, kaip antai tokiomis, kaip mano sužeidimo dieną.
Nemeluosiu – baimę tikrai jaučiau. Iki šiol niekada nesu girdėjęs ar buvęs tokiuose susišaudymuose. Slėptuvėse buvo tokia akustika, kad nedidutis sprogimas skambėjo it atominė bomba.
– Ne vienas mano kalbintas menininkas sakė, kad ir dabartiniame kare daug itin juodo humoro.
– Mano požiūriu, žmogus privalo rasti būdą, kaip neišprotėti. Jeigu karo metu nuolatos būsi įsitempęs, paprasčiausiai neatlaikys širdis. Galiausiai tai vyriškas kolektyvas (juokiasi). Su kai kuriais draugais apie savo randus juokaujame taip, kad aplinkiniai nesunkiai pagalvotų, kad esame ne viso proto. Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis prarado kojas, aš štai esu be rankų. Kalbėjome, kad iš mūsų abiejų galėtų padaryti vieną normalų!
– O kaip reagavo jūsų žmona, sužinojusi apie nelaimę?
– Ši istorija netgi truputį mistiška. Kaip ir minėjau, ji nežinojo nei apie Donecką, nei apie mano sužeidimą. Lygiai tą momentą, kai mano rankoje susprogo granata, ji šventė pusseserės jubiliejų. Visi giminės klausinėjo, kur aš esu, o ji atsakė: Saša man pasakė, kad yra mokymuose, bet nujaučiu, jog jis oro uoste.
Ir štai, 19 val. aš jau esu reanimacijoje, artėjanti naktis – kritinė. Kaip tik tada ji susapnavo, kad aš ateinu su ja atsisveikinti, bet sapne ji reikalauja manęs neišeiti. Kažkoks kinas.
Greitai susirenkate savo ašaras, viskas bus gerai!
Ryte atsibudęs palatoje pamačiau nebeturįs rankų, paprašiau gydytojo paskambinti jai. Pradžioje jis tarė kelis žodžius, o vėliau perdavė ragelį man. Aš gyvas, viskas tvarkoje, tik be rankų, pasakiau jai. Kaip tai nėra rankų? klausė ji ir pravirko.
Mano šeima su seseria tuoj pat atvažiavo. Dukra negalėjo atvykti, o sūnus, kuriam tuo metu buvo 20, nedrįso užeiti. Juos iškart priėmė psichologas, kuris žmonos paklausė: ar jūs įsitikinusi, kad esate pasiruošusi jį pasiimti? Jeigu nesate, tai geriau net neiti, nes ne visi žmonės pasiryžta gyventi su tokiu žmogumi. Ji užėjo.
Bet žinote, aš iškart labai ramiai priėmiau šį sužeidimą. Toks jausmas lyg seniai buvau tam pasiruošęs. Gal tai narkozės poveikis, bet atsibudęs ir pamatęs, kad jų nėra pamaniau: aj, bala nematė. O šeima negalėjo nustoti verkti, jiems pasakiau: greitai susirenkate savo ašaras, viskas bus gerai!
Vėliau išprašiau ir sanitarę, atėjusią su naktiniu puodu... Atsistojęs į tualetą pirmą kartą pamačiau save veidrodyje – nebeturėjau akies (ja nebematau, bet tada dar bandė ją išgelbėti rinkdami iš 74 gabaliukų), buvau apdegęs, be dantų ir susiūtomis lūpomis. Nu nieko sau, pamaniau (juokiasi).
– Ar menas visada buvo jūsų gyvenime? Galbūt rašėte eilėraščius ar grojote gitara?
– Kai buvau studentas ir gyvenau bendrabutyje išmokau groti gitara ir kaip tik rašiau žodžius dainoms. Žinoma, niekada jų niekam nerodžiau, kelis senu magnetofonu įrašiau į kasetę, kurią netyčia rado mano mama. O vaikystėje guldavausi prie pagalvės pasidėjęs bloknotą ir rašiklį, jeigu netyčia kaip kokiam Puškinui prisisapnuotų ritmai.
Galbūt todėl tarsi sustingau, kai man pasiūlė išleisti knygą. Vienas žinomas Mykolajivo poetas (deja, jau miręs) perskaitė mano įrašus feisbuke ir privačia žinute parašė: nesileisiu į literatūrines analizes, bet matau, kad tu jauti stilių, nevartoji patoso, neherojizuoji, o tiesiog aprašai žmogaus gyvenimą, kuris gali būti naudingas. Sunerimau, nes taip, kol kas rašau kas savaitę, bet o jei rytoj nebus įkvėpimo? Ir štai vėl prisiminiau, kaip guldavausi miegoti su sąsiuvinuku eilėraščiams.
– Ar jau turite pasiūlymų išversti knygą į užsienio kalbas?
– Kaip tik gegužę turėjo pasirodyti vertimas į anglų kalbą, kurį būtų reikėję pristatyti JAV. Tačiau nespėjome. Tačiau savęs literatu nelaikau.
– O filmą, paremtą jūsų knyga, kūrė Ukrainos televizija?
– Dalyvaudamas viename knygų forume Ukrainoje susipažinau su keliais scenaristais, dirbančiais karinėmis temomis. Mes apsikeitėme vieni kitų knygomis ir vėliau su Ukrainos kultūrinio fondo pagalba sukūrėme dokumentinį filmą. Jie dar norėjo sukurti meninį ilgametražį knygos motyvais. Išėjo filmas kaip filmas.
Prisisegęs su instruktoriumi iššokau iš 4,2 km aukščio ir pagaliau tapau desantininku.
Beje, galima sakyti, kad scenaristai man ir padėjo, bet ir pakišo tuo pačiu metu. Sovietiniais laikais mane norėjo paimti į strateginį raketų batalioną, tačiau teko tarnauti statybų batalione. Strateginiam objektui mano biografija netiko, nes mano tėvas dirbo teisėju. Pamenu, kad reagavau jautriai, nes norėjau būti desantininkas, aviacijos specialistas, pakliūti į Afganistaną, o čia... Na, bet 2014 m. pakliuvau į desantą, kuo labai didžiavausi. Bet koks gi aš desantininkas, jeigu net su parašiutu nesu šokęs?
Taigi kol buvo filmuojamas filmas, Lvive vėl pristatinėjau knygą, o vienas iš scenaristų renginį moderavo. Jis paklausė, apie ką aš dar svajoju, atsakiau, kad norėčiau iššokti su parašiutu. Jau viskas paruošta, galim šokti, tai bus labai gera filmo pabaiga, vieną dieną sulaukiau skambučio. O man baisu... Ruošiausi tą padaryti po kokių 5–10 metų, o čia... Taigi, prisisegęs su instruktoriumi iššokau iš 4,2 km aukščio ir pagaliau tapau desantininku.
Todėl dabar pasaulio prašome ginklų ne todėl, kad esame kažkokie vargšiukai, mes norime juos sulaužyti vieną ir paskutinį kartą.
Kito knygos pristatymo metu manęs vėl paklausė, apie ką gi aš svajoju. Bet šį kartą nepasimoviau ir pasakiau, kad labai norėčiau 13-o „iPhone“ (juokiasi).
– Grįžtant prie karo, prasidėjusio vasario 24 dieną. Sako, kad šį kartą lyginant su 2014 metais nebėra apie ką juokauti. Kuo, jūsų požiūriu, skiriasi šie karai?
– Mes ir dabar fronte juokaujame. Tačiau šis karas nėra grynas konfliktas dėl teritorijos, tai visos Europos ir pasaulio kova. Juk niekas nesitikėjo, kad XXI a. Rusija galėtų pradėti karą su bombomis, civilių žudynėmis.
Todėl dabar pasaulio prašome ginklų ne dėl to, kad esame kažkokie vargšiukai. Okupantus norime sulaužyti vieną ir paskutinį kartą. Lietuviai tą puikiai supranta, nes toliau Rusija, norėdama susigrąžinti SSRS teritorijas, veršis čia. Tą turi suprasti ne tik politikai ir aukštas pareigas einantys pareigūnai, bet ir eiliniai žmonės, jiems turi būti aišku, kodėl Europoje reikės daugiau mokėti už benziną. Situacija išties nėra juokinga.
– Ką svarbaus, ko nepaklausiau, norėtume pasakyti?
– Na, kartais žmonės nusiperka knygą, tačiau nesiruošia skaityti, mat nėra pasiruošę. Visi gaili žmogaus, praradusio rankas, tad ką gi jis gali parašyti. Net kai kurie draugai bijojo su manimi susitikti, bet po kurio laiko atviravo nežinoję, ką man pasakyti. Juk žmogų, kurio namas sudegė, galima nuraminti žodžiais nusipirksi naują, o man nepasakysi: nesijaudink užaugs tos rankos.
Tačiau vienas draugas, skaitydamas „Gyvenimas po 16:30“ rašo: blyn, viename puslapyje žvengiu, kitame žliumbiu, bet pabaigoje nėra jausmo, kad viskas prarasta. Tai ir yra esmė.
